Ašramai Indijoje

Ašramas – tai vieta, kur žmonės gyvena ir užsiiminėja dvasinėmis praktikomis. Įprastai ašramus įkuria ir jų veiklą palaiko guru, dvasiniai mokytojai. Ašramuose dažnai gyvena tiek mokytojas, tiek ir jo mokiniai, ten praktikuojamos jogos praktikos, meditacijos, mantrų kartojimas, studijuojami šventraščiai, atliekama karma joga ir kitais būdais dvasiškai tobulėjama.

Įprastai ašramai yra atsiskyrusioje vietoje, dažnai gamtoje, atskirai nuo visuomenės. Tai vieta, kuri paskirta dvasinei veiklai, joje dominuoja paprastumas, disciplina ir reguliarios praktikos.

Žodis „ašram“ kyla iš sanskrito „šram“ (skausmas, nuovargis, silpnumas, kūno arba proto išsekimas), „a“ – neigimas. Gaunasi, kad „ašram“ – tai vieta, kur nėra skausmo ir silpnumo, kur jėga ir palaima. Meistras, įkūręs ašramą, organizuoja jį tokiu būdu, kad ten gyvenantys žmonės išmoktų atsikratyti dvasinių kančių ir skausmo, kuriais įprastai pripildytas mūsų pasaulietiškas gyvenimas.

Pasak senovės išminčių ir Vedinių tekstų, žmogaus gyvenimas buvo skirstomas į keturis ašramus, kurių kiekvienas yra gyvenimo stadija, padedanti žmogui dvasiškai tobulėti.

Brahmačarija ašram – tai žmogiško gyvenimo rytas, jo pirmi dvidešimt penki metai. Šio periodo metu laikomasi brahmačarijos (celibato), žmogus šio periodo metu turi sukaupti fizines ir dvasines jėgas, o taip pat įgauti dvasines ir pasaulietiškas žinias, kurios būtinos jo harmoningam gyvenimui pasauliui.

Grihastha ašram – tai šeimyninio žmogaus ir namų šeimininko gyvenimas. Šio periodo metu žmogus realizuoja save pasaulyje, užsiima šeima ir vaikais, kaupia pasaulietišką patirtį netrikdydamas moralės normų. Ši stadija laikoma pagrindine, kadangi ji sukuria pagrindą ateičiai, suteikia galimybę auklėti vaikus ir įgauti nesavanaudiškos tarnystės patirtį.

Vanaprastha ašram – tai žmogiško gyvenimo vakaras. Šioje stadijoje žmogus palaipsniui atsitraukia nuo materialių gerovių ir panyra į apmąstymus apie Aukščiausiąją Tiesą, paskiria savo vidinę ir išorinę veiklą dieviškumui.

Sanjasa ašram – baigiamasis periodas, paskutiniai žmogaus gyvenimo metai. Pilnai atsiskyręs nuo pasaulio, pasaulietiškų malonumų ir prisirišimų, žmogus leidžia laiką piligrimystėje, medituodamas ir mąstydamas apie Dievą. Jo pastangos turi privesti prie to, kad transformuoti savo varganą senatvę, jėgų nebuvimą ir mirties baimę į aukščiausias vertybes, suvokiant dieviškumo buvimą savo viduje, tai yra, tą amžiną tiesos šaltinį, kuris nepavaldus sunaikinimui ir mirčiai. Šis suvokimas padės žmogui mirties momentu susijungti su Tiesa, susilieti Dieve.

Mūsų laikais, kai gyvenimo sąlygos, jo reikalavimai ir ritmas kritiškai pasikeitė, dvasinių tradicijų rėmai ženkliai išsiplėtė, atveriant galimybę naujoms dvasinėms kryptims ir metodams. Indų ašramai tapo prieinami plačioms ieškotojų masėms, įskaitant piligrimus svetimšalius. Šiuolaikiniai ašramai dažnai yra kaip dvasinės bendruomenės, kur grupė mokytojo pasekėjų užsiiminėja dvasinėmis praktikomis. Guru rūpestingai prižiūri mokinius, kurie gyvena ir dirba pagal mokytojo duodamus mokymus.

Kadangi vienas iš pagrindinių tradicinio induizmo punktų yra sanjasa (atsižadėjimas nuo pasaulietiško gyvenimo), ašramas aprūpina mokinius būtinomis buitinėmis sąlygomis, kad būtų galimybė įsigilinti į įvairių jogos formų mokymą, meditaciją ir kitas sadhanos rūšis (dvasinės praktikos).

Tradiciškai ašramas – tai ekonomiškai nepriklausoma bendruomenė, kurioje:

– salė, veranda, terasa arba kita aikštė satsangams su Guru ir jo pasekėjais,

– šventykla arba šventyklų kompleksai skirti specialiems ritualams,

– salė, sodas arba kambarys susitikimams, satsangams, meditacijai, jogos užsiėmimams ir kitoms praktikoms,
– pastatai socialiniams poreikiams: valgykla, virtuvė, poliklinikos ir ambulatorijos, bendrabutis arba gesthausai, skaitymo salė ir biblioteka, prekybos entrai arba parduotuvės ir taip toliau,
– registratūra.

Ašramo teritorijoje arba šalia jo taip pat gali būti muziejai, mokymo įstaigos mokyklos, koledžai, institutai, poliklinikos ir ligoninės, daržai ir fermos, sporto įstaigos – baseinai ir stadionai ir daugelis kitų.

Kai kuriuose ašramuose egzistuoja tam tikra mokymų programa, pas kitus nėra visiškai jokių nustatytų užsiėmimų arba aiškios struktūros. Vienų ašramų taisyklės reikalauja, kad jūs gyventumėte pačiame ašrame ir niekada nepaliktumėte jo teritorijos, o kituose visiškai nėra galimybės gyventi.

Vienuose ašramuose būtina dalyvauti kasdieniame darbe – karma jogoje, o kituose rekomenduojama mokiniams savarankiškai užsiiminėti dvasinėmis praktikomis.

Vieni ašramai laikosi tradicinių induistų, budistų arba kitų ceremonijų, kiti atmeta bet kokį ritualizmą.

Tačiau pas visus ašramus yra šis tas bendro: jų tikslas – duoti žmogui pirminį impulsą, paskatinimą pažinti ir suvokti patį save ir visą visatą, o vėliau palaikyti Tiesos ieškotoją transformacijos ir savirealizacijos kelyje.

Prie reguliariai gyvenančių ašramo narių kartais prisijungia pasauliečiai, norintys kažkuriam laikui atsitraukti nuo pasaulietiško šurmulio. Per šventes žmonės iš kaimyninių kaimų ateina čia su visomis šeimomis, kad paaukotų ašramo gyventojams prasadą, kurį mokytojai palaimina ir išdalina tarp mokinių. Aukotojams jis duoda palaiminimą, kuris lydimas rankos uždėjimu ant galvos, vibhuti (šventų pelenų) ir saldėsių. Po to guru įprastai ištaria trumpą kalbą ir šventė pasibaigia bendromis bhadžanomis. Tačiau būna ir taip, kad jie išsaugo tylą, sustingę meditatyvinėje pozoje arba palaimintame susitelkime, kuris, kaip teigiama, turi persiduoti visiems dalyvaujantiems.

Kai Guru miršta arba, kaip Indijoje priimta sakyti, „palieka kūną“, „išeina į Mahasamadhi“, mokiniai padeda jo kūną į specialų kapą, kuris vadinasi samadhi ir ši vieta tampa pagrindiniu nusilenkimo objektu ašrame. Pagal tradiciją, prieš mirtį Mokytojas paskiria į savo vietą mokinį, kuris mokytojui „išėjus“ tampa ašramo vadovas. Į jo pareigas įeina nustatytos tvarkos išlaikymas ašrame, o taip pat, kad Meistro mokymas būtų išsaugotas švarus be iškraipymų.

Gyvenimas ašrame

Patogumai

Įvairiuose ašramuose šis klausimas sprendžiamas įvairiai vienuose bendrabutis aba gesthausai (svečių namai) gali būti gerokai komfortiškesni, nei indų svečių namai, o kituose būna tik tušti kambariai – kelės. Kaip taisyklė, tai visuomet švarios, tylios ir visiškai tvarkingai išlaikomos patalpos Kai kurie ašramai siūlo (atskirai moterims ir vyrams) miegamuosius – sales, kituose yra atskiri kambariai 2-4 žmonėms. Ašramas įprastai turi lovas arba čiužinius, rečiau patalynę ir pagalves. Tačiau visiškai tikėtina, kad kažkur artimiausioje prekybos vietoje jums teks nusipirkti visą tai.

Įprastai prausimosi patalpos Ašrame yra bendros, o tualetai – indiško tipo. Dušas gali būti su karštu vandeniu, tačiau dažniausiai būna tik šaltu.

Taip pat bet kokiame Ašrame ne visada galėsite apsigyventi tame komforto lygyje, kuris yra pilnai tinkamas tam, kad nepatirtumėte gyvenimiškų nepatogumų.

Maistas

Maistas visada vegetariškas, įvairus, visada gausus, šviežiai pagamintas ir švarus. Galima pasakyti, kad ašramuose pats švariausias maistas Indijoje. Jį dažnai gamina patys atsidavusieji, tvarkingai ir su meile, pripildydami gaminimo procesą šventų mantrų kartojimu arba bhadžanomis. Dažnai ašramuose yra europietiškos valgyklos, kur virtuvės šefas – europietis, gaminantis mūsų skrandžiui tinkamus patiekalus. Vanduo naudojamas filtruotas. Dauguma ašramų turi asmeninius daržus, sodus ir pieno fermas Patiekalai įprastai patiekiami indišku būdu: jūs sėdate prie stalo ant kilimėlio arba tiesiog ant grindų ir valgote rankomis arba šaukštu nuo banano lapo. Valgyti reikia tik dešine ranka, nes kairė laikoma nešvaria.

Apranga

Ašramuose rengtis reikia kukliai ir praktiškai. Šortai nepriimtini nei vyrams, nei moterims, taip pat nepriimtinos maikutės ir berankovės maikutės. Moteriška apranga turi uždengti pečius, viršutinė rankų dalį ir kojas. Ji negali būti aptempta. Taip pat moterims rekomenduojama nešioti šalikus arba šalį, uždengiantį pečius. Apranga turi būti patogi ir tikti ilgoms meditacijoms, daršanams arba satsangams, taip pat darbui virtuvėje arba sode.

Avalynė turi būti patogi privalumas, kad lengvai užsidėtų ir nusiimtų, nes Indijoje neleidžia įeiti su batais į šventyklą, gyvenamą vietą, o kartais ir valgyklą, parduotuvę.

Apmokėjimas

Daugumoje ašramų neimamas mokestis už gyvenimą ir maistą, nors tokiais atvejais iš piligrimų laukiami savanoriški paaukojimai. Nepamirškite, kad ašramai gyvena būtent dėka savanoriškų paaukojimų ir nevisai gražu naudotis jais, kaip pigiais viešbučiais.

Kai kurie ašramai ne tik priima piligrimus ir atsidavusius, tačiau taip pat užsiima labdara: išlaiko medicinos ir mokymo įstaigas, prieglaudas, senyvų žmonių, neįgaliųjų namus ir kitus.

Etiketas

Jums bus lengviau, jeigu jus įsisavinsite žemiau aprašytas taisykles. Tradiciškai skaitoma (nors ir nebūtina), paaukoti guru arba mokytojui nedidelę dovaną arba paaukojimą: vaisių, gėlę, saldėsį. Dažnai guru čia pat palaiminęs grąžina šias dovanas, kaip „prasadą“.

Pasekėjai ir mokiniai gali išreikšti savo pagarbą „padanamaskara“ būdu, nusilenkę prieš mokytoją ir liesdami jo (arba jos) pėdas galva arba rankomis. Tai įprastai sukelia svetimšaliams sumaištį, nors Indijos gyventojams tai visiškai natūralus poelgis – taip jie išreiškia pagarbą savo tėvams, mokyklos mokytojui ir kitoms gerbiamoms asmenybėms. Jeigu jums tai morališkai sunku pasveikinkite mokytoją sudėję rankas kartu, lyg maldoje (kai kurie guru nepageidauja labiau išreikštų atsidavimo išreiškimų). Bendraujant su mokytoju tyrumas ir sąžiningumas yra rekomenduojamas.

Įeinant į šventyklą, į satsangą, į meditacijos salę arba valgyklą, verta nusiimti avalynę. Kartais visame ašrame vaikštoma tik basomis.

Daugumoje ašramų kultyvuojama susitelkimo atmosfera, padedanti panirti į save, nepageidautinas triukšmingas bendravimas. Žinoma, neblogai pasikeisti įspūdžiais ašrame su žmonėmis iš kitų šalių, tačiau prisiminkite, kad čia atvykote ne dėl to.

Kas liečia fotografavimą – vienuose ašramuose tai leidžiama, kituose ne. Todėl verta paklausti leidimo, prieš fotografuojant guru arba ašramą.

Bendravimas

Jeigu ašrame yra Mokytojas, pas jus atsiranda galimybė tiesiogiai bendrauti su juo (arba ja). Tai gali būti daršanas, kai guru pasireiškia prieš mokinį ir į tai jau galima žiūrėti, kaip į palaiminimą. Tačiau gali būti bendravimas satsange, turintis įprasta klausimų ir atsakymų formą arba audienciją – asmeninį interviu.

Žinoma, pas kiekvieną iš jūsų gali kilti klausimas: į kokį indišką ašramą nuvykti arba kaip rasti nušvitusį mokytoją? Tokio sąrašo nėra. Ir mes negalime jums duoti nei sąrašo, nei rekomendacijų. Mokytojai būna įvairūs, jų mokymai būna skirtingi ir tie žmonės, kurie atvyksta į ašramus, jiems bus reikalingos skirtingos žinios ir patirtys. Todėl įprastai kiekvienas žmogus randa savo variantą, kuris atitinka jo dabartinį sąmonės lygį.

Dažniausiai žmonės vyksta į ašramus tam, kad turėtų daugiau laiko užsiimti jogos ir meditacijos praktika, siekia pažinti save, per praktiką tai realizuoti. Daugumoje ašramų karaliauja stipri atsidavusios tarnystės dvasia ir siekis nesavanaudiškai dirbti padeda šalinti asmeninį ego. Įvairiuose ašramuose akcentai daromi į skirtingus dalykus, tačiau visi jie bendrai padeda vidiniam augimui ir dvasiniam tobulėjimui.