Kas yra brahmanai. Varnų sistema. 4 dalis

Brahmanai – tai dvasiniai mokytojai, šventieji, asketai, mistikai, jogai. Tai šiek tiek ne tie jogai, kurie šiandieną vaikšto į fitnesą ir daro asanas sveikam stuburui. Brahmanų kategorijai priskiriami labai aukšto lygio dvasiniai mokytojai. Jų gyvenime vyrauja gerovės guna: dažniausiai jie būdavo laisvi nuo pasaulietiškų prisirišimų, netapatindavo savęs su materialiu kūnu ir jų veikla būdavo nukreipta dalintis žiniomis. Tai buvo jų Dharma. Pas kiekvieną varną yra savo Dharma, tai yra sava paskirtis.

Brahmanų kategoriją atitinka tokios savybės: „Vidinė ramybė, savęs įvaldymas, asketizmas, švara, kantrybė, sąžiningumas, žinios, išmintis ir religingumas – tokios yra brahmanų savybės, per kurias jie veikia“.

Brahmanams jau nebeįdomūs tokie „vaikiški žaidimai“, kaip valdžia, šlovė, garbė, prestižas. Įprastai prie brahmanų pasaulėžiūros prieina žmonės, kurie savo praėjusiuose gyvenimuose jau yra praėję daugybę pamokų ir suvokė, kad mažai vertinga tai, kuo labiausiai domisi kšatrijai, vaišu ir šudros. Brahmanui įdomios nematerialios vertybės, jis pilnai gali būti neapsunkintas pinigų arba turtų turėjimo nes jam tai tiesiog nereikalinga.

Brahmanai ieško kažko stabilesnio ir juos traukia žinios, nes būtent jos turi amžiną vertybę. Tai žmonių grupė, palaikanti žinias, išmintį ir dėl jų maksimaliai apribojanti save viskame. Kuo daugiau pas žmogų įvairių malonumų, tuo mažesnis jo protinis arba dvasinis potencialas. Apie tai kalbama pirminiuose šaltiniuose: „Pas siekiantį žinių negali būti malonumų. Arba ieškantis malonumų turi palikti mokslą, arba siekiantis mokslo turi palikti malonumus“ (Mahabharata). Kuo daugiau šudra, vaišu arba kšatrijai medžioja, pramogauja, mėgaujasi, tuo jie gyvenimo pabaigoje tampa primityvesni.

Iš vienos pusės brahmanas supranta, kad bet koks malonumas turi tiesiogines pasekmes ir tos pasekmės – kančios. Iš kitos pusės, bet koks malonumas – tai energijos švaistymas. Brahmanas stengiasi maksimaliai surinkti visą savo potencialą ir realizuoti jį visuomenės gerovei. Jo tarnystė yra tame, kad padedinėtų vystytis aplinkiniams.

Jeigu jūs kažkada buvote šalia iš tiesų stiprios asmenybės, Mokytojo iš didžiosios raidės, greičiausiai pastebėjote, jog vien esant šalia jo ir būnant jo energijoje, jūs jautėtės kitaip. Būnant jam atsirasdavo motyvacija, stiprybė ir noras keistis. Tam tikra prasme dėl to brahmanai ir gyvena. Jie siekia palaikyti savo energiją pakankamai aukštame lygyje, kad žmonės, esantys kartu su jais, galėtų gauti gerovę. Brahmanas keičia žmones per savo energiją.

Žmogaus degradacijos procesas vystosi taip: kuo daugiau žmogus nori dėl savęs, tuo žemiau jis atsiduria. Tai labai lėtas ir ne visada pastebimas procesas. Kuo daugiau žmogus prisiriša prie asmeninių poreikių, malonumų, gyvena „dėl savęs“, tuo jam bus blogiau. Žmogus pradeda judėti į viršų tik tada, kai iš pradžių per askezę atsisako nuo savo laimės dabar dėl didesnės laimės paskui, o galutiniame variante atsisako nuo savo laimės dėl kitų tobulėjimo.

Idealiame variante brahmanas iš viso neturi turėti asmeninių interesų. Jis stengiasi veikti už savo ego ir už savo norų ribų, vykdydamas pasaulio valią, dievų valią. Jis gimsta šioje žemėje ne todėl, kad pas jį yra noras gyventi, o tik todėl, kad jis čia reikalingas, kad karmiškai su juo susijusiems žmonėms yra būtina pagalba.

Jogos praktikos nukreiptos į maksimaliai greitą evoliuciją, jos leidžia per vieną gyvenimą praeiti per įvairių varnų lygius. Senovėje varna nebuvo žymė, kuri nustato žmogaus gyvenimą iki mirties. Praeidamas tam tikras pamokas ir sukaupdamas potencialą, žmogus galėjo peraugti savo varną ir pereiti į kitą arba atvirkščiai, degraduoti, eiti žemiau.

Mahabharatoje mes randame aprašymą rekomenduojantį vertinti žmones pagal jų poelgius, o ne pagal gimimą: „Jeigu brahmanas paniro žemutinėse nuodėmėse, jeigu jis pasipūtęs ir pastoviai daro blogį, jis tampa kaip šudra. O šudra, kuris nenuilstamai siekia nuolankumo, tiesos (esmės, истины) ir šventumo, aš gerbiu jį kaip brahmaną, nes jis elgiasi, kaip du kart gimęs“ (Mahabharata).

Šudrai visada yra kur augti, o brahmanui visada yra kur kristi.

Brahmano lygyje siela įgauna žinias apie Visatos sandarą, jis veikia maksimaliai altruistiškai ir efektyviai. Tai mokytojų ir praktikų lygis.

Varnų atstovai tarpusavyje skiriasi egoizmo lygiu. Egoizmas – tai noras gyventi tik dėl savęs, tenkinti tik savo poreikius, viskas man, viskas dėl manęs, mano, čia dominuoja žodis Aš. Pas šudras egoizmas yra arti 100%, o pas brahmanus jis yra arti 0%.

Jeigu trumpai apibendrinti, tai senovės Indijoje varnų (kastų) atstovai atlikdavo tokias veiklas:

Šudros – atlikdavo fizinį darbą.
Vaišu – prekiaudavo.
Kšatrijai – valdydavo, saugodavo įstatymą ir tvarką, vesdavo karus.
Brahmanai – dalindavosi dvasinėmis žiniomis, išsilavinimu, atlikdavo religinius ritualus.

Senovėje visi gyvendavo harmoningai. Žinoma, Kali jugoje viskas šiek tiek susimaišė, vaikas iš brahmanų šeimos gali neturėti brahmano savybių, o vaikas iš šudrų šeimos gali būti labai dvasingas jau nuo pat vaikystės.

Taip pat verta žinoti, kad itin svarbu atlikti būtent savo pareigą, o ne svetimą. „Tegul blogai atlikti savo asmeninę pareigą yra gerokai svarbiau, nei svetimą – itin gerai“ (Mahabharata).

Tam, kad suprasti, kas jūs esate iš tiesų, reikia pažinti „tikrąjį save“ ir atskirti tai, kas pridėta iš sociumo. Nuo vaikystės mums primetamos veiklos, kurios svetimos mūsų sieloms – malonumai ir turto siekis, iš esmės, yra įdomus šudroms, geriausiu atveju – vaišu. Reikia pamatyti, kas yra giliau po šiuo suneštu sluoksniu, kas iš tiesų traukia jūsų sielą.

Senovės išminčiai suprasdavo, ant kiek svarbu žmogui prisiminti, kas jis yra. Adekvačiam dvasiniam tobulėjimui svarbu visuomenėje atlikti būtent tas pareigas, kurios atitinka sielos išsivystymo lygį.

Vaizdo įrašas. Mokyti jogos tai tarnystė visuomenei. Andrejus Verba