Induizmas

Pagrindinė Indijos religija kuri apima daugybę įvairių tikėjimų ir ritualų. Induizme pagarbiai žiūrima į pačias įvairiausias religines formas, netgi unikalias. Induizmo tradicija dažnai vadinama ir Sanatana Dharma – amžinąja religija. Šiuo metu pasaulyje yra netoli milijardo induistų. Dauguma jų gyvena Indijoje, taip pat nemažai Nepale, Bangladeše, Šri Lankoje, Indonezijoje, kai kuriose Afrikos bei vakarų šalyse.

Induizmo ištakos yra senovės arijų tikėjimas (vedizmas) bei vietiniai tautų kultai. Induizmo šventaisiais tekstais laikomos Vedos – žodiniu būdu perduoti kūriniai, skirti dievų šlovinimui. Pats žodis „veda“ reiškia „vydėjimas, regėjimas ir žinojimas, vyda“. Vedoms priskiriami filosofinio pobūdžio kūriniai – Upanišados, Mahabharatos ir Ramajanos Epai, įvairūs mitologiniai pasakojimai Puranos. Dalis jų gerai žinomos praktiškai kiekvienam indui. Bhagavadgita – viena iš labiausiai žinomų Mahabharatos ištraukų, kuri gerbiama už savo išmintį ne tik Indijoje, tačiau ir visame pasaulyje.

Pagrindiniai induizmo tikėjimo bruožai – už pastoviai besikeičiančio fizinio pasaulio egzistuoja viena universali, amžina dvasia, kuri vadinama Brahmanu. Kiekviena būtybė turi sielą (atmaną), įskaitant ir dievus, yra šios dvasios (Brahmano) dalelytė. Kai miršta kūnas, siela nemiršta o pereina į kitą kūną, kur toliau tęsia naują gyvenimą. Kiekvienos naujos sielos likimas priklauso nuo jos poelgių praėjusiuose gyvenimuose. Karmos dėsnis teigia – ką pasėsi, tą ir pjausi – už visus gerus poelgius yra apdovanojama, o visos nuodėmės gauna savo atpildą. Žmogaus elgesį nustato praėjusių gyvenimų aukštas arba žemas statusas ir nuo jo pačio priklauso ar jis toliau atgims žmogumi, dievu ar vabzdžiu.

Daugumai induistų pagrindinis religinio tikėjimo elementas yra dievai. Induizme suskaičiuojama šimtai dievybių, nuo pačių mažiausių, turinčių vietinę reikšmę iki didingųjų dievų, kurie žinomi kiekvienoje indų šeimoje. Labiausiai žinomi dievai: Brahma – kūrėjas, Višnu – palaikytojas, Šiva – griovėjas.

Pasak kosminės induizmo tvarkos, egzistuoja kosminiai ciklai, kurie vadinasi jugomis arba pasauliniai amžiai. Egzistuoja keturios jugos, kurių metu vyrauja skirtinga moralinė tvarka Visatoje.

Krita juga (Satja juga) – tobulumo era trunka 1 728 000 metų.
Treta juga, kurioje dharma sumažėja per ketvirtį trunka 1 296 00 metų.

Dvapara juga, kurioje lieka tik pusė dharmos trunka 864 000 metų.
Kali juga – paskutinė era, kurioje lieka tik ketvirtis pradinės dharmos – trunka 432 000 metų.

Kali jugos pabaiga žymima socialinių klasių iširimu, dievo gerbimo sustabdymu, nepagarbiu santykių šventiems raštams, išminčiams ir moraliniams principams Kai šie reiškiniai įsivyraus, ateis jugos pabaiga, lydima potvynių, gaisro ir karų, po ko prasidės naujas ciklas iš keturių jugų, vadinamas mahajuga arba didingoji juga, kuri tęsis ateinančius 4 320 000 metų.

Tūkstantis mahajugų 4 320 000 000 metų sudaro vieną kalpą – vieną dieną dievo Brahmos gyvenime.

Universali dvasia absoliutas – brahmanas, užpildantis visą erdvę ir laiką yra neskaidomas, nekintantis, beasmenis, neturintis lyties, esantis aukščiau už gėrio ir blogio suvokimų. Dėl viską apimančios ir viską persmelkiančios Brahmano prigimties, individuali siela atmanas suvokiamas kaip neatskiriama Brahmano dalis. Be to, Brahmanas ir yr atmanas ir tik majos iliuzinio pasaulio uždanga trukdo žmogui suvokti šį tapatumą.

Induizmo šventuose raštuose nurodomi keturi pagrindiniai tikslai į kurių pasiekimą turi būti nukreiptas žmogaus gyvenimas. Dharma – teisingi moraliniai poelgiai, Artha – materialūs turtai ir gerovė, Kama – malonumai ir norų patenkinimai, Mokša – išsilaisvinimas iš atgimimų ciklo.

Dharma – pagrindinis iš gyvenimo tikslų. Tai moraliniai ir teisingi poelgiai, kurie kartu reiškia ir pareigą. Viskas kas gyva turi savo dharmą. Tigro dharma – jo prigimtis. Aukso dharma – spalva ir spindesys, žmogaus dharma – pagarba šventiems dvasininkams ir šventiems tekstams, teisingumas, atsisakymas nuo prievartos, gerovinių poelgių atlikimas, dievų garbinimas. Žmogus priverstas laikytis normų, kurios pripažįstamos jo šalyje, gentyje, kastoje, klane arba šeimoje. Pas vyrus, moteris, senukus, jaunuolius, valdovus ir paprastus žmones – skirtingos dharmos. Taip pat dharmos egzistuoja ir didelėms socialinėms grupėms. Bhagavadgitoje sakome, kad „geriau atlikti savo asmeninę pareigą [dharmą], kad ir prastai, nei gerai atlikti kito pareigą“.

Mokša – sielos išsilaisvinimas iš gimimų ir mirčių rato samsaros. Pasak induistų, siela prikaustyta prie amžinai besisukančio reinkarnacijos rato, kuris vyksta dėl karmos. T.y. priežastis, kodėl siela atgimsta materialiame pasaulyje – jos praeituose gyvenimuose sukaupta karma ir tam, kad ji išsilaisvintų reikia atidavinėti skolas, kurios išlaisvintų sielą iš fizinio kūno pančių.

Yra keturi keliai, kurie veda į išsilaisvinimą per poelgius ir veikimą ir tai susiję su veikla, kurią žmogus atlieka gyvenime.

Karma-joga (karma-marga) yra pats paprasčiausias kelias, kuris veda į išsilaisvinimą per aktyvų veikimą. Visi poelgiai turi būti atliekami nesavanaudiškai, be siekio gauti asmeninę naudą. Toks gyvenimas veda prie atsižadėjimo nuo asmeninio „Aš“ ir susivienijimo su Brahmanu.

Bhakti-joga (bhakti-marga) priveda prie išsilaisvinimo per begalinį atsidavimą dievui. Dievas iškeliamas kaip pagrindinis ir tikintysis per atsidavimą susilieja su aukščiausiuoju Brahmanu, kuris leidžia žmogui pažinti vienovę visa to, kas yra.

Džniana-joga (džniana-marga) – pažinimo kelias per žinias, išmintį, kuomet per analizę ir supratimą siekiama pažinti individualios sielos atmano ir Brahmano vienovę. Pažinimas gali įvykti po ilgo periodo dvasinio ir fizinio susilaikymo, siūlančio atsisakyti nuo visų pasaulietiškų prisirišimų ir ilgų asketinių ir meditatyvinių praktikų.

Radža-joga (karališkoji joga) – sanskrito žodis „joga“ reiškia ryšys, susijungimas arba disciplina. Užsiiminėjantis žmogus vadinamas jogu ir žmogaus tikslas – pasiekti samadhi būseną arba ištirpdyti asmenybę Brahmane. Jogo pasiruošimas vykdomas po griežtais guru (dvasinio mokytojo) nurodymais ir turi savyje tam tikrų taisyklių laikymąsi – neprievarta, teisingumą, atsisakymą vogti, skaistybę, kūno kontrolę, gebėjimas įvaldyti ir išjungti jutimus, pasiekti mentalinį susitelkimą ir medituoti. Gebėjimas valdyti asmeninį kūną – svarbus jogos elementas. Ištreniruoti jogai geba išlaikyti sudėtingiausias pozas, reguliuoti kvėpavimą ir netgi pagal savo valią sustabdyti širdies plakimą ir paskui vėl jį įjungti. Taip pat šis kelias turi savyje ir hatha-jogą, kurios didžiausias dėmesys skiriamas fiziniams pratimams, kvėpavimo pratimams, organizmo valymo technikoms ir etinių-moralinių principų pritaikymui gyvenime.

Induistų religiniai ritualai atliekami tiek šventyklose, tiek namuose. Labiausiai paplitę ritualai – pudža arba dievo garbinimas. Praktiškai kiekvienuose induistų namuose yra mylimų dievų atvaizdas arba statulėlės, prie kurių kartojamos mantros, maldos, giedami himnai, atliekami paaukojimai. Skambinama varpeliu, aukojamos gėlės, vanduo, smilkomi smilkalai, kai kuriais atvejais ten taip pat dega amžinai deganti ugnis. Įvairių induistų dvasinių tradicijų pasekėjai ant kaktos deda ženklą, o kartais ir ant kūno.

Daugelis šeimos ritualų atlieka šeimos žynys-dvasininkas, aukštų kastų šeimose tai brahmanas, kuris balsu kartoja šventus tekstus ir siūlo paaukojimus dievams.

Bendruomeninės ceremonijos šventyklose žmonės susirenka grupiniams himnų giedojimams, skaito ištraukas iš šventų tekstų, piligrimai atvyksta iš įvairių vietų.

Piligrimystė sudaro svarbią induisto religinę gyvenimo dalį. Indijoje egzistuoja šimtai šventų vietų, į kurias keliauja piligrimai, kad dalyvautų šventyklų šventėse ir masinėse eisenose, o taip pat atlieka apsiplovimą šventoje upėje. Pagrindinės piligrimystės vietos yra Varanasi (Benares), Haridvaras, Mathura, Allahabad, Madurai, Kančipuram, Udžain ir kitos.