Buda Šakjamuni apie mėsos valgymą

Sutra išdėstyta Lankoje. Šeštos dalies fragmentas

Padeklamavęs prieš Budą šlovinimo eiles, didingas bodhisattva Mahamati kreipėsi pas jį su prašymu: – Tathagata, Sutriuškinęs priešus, tobulas Buda, meldžiu tave, pasakyk, kaip aš ir kiti bodhisattvos-mahasattvos dabar ir ateityje gali pašalinti potraukį mėsos skoniui tuose, kas sutepė save įpročiu maitintis būtybių mėsa ir krauju? Meldžiu tave, Viešpatie, duok tokį mokymą, kad jie pasiektų mėsos valgymo neteisingumą ir vietoj to siektų Dharmos skonio, galėtų auginti meilę, kuri apima visas būtybes ir globoja jas kaip gimtuosius vaikus. Paaiškink mokymą taip, kad jie, prisipildę meilės, galėtų praeiti per bhumi bodhisattvų ir greitai pasiektų nušvitimą, tobulą ir nepralenkiamą, arba jeigu jiems tai nepavyks, tegul jie pasiekia poilsį šravakų ir pratjekabudų būsenoje, o iš ten judėtų į nepralenkiamą budų būseną. Viešpatie, netgi tie, kurie neseka Dharmos, o prisilaiko klaidingų mokymų, įkrenta į egzistavimo ir neegzistavimo kraštutinumus, skelbiančius amžiną būtį arba terminalistinę materializmo tuštumą – netgi jie smergia mėsos vartojimą! Netgi jie susilaiko nuo jo! Tačiau tu, Viešpatie, pasaulio Saugotojau, mokai Dharmos, kvepiančios geroviniu atjautos aromatu. Tai tobulų budų mokymas. Ir nežiūrint į tai, mes valgome mėsą, mes nepadėjome tam pabaigos. Ir todėl, kad aš ir kiti didingi bodhisattvos galėtų aiškinti tavo mokymą koks jis yra, prašau tavęs, atverk mums visas mėsos vartojimo ydas atjautos vardu, su kuriuo tu žiūri į visas būtybes pasaulyje su vienoda meile.

Buda atsakė:

– Mahamati, klausyk dėmesingai ir prisimink, ką pasakysiu. Tu uždavei puikų klausimą ir aš duosiu tau mokymą.

Ir bodhisattva-mahasattva Mahamati pradėjo dėmesingai klausyti:

– Mahamati, – pasakė jis, – mylintis ir atjaučiantis bodhisattva neturi valgyti mėsos. Tam yra nesuskaičiuojama daugybė priežasčių, aš paaiškinsiu tau tik kai kurias iš jų. Mahamati, nelengva rasti būtybę, kuri dėl nesuskaičiuojamo laiko sansaroje nebūtų buvusi nors kartą tavo tėvu arba motina, broliu arba seserimi, sūnumi arba dukra, giminaičiu, draugu arba bičiuliu. Pabuvę tavo giminėje viename gyvenime, kituose jie priimdavo kitas formas. Jie tapdavo gyvūnais – laukiniais arba naminiais, žvėrimis arba paukščiais. Bodhisattva-mahasattva Mahamati, kaip gali tie, pas ką yra tikėjimas Budos Dharma, tie, kurie nori eiti mano pėdomis, valgyti gyvų būtybių kūnus? Mahamati, paklausęs tobulos Tathagatų Dharmos, netgi demonai nustoja valgyti mėsą, jie nusigręžia nuo savo demoniškos prigimties ir tampa atjaučiantys.

Tai ar turiu aš kalbėti apie tuos, kas turi tikrąjį tikėjimą Dharma? Mahamati, kad jau bodhisattvos žiūri į visas būtybes, jų draugus ir artimuosius iš praėjusių gyvenimų, kaip į mylimus vaikus, jie turi vengti bet kokios mėsos vartojimo. Tie, kas eina bodhisattvų keliu, Mahamati, nedera, neteisinga valgyti mėsą. Todėl jiems verta susilaikyti nuo to. Įprastai pasauliečiai žmonės laiko nenatūraliu dalyku valgyti asilų, kupranugarių, šunų, dramblių ir žmonių mėsą (nors mėsininkai, siekdami prasigyventi, teigia, kad tai valgoma ir prekiauja ja gatvėse). O bodhisattvoms turi būti visiškai nenatūralu vartoti bet kokią mėsą. Mahamati, bodhisattvos, norintiems gyventi švarų gyvenimą, verta vengti mėsos, juk ji – ne kas kita, kaip vyriško ir moteriško skysčių susiliejimo rezultatas. Be to, Mahamati, bodhisattvoms, globojantiems svetimus gyvenimus, verta susilaikyti nuo mėsos, juk jie nenori gąsdinti būtybių, turinčių fizinę formą. O Mahamati, šunis apima siaubas, kai jie netgi iš toli mato mėsininkus, žvejus, medžiotojus ir kitus atstumtuosius – visus tuos, kas valgo šunų mėsą. Galvodami, kad šie žmonės artinasi, kad juos nužudytų, šunys praktiškai miršta iš baimės. Panašiu būdu, Mahamati, kai maži gyvūnai, gyvenantys žemėje, danguje arba vandenyje mato, tegul iš toli ir pagauna savo subtiliu jutimu tą, kuris valgo mėsą, jie gelbėjasi bėgimu taip pat greitai, kaip žmogus bėgtų nuo kanibalo, bijodamas būti nužudytas. Todėl, Mahamati, kad netapti siaubo šaltiniu, pripildyti meilės bodhisattvos neturi valgyti mėsos. Įprastos būtybės, Mahamati, netapusios arjais, turi blogą kvapą – jo priežastis mėsa kurią jie valgo. Taip jie tampa atstumiantys Tačiau arjai pilnai atsisakė nuo šio maisto ir todėl bodhisattvoms taip pat verta susilaikyti nuo mėsos. Arjai, o Mahamati, valgo rišių maistą, jie atsisako nuo mėsos ir kraujo ir bodhisattvos verta elgtis taip pat.

Mahamati, atjaučiantis bodhisattva, nenorintis papiktinti žmonių, kurie paskui gali keikti mano mokymą, visiškai neturi valgyti mėsos. Taip tai ir yra, o Mahamati. Kai kurie žmonės šiame pasaulyje kritikavo mano mokymą sakydami: „Deja, kokias dorybes praktikuoja šie žmonės? Jų gyvenimas nėra nepriekaištingas. Jie atmetė senovės išminčių maistą ir užpildo pilvus būtybių mėsa, sukeldami siaubą gyvūnams, gyvenantiems ore, vandenyje ir žemėje! Jie klajoja po pasaulį, jų gerovinė praktika atėjo į nukritimą, jie neatsisako nuo blogio. Jie praradę ir dvasinius mokymus ir [moralinę] discipliną!“ Štai taip visais įmanomais būdais žmonės piktai smerkia mano mokymą. Todėl, Mahamati, atjaučiantis bodhisattva, nenorintis jaudinti žmonių protų, kad jie paskui nepradėtų niekinti mano mokymo, nederėtų valgyti jokios mėsos.

Bodhisattvoms verta susilaikyti nuo mėsos. Mėsos kvapas, o Mahamati, niekuo nesiskiria nuo lavono smarvės. Nėra skirtumo tarp deginamo lavono mėsos dvoko ir keptos gyvūno mėsos. Ir vienas ir kitas vienodai bjauru. Ir tai dar viena priežastis, dėl kurios bodhisattva einantis keliu ir siekiantis švaraus gyvenimo, visiškai neturi valgyti mėsos. Taip pat, Mahamati, jogai, gyvenantys kapinėse ir tuščiose vietose, pripildytose dvasių, praktikuojantys, gyvenantys atsiskyrime ir visi tie, kurie medituoja į geraširdiškumą, visi tie, kurie kartoja vidja-mantras ir tie, kurie nori pasiekti tą patį – vienu žodžiu visi mano geroviniai sūnūs ir dukterys, pasirinkę Mahajaną – pasiekia, jog mėsos vartojimas sukuria kliūtis išsilaisvinimui. Ir kadangi jie nori atnešti gerovę sau ir kitiems, jie visiškai nevalgo mėsos.

Būtybių sąmonė koncentruojasi į jų materialią formą, stiprus prisirišimas prie formos užvaldo juos ir taip būtybės sutapatina save su savo kūnu. Štai todėl bohisattva, praktikuojantis atjautą, turi susilaikyti nuo mėsos.

O Mahamati, kad išvengti tokių dalykų, bodhisattva – tas, kuris pripildytas atjautos – niekada neturi valgyti jokios mėsos. O Mahamati, bodhisattvos apriboja save nuo visų mėsos rūšių. Todėl, kad pas tuos, kas maitinasi mėsa, jau šiame gyvenime kvėpavimas tampa bjaurus ir smirdantis, jų sapnas sunkus, jie prabunda ligotai. Sapne uos kankina tokie košmarai, kad plaukai stoja piestu. Atsidūrę vieni nuošalioje vietoje arba tuščiuose namuose, jie tampa dvasių aukomis, kurios vagia jų gyvybinę jėgą. Jie lengva įkrenta į pyktį, pasiduoda staigiems stipraus nerimo ir siaubo priepuoliams. Jie praranda savo gebėjimus ir orumą, kad godžiai prikemša pilvą iki negalėjimo. Jie negali normaliai virškinti maisto, gėrimų ir maistinių medžiagų. Jų vidiniuose organuose gyvena kirminai ir jie tampa užkrečiamų ligų aukomis, raupsų ir kitų dalykų. Tačiau jie ir negalvoja, kad jų nelaimių priežastimi gali būti mėsa. Aš sakiau, kad maistas gali būti arba naudingas, kaip vaistas, arba kenksmingas, kaip vaikų mėsa, vartojama maiste. Mėsa – įprastų žmonių maistas, Mahamati, arjai plnai ją atmeta. Mėsos vartojimas – didelių bėdų šaltinis. Tai visiškai negerovinis [dalykas]. Tai ne tas maistas, kuriuo gyvena išminčiai. Kaip aš galiu leisti savo pasekėjams valgyti ant tiek kenksmingą ir nederamą maistą, kaip mėsa ir kraujas? Ne, Mahamati, aš pasakysiu, kad jie kurie seka mane, turi valgyti tai, ką valgo patys arjai ir ką paprasta tauta atmeta – maistą, turintį naudingas savybes ir neturinčią užteršimų – sveiką praeities išminčių maistą. Savo mokiniams aš rekomenduoju tokią mitybą: ryžiai ir miežiai, kviečiai ir žirniai, visų rūšių pupelės ir lęšiai, sviestas ir augalinis aliejus, medus, patoka, vaisiai ir cukranendrės. Aš darau tai, Mahamati, todėl, kad ateis laikas, kai kvailiai, kieno protai užimti daugybe minčių, plepės apie Vinae. Ir turėdami stiprų potraukį mėsai iš įpročio, jie sakys, kad kūnas – tai sveikas maistas.

Aš duodu šį mokymą tiems, kas eina praeities Budų pėdomis, tiems, kurie elgiasi geroviškai, kurie pripildyti tikėjimo ir nepaliesti abejonių. Yra tokios gerovinės dukros ir sūnūs Šakjamuni giminės, kurios nesikabina už savo kūno, gyvenimo, nuosavybės, nesikabina už skonio pojūčio. Jie ir iš tiesų visiškai netrokšta jokių skonio pojūčių. Jie atjaučiantys ir, kaip ir aš, apima visas būtybes savo meile. Jie – didingos būtybės, bodhisattvos. Viskas, kas gyva jiems brangu, kaip asmeninės malonūs vaikai. Te prisimena jie šį mokymą!

Seniai-seniai, o Mahamati, gyveno karalius vardu Senge Bansang. Jis buvo m4sos valgytojas. Sakant teisybė, jis dievino uždraustas mėsos rūšis ir, galų gale, pradėjo valgyti žmogieną. Jo šeima, dvarininkai, giminaičiai ir draugai – visi pabėgo nuo jo, kaip ir žmonės, gyvenantys jo mieste ir visoje jo šalyje. Kai visi jį paliko, jis stipriai kentėjo. O Mahamati, netgi Indra, kai praeityje jis tapo dievų valdovu, dėl įsitvirtinusio polinkio valgyti mėsą, laikas nuo laiko pavirsdavo vanagu ir padarydavo daug blogų ir žiaurių dalykų – netgi išdraskė krūtinę nekaltam Šidenui, atjaučiančiam karaliui ir tuo pačiu padarė jam didingą skausmą. Mahamati, įprotis valgyti mėsą, sukauptas per daugybę gyvenimų – tai priežastis daugybės trūkumų ir ydų ir blogio šaltinis, atliekamas santykyje į kitus, net jeigu mes gimėme Indra, nekalbant apie mažiau reikšmingas būtybes.

Mahamati, yra ir kita istorija, apie žmonių valdovą, kurį nunešė stiprus nevaldomas arklys, kadangi jis pasiklydo dykumos vietovėje. Kad išgyventų, jis pradėjo gyventi kartu su liūte ir greitai jiems gimė vaikai. Kangtra, karaliaus sūnus ir jo broliai, išaugę tarp liūtų, maitinosi mėsa. Dėl tuo metu įgauto įpročio, Kangtra toliau valgė mėsą kituose gyvenimuose, netgi kai galų gale jis tapo žmonių karaliumi. Ir, Mahamati, šis pats karalius Kangtra ir jo broliai, netgi dabartiniame savo gimime mieste Kimdun, kaip ir prieš tai turi stiprų potraukį mėsai ir netgi maitinasi uždraustomis jos rūšimis, tai jiems teks gimti piktais vaiduokliais – moteriško ir vyriško pavidalo mėsos rijikais. Mahamati, būsimuose gimimuose dėl potraukio mėsai jie bus laukiniai gyvūnai – liūtai, tigrai, leopardai, vilkai, katės, lapės ir pelėdos – o taip pat rakšasais ir kitais demonais ir visuose atvejuose bus žiaurūs kūnų valgytojai. Ir po tokių išgyvenimu jiems bus sunku vėl įgauti žmogišką pavidalą, nekalbant jau apie tai, kad pasiekti nirvaną. Tokie, Mahamati, mėsos vartojimo trūkumai ir būtent toks likimas tų, kas valgo ją dideliais kiekiais. Iš kitos pusės, mesti valgyti mėsą – tai daugybės didingų savybių atsiradimo šaltinis. Tačiau, Mahamati, įprasti žmonės nieko apie tai nežino ir todėl aš mokau, kad bodhisattvos nedera valgyti mėsą – kad jie suprastų.

Jeigu žmonės susilaikytų nuo mėsos, Mahamati, gyvūnų neužmušinėtų. Juk dauguma nekaltų gyvūnų užmuša dėl pelno, nedaugelį užmuša su kitais tikslais. Potraukis mėsos skoniui gali būti nepakeliamas ir netgi privesti prie žmogiško kūno vartojimo, nekalbant jau apie žvėrių ir paukščių kūnų, laukinių ir naminių. Mahamati, žmonės trokštantys valgyti mėsą, išstato spąstus ir tinklus, kad pagautų grobį. Su tokių gudrybių pagalba medžiotojai, mėsininkai, žvejai ir jiems panašūs atiminėja gyvybinę iš nekaltų kūrinių, gyvenančių žemėje, ore ir vandenyje. Tokie žiaurūs žmonės, neturintys gailesčio, yra kaip demoniški rakšasai, kurie žudo gyvūnus ir ryja juos – tokie žmonės niekada nesukurs savyje atjautos.

Mahamati, bet kokia mėsa – tai, ką aš leidau vartoti šravakams, kurie artimi man ir tai, ko aš neleidau ir visa mėsa, apie kurią kalbama, kad ji nepatikrinta – pražūtinga. Tačiau ateityje, pas kvailius, pašventintus į mano tradiciją, pas pergalingo šafrano aprangos ženklo laikytojus, teigiančius, kad jie – Šakjamunio vaikai, protai bus iškreipti neteisingu mąstymu. Šie kvailiai pasiklys apmąstymuose dėl Vinajos taisyklių. Pas juos bus stiprus prisirišimas prie „aš“ ir didelė trauka mėsos skoniui. Jie sukurs visus įmanomus pateisinimus mėsos vartojimui ir tuo pačiu apjuodins mano vardą. Jie analizuos istorijas iš praeities ir kalbės: „Kadangi Valdovas neuždraudė tuomet valgyti mėsą, tai reiškia, kad ji – tinkamas maistas“. Jie pasakys, kad Valdovas mokė, jog mėsa naudinga ir nueis taip toli, kad pareikš, jog jis pats su pasimėgavimu jį valgė. Tačiau, Mahamati, nei viename iš savo pamokymų aš nedaviau panašaus bendro leidimo ir niekada nemokiau, kad mėsą galima laikyti naudingu maistu.

O Mahamati, skaityk, kad aš uždraudžiau valgyti mėsą, skaityk, kad šravakai gali jį valgyti. Tačiau sakau tau, kad aš draudžiu jį jogams, gyvenantiems kapinėse ir medituojantiems į meilę. Aš draudžiu ją savo geroviniams sūnums į dukterims, pradėjusiems eiti tikruoju Mahajanos keliu ir skaitantiems visas būtybes lygias asmeniniams mylimiems vaikams. Mahamati, aš iš tiesų draudžiu vartoti mėsą visiems, kas žiūri į gyvas būtybes, kaip į savo vienintelius vaikus – sūnus ir dukras mano giminės, kurie tiki į Dharmą ir pradėjo eiti kažkokiu iš praktikos kelių – jogams, gyvenantiems kapinėse ir praktikuojantiems, kontempliuojantiems atsiskyrime. Elgesio taisyklės mano mokyme formavosi palaipsniui, jos – nuoseklūs žingsniai viename ir tame pačiame kelyje. Atitinkamai, mėsos vartojimas uždraustas Mahajanos įsakymuose. Nors gyvūnų mėsa, numirusių dėl kažkokios iš dešimties natūralių priežasčių nėra uždrausta vartoti šravakams, tačiau Mahajanoje bet kokia mėsa griežtai uždrausta. Ir todėl, Mahamati, aš niekam nedaviau leidimo valgyti mėsą. Aš to neleidau ir niekada neleisiu. Visiems, kas nešioja vienuolių aprangą, o Mahamati, aš sakau, kad mėsa – netinkamas maistas. Kvailiai, įkritę į aptemimą savo asmeninės karmos jėga – tie, kurie juodina mano vardą, sakydami, kad netgi Tathagata valgo mėsą – kentės neturintys bet kokio džiaugsmo, ilgai ir be prošvaisčių. Be to, Mahamati, mano geroviniai šravakai, iš esmės, nevalgo netgi įprasto maisto, kiek mažiau jie gali džiaugtis tokiu pražūtingu maistu, kaip mėsa ir krauju? O Mahamati, šravakai, pratjekabudos ir bodhisattvos ragauja Dharmos maistą, kuris jokiu būdu nėra materialus. Tai ką jau kalbėti apie Tathagatų maistą? Mahamti, Tathagatos – tai dharmakaja. Juos palaiko Dharmos maistas. Jų kūnai nesudaryti iš kažko daiktiško ir nesimaitina materialiu maistu. Jie atmetė visus sansarinius siekius, egzistavimo troškimą ir šio gyvenimo dalykus. Jie nepriklauso nuo visų įmanomų kenksmingų ir užteršiančių polinkių, jų protai pilnai išlaisvinti išmintyje. Jie žino viską, jie mato viską, jie pripildyti didinga atjauta ir myli visas būtybes taip, lyg tai būtų jų vieninteliai vaikai. Todėl, o Mahamati, kad aš laikau visas būtybes savo vaikais, tai kaip aš galiu leisti šravakams valgyti mano vaikų kūnus? Ir kaip aš galiu dalyvauti tame? Neteisinga sakyti, kad aš leidau šravakams valgyti mėsą ir, kad aš pats jį valgiau.

Todėl, kad:

Bodhisattvos, galingos būtybės.
Nevartoja alkoholio,
jie nevalgo mėsos, česnako ir svogūno.
To mokino Pergalingi lyderiai, kuriuos sekame.
Tačiau įprasti žmonės vartoją durną maistą,
Jie elgiasi netinkamai.
Juk kūnas – tai plėšrūnų maistas, kurie klajoja ieškodami grobio.
Buda mokė, kad tai netinkamas maistas.
Visos ydos, kylančios nuo mėsos vartojimo,
Nuopelnai, ateinantys rezultate atsisakius nuo jos,
Ir viskas, kas gali tapti tuo, kas taip maitinasi –
Visą tai, o Mahamati,tau reikia suprasti.

Bet koks kūnas – gyvūnų, o taip pat ir tavo draugų
Kilo iš nešvarios substancijos – kraujo ir sėklos,
Ir tie, kurie maitinasi kūnu, tampa baimės šaltiniu.
Todėl jogams verta susilaikyti nuo mėsos vartojimo.
Visos kūnų rūšys, bet koks svogūnas ir česnakas,
O taip pat porėtasis svogūnas ir laukinis česnakas – tai, iš tiesų,
Tas maistas, kurį jogai turi atmesti.
Jie atsisako nuo kūno ištrynimo aliejais,
Ir kadangi lovoje
Būtybės įeina į kančių įsčias,
Ant jų jogas nemiega ir nesiilsi.

Nuo tokio maisto kyla ego puikybė,
O iš šios puikybės – visos mintys ir toliau
Troškimai ir norai kyla su visa didybe.
Todėl nuo viso šio maisto tau geriau atsisakyti.
Iš tiesų, iš minčių kyla troškimas,
O troškimai [potraukiai] bukina protą.
Toliau, bukumas sugriauna elementų pusiausvyrą kūne,
Atsiranda ligos ir su kiekvienu judėjimu jos gilėja.
Norint gauti asmeninę naudą gyvūnus žudo,
Turtus atiduoda mainais į mėsą.
Žudikas ir pirkėjas – abu sutepti poelgiu,
Ir abu virs dejonių pragaruose.
Visi, kas daro priešingus poelgius Budos žodžiams,
Kas su negerovine motyvacija valgo mėsą,
Naikina savo gyvenimą – tiek dabartinį, tiek ir būsimą,
Ir griauną tvarką, kurią skelbė Šakjamuni.
Tokie žmonės, kurių pikti poelgiai, nori to,
Kas atneš jiems amžinai besitęsiantį pragarą,
Mėsą valgančių likimas –
Atsisakyti namuose siaubingų dejonių.
Nebūna mėsos, turinčios tris švarumo rūšis
Ir todėl mes turime susilaikyti nuo kūno vartojimo.

Tie, kas yra tikri jogai, nevalgo mėsos:
Tai mokymas ir mano, ir visų budų.
Būtybės, valgančios viena kitą,
Vėl gimsta kūną valgančiais ir blogo kvapo žvėrimis.
Be proto arba visų niekinami,
Jie gimsta tarp atstumtųjų:
Mėsininkų, dažytojų, prostitučių – pačiose apačiose,
Arba ryjančiais kūnus žvėrimis ir vaiduokliais.
Ir po dabartinio žmogiško gyvenimo
Jie grįš kaip katės arba piktosios dvasios.

Taigi, visuose mokymuose aš smerkiu bet kokios mėsos vartojimą:
Parinirvana- ir Angulimala-, Lankavatara-, Hastikakšja- ir Mahamegha-sutrose.
Todėl ir budos, ir bodhisattvos,
O taip pat ir šravakai smerkė
Ant tiek gėdingą maistą, kaip būtybių kūną.
Jis veda prie beprotystės visuose būsimuose gyvenimuose.
Tačiau jeigu vietoj to tu atsisakysi nuo mėsos ir kito piktybinio maisto,
Tai gimsi švariame žmogiškajame kūne,
Jogu arba žmogumi, turinčiu išmintį ir turtus.
Jeigu tu matei arba girdėjai, arba įtari, kad gyvūnas buvo nužudytas maistui,
Tai valgyti šią mėsą aš griežtai draudžiu.

Tie, kas gimė šeimose, kur valgo mėsą,
Nieko apie tai nežino, kokie protingi jie bebūtų.
Taip pat, kaip itin stiprus noras yra kliūtis laisvei,
Tokie alkoholis ir mėsa.
Žmonės, kurie valgo mėsą,
Ateityje pradės neišmanančiai kalbėti, kad Buda sakė
Mėsos vartojimas nenuodėmingas ir tinkamas.
Tačiau jogai, saikingi maiste
Ir elgiasi su juo tik kaip su vaistu,
Neturi valgyti būtybių kūnų, kurie jiems kaip vaikai.
Tie, kurie laikosi kompanijos
Tigrų, liūtų ir klastingų lapių,
Aš smerkiu – aš esu meilėje.
Mėsos vartojimas prieštarauja
Dharmai, keliui į išsilaisvinimą.
Tie, kurie praktikuoja Dharmą, verta susilaikyti nuo mėsos,
Todėl, kad vartojant ją, būtybėms jie tampa baimės šaltiniu.
Atsisakymas nuo mėsos – tai gerovinių būtybių pergalės ženklas.

Taip pasibaigia šeštoji Lankavatara-sutros dalis.

Vertimas iš tib. Į angl. Padmakaros vertimo grupė.
Vertimas į rus. K. Petrovo.

Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru

Originalus straipsnis