Sąlygotų reiškinių kančios

Mums niekada nepavyks užbaigti visų savo darbų ir reikalų, kad ir kaip besistengtume. Pas mus pasilieka begalinis nerimo pojūtis, kad turime dar kažką padaryti ir mes pastoviai randame priežastis, kad save kažkuo užimti. Mes jaučiame, kad negalime sustoti, nežiūrint į tai, kad netgi negauname malonumo nuo mūsų atliekamų reikalų. Viskas sąlygota, tačiau nesuvokiant to, mes tampame savo begalinių planų aukomis. Nepriklausomai nuo to atneša mūsų veiksmai pasitenkinimą ar ne, mes tampame nesustojančio biznio ir įprastų pomėgių vergais. Tai vienas iš pagrindinių kančių sąlygotų reiškinių aspektas.

Kad suprasti tai, svarbu susimąstyti apie kančias, kurias sukelia užimtumas, kai protas pastoviai užsiėmęs įvairiomis užduotimis. Žmonėms iš principo aišku, kad nėra tokio laiko, kai jų pastangos atneša pasitenkinimą ir pojūtį, kad viskas užbaigta. Ir vis tik mums neužtenka išminties tiesiog sustoti. Ar kažkada ateina pabaiga visiems šiems dalykams ir reikalams, primestiems mūsų proto, kaip mes besistengtume? Jie niekada nepasibaigs, kol mes nesustosime jais užsiiminėti. Darydami darbą jūs niekada nedadarysite, jie bus padaryti, tik kai jūs nedarysite jų.

Jeigu jums kol kas neduota pasiekti, kad darydami daugiau darbų, jūs negausite didesnio pasitenkinimo, tai kraštutiniame variante neverskite saves jų daryti tik tam, kad kažkuo save užimti. Pagrindinė mūsų aktyvumo savybė yra tame, kad jie niekada nesibaigia, kuo mes beužsiimtume. Štai kodėl pasakyta, kad užsiimant kažkuo, jūs niekada neužbaigsite, nes viskas užbaigiama tik tada, kai tai atidedama į šalį! Kadangi begalinių pasaulietiškų reikalų prigimtis neatneša tikro pasitenkinimo nuo užsiėmimo jais, tai kodėl gi jums nesukaupti drąsos ir nustoti? Tokia drąsa ir narsa pasiekiama tik tam, kuris išsilaisvina nuo prisirišimo prie samsaros.

Čogje Tričen Rinpoče. Laisvė nuo keturių prisirišimų