Sanjasa – atsiskyrimas nuo pasaulietiško gyvenimo
Sanjasa – tai svarbus asketizmo suvokimas Induizme. Įprastai jis suvokiamas, kaip atsižadėjimas arba pasaulietiško gyvenimo atsisakymas. Tie, kurie praktikuoja jį yra vadinami muniais, sadhus, baba, svamiai, jogai, džnianiai, avadhutos, paramahansos, jangamai, rišiai, guru ir kiti. Pavadinimai yra labiau kaip titulai, kurie jiems suteikiami pagal jų vienuolišką discipliną, dvasinės praktikos metodus, pažangos ar asmeninės realizacijos lygį praktikoje.
Teoriškai žmogus netampa sanjasiu vien tik atsisakęs pasaulietiško gyvenimo ar laikydamasis vienuolių taisyklių ar elgesio kodekso. Pavyzdžiui, gavęs iniciaciją, užsiauginęs barzdą, apsivilkęs oranžinės spalvos apranga ar prisijungęs prie vienuolių ordino. Žmonės dažnai tai daro norėdami pabėgti nuo spaudimo ir gyvenimo atsakomybių ar norėdami pragyventi iš to.
Sanjasos idėja turi būti giliai persismelkusi ir atsispindėti visuose gyvenimo aspektuose, įskaitant kaip žmogus galvoja, ką daro ir kaip reaguoja į situacijas, kurios kyla gyvenime. Sanjasos ar atsižadėjimo tikslas yra įveikti kančias ir išeiti iš gimimų ir mirčių rato ciklo. Galutinis tikslas pasiekti išsilaisvinimą ir parodyti pavyzdį kitiems, kaip tai pasiekti. Tikri sanjasiai praktikuoja savidiscipliną, asketizmą ir savikontrolę.
Sanjasa Vedinėje tradicijoje žinoma, kaip vienas iš keturių žmogaus gyvenimo etapų. Brahmačarija – skaistybės gyvenimas (mokymosi periodas, įprastai įvardinamas iki 25 metų), grihastha – namų šeimininko gyvenimas (aktyvus gyvenimas šeimoje ir visuomenėje), vanaprastha – atsistatydinimas (išėjimas į pensiją arba atsiskyrimas miške) ir Sanjasa – gyvenimo atsižadėjimas gyvenimo pabaigoje.
Gyvenimo pradžioje žmogus įgauna žinias ir išmintį kaip gyventi gyvenimą, tuomet jis tampa namų šeimininku, atlieka pareigas susijusias su tėvais, jo šeima ir visuomene, tuomet jis pasiekia lygį, kai jis pilnai patenkino visus norus ir poreikius. Tuomet jis atsiskiria nuo gyvenimo ir praleidžia likusį laiką ieškodamas išsilaisvinimo. Pasak Vedų, jis tai turi atlikti dviemis etapais. Iš pradžių, kaip Vanaprastha (miško gyventojas), o vėliau kaip sanjasis (atsiskyrėlis).
Vanaprasthos etape jis palieka savo aktyvias pareigas ir atsakomybes perduodamas jas savo sūnums. Tuomet palikdamas namų gyvenimą ir šeimą jis išeina į mišką ar nuošalią vietą ir gyvena atsiskyrusį meditatyvų gyvenimą ruošdamas save kito etapo sunkumams, sanjasai ar atsižadėjimo gyvenimui. Šio periodo metu jam leidžiama prašyti išmaldos maistui ir gyventi iš to klajojant nuo vietos prie vietos, išskyrus lietaus sezono metu.
Sanjasos etape jis negali turėti namų, asmeninio maisto ar palaikyti santykio su bet kuo. Turi gyventi susitelkęs į savo vidų, taip, kaip gaunasi, su tuo, kas ateina ir išeina, atsisakęs visų troškimų, santykių, prisirišimų ir turtų.
Sanjasa tai yra gyvenimas pilnas sunkumų, savanoriškas išėjimas iš komfortiško gyvenimo, visiškas savęs atsisakymas ir sąmoningas pasidavimas likimui be nusiskundimų ar lūkesčių.
Šiais laikais induistai retai laikosi keturių Varnašrama Dharmos etapų. Žmonės gali atsistatydinti iš darbo, tačiau neatsistatydina iš jų aktyvių namų šeimininko pareigų. Kai kurie prisijungia prie mokytojų (guru) tradicijų, gyvena Ašramuose kaip nariai arba laikini gyventojai atliekantys savanorišką darbą savo guru arba padedantys išlaikyti ašramą. Kai kurie leidžiasi į ilgas piligrimines keliones ar lanko šventyklas. Kai kurie vyksta į Himalajus, kalnų regionus ir vadovaujami meistro (mokytojo) juose praktikuoja meditaciją įvairiose vietose ir urvuose. Tačiau dauguma žmonių iki galo lieka prisirišę prie savo namų, šeimų, vaikų ir santykių.
Upanišados pamini didingų žmonių vardus: Karalių Džanaką, Jadžnavalkiją, kurie atsižadėjo pasaulietiško gyvenimo ir atsiskyrė į miškus siekdami išsilaisvinimo. Anksčiau kai žmogus įeidavo į Sanjasos etapą, jis turėdavo prisiekti, atlikti ugnies ritualą, kad paliktų visus prisirišimus ir socialinį identitetą: jo vardą, pavardę, šeimos vardą ir nepalaikyti jokių aktyvių santykių su savo šeima ar draugais.
Jis turėdavo visiškai nutraukti ryšį su savo praeitimi ir pradėti savo naują laisvos sielos gyvenimą, visiškos laisvės nuo mirtingo gyvenimo ir atgimimo.
Senovės ašramai būdavo miškuose, toliau nuo žmonių susitelkimo vietų (toliau nuo miestų, kaimų, siekiant išlaikyti švarą), todėl priėjęs paskutinius gyvenimo etapus, žmogus ieškodavo mokytojų, kurie parodytų kelią į išsilaisvinimą.
Dabartiniu laiku Induizme sanjasa reiškia atsisakyti visų troškimų ir išlaisvinti protą nuo prisirišimų ir lūkesčių. Sanjasis tampa proto lygyje laisvas nuo visko, kas jį valdo. Pagal senovines Indų atsižadėjimo tradicijas asketas, kuris atsižadėjo pasaulietiško gyvenimo turi gyventi be troškimų, pastangų, siekių, asmeninės svarbos. Ar vienas, ar kompanijoje, jis turėtų likti laisvas nuo bet kokių prisirišimų, negali nuo nieko priklausyti, turi atsisakyti bet kokio noro kontroliuoti ar reguliuoti savo ar kitų gyvenimą. Kitaip tariant jis turi tapti tuščias ir nereikšmingas, kad jo buvimas ar nebuvimas nesukeltų pasauliui jokio pastebimo skirtumo.
Pasiekęs sanjasos kulminaciją žmogus išugdo savyje stabilų protą ir aštrų intelektą, kurie suteikia jam viršžmogiškus gebėjimus skaityti kitų žmonių mintis ar numatyti įvykius, net jei jie jo nedomina. Išoriškai jis gali atrodyti, kaip susijęs su pasauliu ir žmonėmis, tačiau viduje jis lieka atskirtas, neturintis susidomėjimo, nesavanaudiškas, nieko nevertina ir niekam neteikia ypatingo palankumo. Jis gyvena aktyvų gyvenimą, bet lieka jo nepaliestas ir nesuteptas.
Sanjasis gali vadintis vardu, bet jis neleis, kad šis vardas sustiprintų jo ego ar surištų su šiuo pasauliu. Jis žino, kad vardas ir forma yra laikini, o jo Aš yra amžinas, transcendentinis, tyras ir nesunaikinamas. Jis gyvena dabartimi protu paniręs į Aukščiausiąjį. Per askezes, susilaikymus jis transformuoja save, kad suvoktų tiesioginį ryšį su Aukščiausiuoju ir savo tikra viską persmelkiančia prigimtimi. Jis tampa išsilaisvinusiu dar būdamas žmogaus kūne (džinvanmukta) ir tikru dieviškosios sielos įsikūnijimu žmogaus pavidale (mahatma).