Ištraukos iš Šri Činmoi knygos apie dvasingumą ir jogą

Kas yra dvasingumas?

Dvasingumas – tai mokslas, mokinantis, kaip pasiekti proto ramybės ir aukščiausio pasitenkinimo tyriausia šio žodžio prasme. Šiuo metu karštai trokštame daugelio dalykų, bet niekas iš to, ką gauname, neatneša pasitenkinimo. Dvasingumas sako mums, jog pasitenkinimą surasime tiktai gyvendami tinkamą ir dievišką gyvenimą – paprastumo, tyrumo ir atsidavimo gyvenimą. Gyvendami dievišką gyvenimą, mėginame transformuoti ir prašviesinti blogąsias savybes ir suaktyvinti gerąsias.

Sakote, jog kūnui mirus siela sugrįžta į savo pačios pasaulį. Kas yra tas sielos pasaulis?

Taip kaip žemė yra mūsų kūno pasaulis, taip yra ir pasaulis, vadinamas sielos pasauliu. Visi esame Dievo vaikai. Vaikas visados turi namus. Pažaidęs keletą valandų žaidimų aikštelėje, grįžta namo Paskui, pailsėjęs, kitą dieną vėl eina žaisti. Panašiai ir siela, ateina čia, į žemę, pažaidžia kažkiek metų, ir paskui sugrįžta ten, iš kur atėjo. Pailsėjusi, sugrįžta į žemę kitame kūne. Nuolatinė sielos buveinė – tai Sat-Čit-Ananda. Tai reiškia “Būtis-Sąmonė-Palaima”. Yra viena bengališka daina, Phire Chalo, reiškianti “Einam Namo”. Veržlioji siela grįžta ten, kur – šviesa ir džiaugsmas. Šiuose namuose nėra mirties, kančių, skausmo ar pražūties, ten tik džiaugsmas, šviesa ir gėrėjimasis.

Jeigu siela labai išsivysčiusi ar pasirinks kūną fiziškai gražesnį, ar nėra jokio ryšio tarp fizinio grožio ir dvasinio išsivystymo?

Neegzistuoja jokio ryšio. Daugelis šventųjų ir dvasinių Mokytojų fiziškai buvo bjaurios išorės, ir buvo daug labai gražių. Kokiame name gyvens siela, priklauso nuo Dievo Valios ir individualios sielos valios.

Nors žmogus ir daug pinigų turi, galbūt visai nereikalinga prašmatni vila. Galbūt, užteks ir mažo kambario. O kitas žmogus gali išleisti viską, ką turi, kad tik išsinuomotų didelį namą.

Grožis, matomas šventuosiuose ir dvasiniuose Mokytojuose, veikiau, sielos grožis, o ne fizinis grožis. Sielos grožis nesukelia jokių problemų, nei turėtojui, nei kitiems. Jeigu veržiamės, galime matyti dvasingo žmogaus vidinį grožį ir už tai vertinti.

Kodėl žmonės bijo dvasingumo?

Žmonės bijo dvasingumo, mat nežino, kas tai yra. Dvasingumas nėra kažkas nesuprantama ar koks nors svetimkūnis. Dvasingumas parodo mums tikrąjį gyvenimą ir vienintelį mūsų tikslą, tas tikslas – beribio vidujybėje ir už mūsų įsisąmoninimas. Jeigu žmonės žinotų tikrąją dvasingumo reikšmę, tuoj pat priimtų. Dvasingumo tikslas – suteikti žmonijai dinamiškumo. Be dvasingumo žmonija amžiams pasiliktų tamsoje.

Ar reikia aiškinti kitiems mūsų dvasinę praktiką?

Ne, tai būtų klaida. Stengdamiesi įtikinti kitus, jog tai, ką darome teisinga, tam tikra prasme nesąmoningai stengiamės atversti į savo tikėjimą. Žinodami, kad elgiamės teisingai, tiesiog tai darykime. Žinome, kad anksti ryte reikia melstis ir medituoti. Tačiau neisime pas kaimyną, giliai miegantį ir nepareikalausime iš jo keltis vien dėl to, kad mums regis taip geriausia. Nesakysime: “Žiūrėk, aš medituoju ir meldžiuosi ir tai yra teisinga. Kelkis ir tu, negalima miegoti!” Jei taip prabilsime, kaimynas tiesiog pasakys: “Nesikišk ne į savo reikalus!” Dvasiniame gyvenime nemėginsime kitiems išaiškinti pratybų, o tiesiog gyvensime dėl Dievo vidujybėje. Dievas paprašė mūsų melstis ir medituoti į Jį. Kai ateis laikas kitiems melstis ir medituoti, Dievas jiems padovanos prabudimą ir prašviesėjimą. Tačiau jei pas juos nueisime anksčiau laiko ir mėginsime žadinti arba prašviesinti, kai dar nepasiruošę dvasinei pažangai, tuo tikrai nepadėsime. Paaiškinimas – dar ne prašviesinimas. Protas moka išsisukinėti, jo niekaip neįtikinsi.

O širdžiai aiškinimų nereikia, kadangi širdis – įsikūnijęs prašviesėjimas. Jei žinai, jog elgiesi teisingai, niekam nieko nereikia aiškinti, nei pažiūrų, nei savų veiksmų. Būkime kaip saulė. Saulei nereikia aiškinti, kodėl reikalinga šviesa, nes pati šviesa yra jos egzistavimo paaiškinimas.

Koks yra Jogos tikslas?

Jogoje ir dvasiniame gyvenime galime surasti proto ramybę, dieviškąjį džiaugsmą, dieviškąją meilę ir tikrą realizaciją. Gyvendami žemėje daug ką nuveikiame ir jaučiame, jog kažką pasiekėme. Bet po kiek laiko pamatome, kad mūsų visas laimėjimas tėra kokio nors troškimo išpildymas, kuris neatnešė mums tikro pasitenkinimo. O jeigu laikysimės vidinės Jogos disciplinos ir dvasinio gyvenimo, tada kiekvieną akimirką jaučiame pasitenkinimą, nepriklausomai nuo to, ką pasiekėme išoriniame gyvenime. Išoriškai, galbūt nieko nepasiekėme ir nesusilaukėme išorinio pripažinimo, bet vidujai jaučiame, kad pats mūsų maldos ir meditacijos gyvenimas savaime yra tikras pasiekimas ir laimėjimas.

Kodėl Vakarai, kurie ilgą laiką vystėsi materialine linkme, būtent šiuo istoriniu laikotarpiu linksta prie dvasinės plėtotės?

Vakarai, pasiekę materialios gerovės aukštumas, dabar jaučiasi esą vidiniame pasaulyje visiškas bankrotas. Šiame pasaulyje visi nori pasitenkinimo. Vargšas ir multimilijonierius nori būti patenkinti. Ir multimilijonierius supranta, kiek beturėtų pinigų ir kiek besimaudytų turtų malonumuose, vis tik gali neturėti nė lašo tikro pasitenkinimo. Tai yra todėl, kad pasitenkinimas yra vidinis prabudimas, vidinis pasiekimas, vidinė realizacija. Vakarai buvo palaiminti materialiais turtais, materialinėmis dovanomis, bet šito neužtenka, kad Vakarai būtų laimingi. Todėl nūnai Vakarai nori būti palaiminti vidiniais turtais, tai yra pasitenkinimu.

Kaip sužinoti ar mums atėjo laikas gyventi dvasinį gyvenimą? Ar dvasinis gyvenimas gali padėti nugalėti nusivylimą?

Dvasinį gyvenimą galime pradėti tik tada, kai jaučiame poreikį. Kai išalkstame, mes valgome. Analogiškai ir čia, jausdami vidinį alkį, maitiname save ramybe, šviesa ir palaima.

Įprastas žmogiškasis gyvenimas pilnas nusivylimų. Kiek daug dienų prasideda nauju nusivylimu, nauja nevilties ir visiško kracho justimi! Šias negatyvias jėgas galime nugalėti tik tada, kai sąmoningai pajausime, jog egzistuoja kažkas, žymiai pranokstantis jas.

Ką reiškia – medituoti?

Skirtingiems žmonėms meditacija turi įvairių reikšmių. Kiekvienas žmogus studijuoja savaip meditacijos meno paslaptį. Kai mes medituojame, išlaisviname savo protą ir paskui pripildome jį dievišku turiniu. Taip sakant, išmetame visas nedieviškas, piktas ir bevaises mintis ir pripildome protą dieviškomis, prašviesinančiomis mintimis, suteikiančiomis mums galimybę išpildyti savąją paskirtį.

Kodėl medituojame?

Meditacija absoliučiai būtina tiems, kas nori gyventi geresnį ir prasmingesnį gyvenimą. Jausdami esą patenkinti tuo, ką turite ir kas esate, nėra reikalo žengti į meditacijos lauką. Bet jei jaučiate, jog jūsų širdies gilumoje išdžiuvusi dykuma, tąsyk pasakysiu, jog meditacija – tai atsakymas. Meditacija suteiks vidinį džiaugsmą ir proto ramybę. Meditacija niekada neatitolins jūsų nuo tėvų, vaikų, šeimos. Visai ne. Ji tik sustiprins ryšį su brangiais žmonėmis, kadangi juose išvysite pačio Dievo buvimą.

Ar šiuo prašviesėjimu galima pasidalinti su žmonėmis – pavyzdžiui, ar gali žmogus, ilgus metus meditavęs, pasidalinti su tuo, kuris niekada to nedarė?

Kai dvasingas žmogus meldžiasi ir medituoja, jo prašviesėjimo galia pasklinda aplinkui ir kiti iš tiesų jaučia. Būnant greta žmogaus, kuris medituoja, meldžiasi ir gyvena šventojo gyvenimą, tikrai pajusime išspinduliuojamą šviesą ir palaimą. Atsiradus prašviesėjimui, neįmanoma paslėpti.

Ar medituoti reikia tyloje ar galima kartoti kokias nors šventas eiles arba ištraukas?

Galima kartoti šventas eiles, galima kartoti mantras, galima skaityti dvasinius raštus. Visa tai, be abejo, gali pagilinti meditaciją ir tai galėtume taip pat pavadinti meditacijos forma. Tačiau aukščiausia meditacija turi vykti gilioje, absoliučioje tyloje, nes tiktai tada galėsite rasti priėjimą prie vidinės esybės arba sielos.

Kas yra mantra?

Mantra – tai skiemuo arba keletas skiemenų arba sakinys, sklidinas dieviškosios galios. Indiškuose raštuose pasakyta, jei norite mentalinio prašviesėjimo, jei norite tyrumo ar kitos dieviškos savybės, naudokitės mantra. Egzistuoja daug daug mantrų, parašytų sanskrito kalba. Mantros kartojimas – tai nugrimzdimo giliai į vidų procesas arba dvasinės žmogaus pažangos pagreitinimas. Kai mantra kartojama daug kartų, tai vadinama džapa.

Egzistuoja tiek daug dvasinių kelių ir daug dvasinių mokytojų. Kaip pasirinkti sau tinkamą?

Tai priklauso nuo vidinio jausmo ir vidinio palinkimo. Išoriniame gyvenime taip pat egzistuoja daug mokyklų, bet žmogus eina tik į vieną. Čia, Minesotoje ir gretimose valstijose yra šimtai mokymo įstaigų. Tačiau kai kurie žmonės, gyvenantys čia, važiuoja mokytis į Niujorką ir atvirkščiai. Kodėl kas nors renkasi Niujorko universitetą, o ne Minesotos universitetą? Dėl kokių tai priežasčių jam jis labiau patinka. Egzistuoja daug mokyklų ir įvairių dėstytojų, bet žmogui koks nors vienas universitetas patinka labiau už kitus. Daug skaitė apie jį arba intuityviai jaučia, kad anas geresnis. Ir renkasi.

Vidiniame gyvenime yra tas pats. Turite rinktis. Indijoje sakome: “Kai mokinys pasiruošęs, Mokytojas būtinai pasirodys.” Noriu pasakyti, jei iš tiesų subrendote turėti Mokytoją, vadinasi Mokytojas yra. Jis gali būti tolimiausioje šalyje, arba visai arti. Privalote surasti jį.

—

Šri Činmoy – tarptautinis dvasinis lyderis, rašytojas, poetas, dailininkas, kompozitorius ir sportininkas, nuo 1964 metų gyvenantis Niujorke, paskyręs savo gyvenimą dvasingumo bei santarvės tarp nacijų, kultūrų ir religijų plėtotei. Jis yra Tarptautinių Šri Činmojaus centrų – pasaulinės organizacijos, tarnaujančios visuotinei santaikai meditacijomis bei kitomis visuomeninėmis iniciatyvomis, įkūrėjas. Nuo 1970 metų jis dukart savaitėje praveda Taikos meditacijas JTO būstinėje Niujorke. Pasaulio politiniai ir dvasiniai vadovai bei organizacijos aukštai įvertino įvairiapusę nesavanaudišką veiklą, praturtinusią žmoniją. Šie įvertinimai – titulas “Pirmasis XX amžiaus globalinis žmogus”, Mahatmos Gandžio vardo Taikos apdovanojimas, Aukso medalis literatūros srityje (Tarptautinė Lutece Akademija, Paryžius), Rašytojų Sąjungos UNSCR apdovanojimas, JTO JUNESCO Taikos medalis už ypatingą tarnystę, įvairių šalių aukščiausi apdovanojimai ir kiti.