Buddizmo meistrai. Dilgo Khyentse Rinpoche

Dilgo Khyentse Rinpoche (1910 – 1991) aukšto realizacijos lygio meditacijos meistras, mokslo žmogus, poetas ir mokyklos Njingma linijos laikytojas.

Aukščiausia jo realizacija buvo tame, kad visiems, kam pasisekė susitikti su juo gyvenimo kelyje, jis tapdavo atrama – mylinčio gerumo, išminties ir atjautos pavyzdžiu. Jis buvo gerbimas vidų Tibeto Buddizmo mokyklų atstovų ir duodavo mokymą daugeliui žinomų mokytojų, įskaitant Jo Šventenybę Dalai-lamą XIV.

Jis nenuilsdamai darbavosi, kad išsaugotų ir platintų Dharmą, publikuojant tekstų rinkinius, statydamas stupas ir vienuolynus, duodant mokymus tūkstančiams žmonių visame pasaulyje. Jo darbo rinkiniai Tibeto kalba suskaičiuoja dvidešimt penkis išsamius tomus.

Nuo 15 iki 28 metų jis didžiąją dalį laiko praleido tyliame atsiskyrime. Nutolusiuose atsiskyrimuose uolose, jis nepertraukiamai meditavo į meilę, atjautą ir norą atvesti visas gyvas būtybes į laisvę ir nušvitimą.

Po atsiskyrimo užbaigimo, Dilgo Khyentse Rinpoche pastoviai dirbo visų gyvų būtybių gerovei su jam būdingu energingumu.

Savo kelio pradžioje Dilgo Khyentse Rinpoche neturėjo aukštos pozicijos Tibeto Buddizmo dvasininkijos hierarchijoje – jis tapo gerbiamas mokytojas dėka savo tobulos realizacijos. Būdamas didingo Tibeto meditacijos meistro Džamjang Khyentse Vango reikarnacija jis net būdamas vaikas rodydavo dvasinio tobulėjimo potencialą, kuris buvo sąlygotas praėjusiais gyvenimais. Jis gavo mokymus iš daugelio meistrų – ir ne tik išdėstė šiuos mokymus savo knygų puslapiuose, tačiau ir realizavo juos praktikoje, įgaudamas ypatingą tiesioginę patyrimo patirtį.

Dar būdamas jauname amžiuje jis priėmė sprendimą gyventi atsiskyrėlio gyvenimą ir pilnai paskirti save apmąstymams apie mokymus, siekdamas asmenine patirtimi pasiekti jų esmę. Savo meditacijos praktikoje jis pasiekė aukščiausią lygį. To dėka jis tapo gyvos tradicijos laikytoju – pašventinimų, žodinių perdavimų ir esminių mokymų aštuonių pagrindinių krypčių, žinomų Tibete, priskiriamų tiek sutrų tradicijai, tiek ir kitoms.

Dilgo Khyentse Rinpoche turėjo daug gerovinių savybių, be to, buvo iš tiesų aukšto lygio mokslo žmogus ir praktikas. Nežiūrint į savo didelį žinomumą, jis visados išlikdavo labai švelnus ir kuklus žmogus. Jo aukšta dvasinė realizacija buvo visiems akivaizdi, tačiau jis niekada nesipuikavo savo žiniomis. Jis vienodai žiūrėdavo į visus žmones neprikausomai nuo jų socialinio statuso ir materialios gerovės ir niekas niekada negirdėjo, kad jis būtų pasakęs kitam žmogui kažką, kas sukeltų tam žmogui žalą.

Jis dirbo nesudėjęs rankų, kad išsaugotų ir platintų Buddos mokymą visų gyvų būtybių gerovei. Jis perleisdavo retus tekstus, kurie kitaip būtų prarasti, atstatinėjo sugriautus vienuolynus ir, kas svarbiausia, duodavo mokymą. Net būdamas garbingame amžiuje, jis visada buvo pasiruošęs pakomentuoti kažkokį tekstą, duoti pašventinimą ir esminį pamokymą bet kuriam, kuris galėjo tapti autentišku perdavimo linijos laikytoju. Viskas, ką jis darė, jis darė išskirtinai tam, kad padėtų kitiems ir išsaugotų Buddos mokymą. Jis taip pat yra daugybės komentarų ir tekstų autorius. Dilgo Khyentse Rinpoche buvo gyvas pavyzdys visiems.