Hatha Joga. Jogos pagrindai.

Pakeisk save ir pasaulis aplinkui pasikeis

Meditacijos pagrindai. Ką pageidautina žinoti

Kas yra klasikinė joga

Kaip prisiminti praėjusius gyvenimus

Kaip teisingai kvėpuoti. Kvėpavimo technikos

Produktai organizmo valymui

Garuda Purana Sarodhara [Induistų mirusiųjų knyga]

Daugelio amžių bėgyje ši knyga buvo naudojama Indijoje atliekant pomirtines ceremonijas ir todėl kai kurie vengia skaityti ją kitais atvejais.

Ateistinis auklėjimas privedė prie to, kad pradingus tikėjimu Dievu, pradingo tikėjimas į gyvenimą po mirties ir taip pat pradingo tikėjimas į pragarą. Daugelyje metų buvo diegiama idėja, kad pragarą sugalvojo žyniai, norėdami palaikyti visuomenės moralę ir bandos baimę. Nors dabar vis daugiau ir daugiau žmonių pripažįsta gyvenimą po mirties, pragaro suvokimas labai neaiškus ir miglotas. Be abejonės, pragaro tema nelabai maloni ir dauguma žmonių nieko nenori girdėti apie pragaro realumą. Tačiau šventi raštai, mistikų darbai – Svendeborgas, Dante, D. Andrejevas, šventųjų ir išminčių liudijimai kalba apie tiesas, kurios egzistuoja nepriklausomai nuo to malonu tai žmonėms ar nemalonu. Pavyzdžiui, mirtis ir ligos nemalonios, nors jos patys realiausi reiškiniai, su kuriais kiekvienam teks susidurti.

Pagal induistų raštus pragaras – tai konkreti vieta, į kurią papuolęs nuodėmingasis gauna ypatingą kūną, kančių kūną (džatana deha) – savo fizinio kūno kopiją, tačiau sudarytą iš gerokai subtilesnės materijos. Skirtingai nuo krikščioniško pragaro suvokimo, induistų raštuose atmetama amžinos bausmės idėja. Buvimas pragare nėra amžinas. Pragaro tikslas yra tame, kad ištaisytų ir išauklėtų. Kai būtybė atbūna savo laiką pragare, ji vėl gimsta Žemėje, tačiau ji neprisimena pragaro kankinimų, taip pat, kaip ir rojaus džiaugsmų. Tačiau pasąmonėje pasilieka įspaudai apie praeitį, kuri ir nustato žmogaus polinkius. Natūrali baimė, kurią kai kurie jaučia prieš pagundas ydingiems poelgiams, yra rezultatas to, kad siela buvo pragaruose. Šią patirtį, kurią siela įgauna, praeidama per pragaro kankinimus, galima laikyti didinga dovana, kuri niekada neprarandama. Po išvalymo pragaro kankinimais būtybė gimsta su stipriu, sąmoningu suvokimu geriau panaudoti savo gebėjimus. Ir Viešpats būnantis širdyje, kaip stebėtojas, dovanoja tokiai sielai galimybę įgyvendinti savo siekius, sukūrus tam tinkamas aplinkybes. Tačiau jeigu būtybė, atsidūrusi gerovinėse sąlygose, nedaro gerų poelgių, daro nuodėmes ir nesupančioja jausmų, ji vėl patenka į pragarą.

Pagal vedinius raštus, visos pragarų planetos yra tarp trijų pasaulių ir visatos vandenyno Garbhodaka, pietinėje visatos pusėje. Jie yra kiek žemiau žemės planetarinės sistemos ir vandenyno Garbhodaka paviršiaus. Tekstuose aprašančiuose vedinę kosmografiją kalbama apie paralelinius pasaulius, kuriuos teosofai pavadino astraliniais, mentaliniais, eteriniais ir kitais pasauliais. Tie pasauliai, kuriuose yra pragarai, pasireiškia ir žemėje. Taip pat, kaip egzistuoja rojaus vietos fiziniame ir subtiliame plane, taip ir pragaras yra fiziniame ir astraliniame lygyje. Argi fašistų lageriai tai ne pragaras? Argi „Gulago Archipelage“ neduodama detali pragaro būsenų topografija? Argi buvimas kūne, pūvančiam nuo vėžio ar AIDS tai ne pragaras? O Hirosimos siaubai? Todėl neverta abejoti pragaro realumu.

Tačiau ar yra priemonės, padedančios išvengti pragaro kankinimų? Kai kurie išminčiai mano, kad nuodėmių negalima atpirkti veiksmu, kad ir koks gerovinis jis bebūtų. Žmogus turi atkentėti už savo nuodėmes. Kiti mano, kad baisioms nuodėmėms nėra atpirkimo, tik atpirkimas mirtimi, kuri gali išgelbėti nuo daugelio kančių pragare. Taip su atveju svetimoteriaujant (kai išduodama šeimos ištikimybė), vienintelė tinkama bausmė – apsikabinti su iki raudonumo įkaitusia geležine statula ir taip numirti. Tačiau dauguma pranašų mano, kad sąmoningas atgailavimas yra geriausia prajaščitta, bausmė. O pati didingiausia priemonė neutralizuojanti visas nuodėmes yra švari tarnystė Dievui, Jo vardų giedojimas, meditacija ir švari malda. Piligrimystė, gailestingumas, askezės, pasninkas, raštų studijavimas taip pat padeda sugriauti daugelio nuodėmingų veiklų pasekmes.

Garuda Purana moko apie teisingą mirtį ir suteikia žinias apie tai, kaip padėti tiems, kas jau išėję į kitą pasaulį blaškosi kankinimuose. Pažinus mirties mokslą, galima pasiekti visatos evoliucijos paslaptį ir bendradarbiauti su daugybę būtybių, esančių nematomuose pasauliuose, padedant jiems ir gaunant jų palaikymą.

Pagal tam tikrus principus, nes neduodame detalių komentarų tekstams ir simbolių kalbos iššifravimo, tegul nuslėpta atsiveria iš tiesų tikintiems.

Pas Pavlą Florenskį yra neįtikėtinas išsireiškimas, kuris galėtų pasitarnauti epigrafu visoms knygoms, kurios tyrinėja mirties mokslą:

„Žmogus nemoka numirti – jo mirtis įvyksta apčiuopiamai, tamsoje. Tačiau mirtis, kaip ir bet kokia veikla, reikalauja įgūdžių. Mirties procesą reikia praeiti sėkmingai, reikia išmokti numirti. O tam numirti būtina dar gyvenimo metu, vadovaujant patyrusiems žmonėms, kurie jau buvo mirę. Ši mirties patirtis ir suteikiama asketizmu. Senovėje mirties mokymas buvo misterija.

Pas protėvius perėjimas į kitą pasaulį buvo sugalvotas, arba kaip nutrūkimas, kaip nukritimas, kaip nuopolis arba pakilimas [susižavėjimas]. Iš esmės, visi misteriniai ritualai turėjo tikslą sunaikinti mirtį, nutraukti. Tas, kuris išmoko numirti gyvenimo metu, nenukrenta į Pragarą, o pereina į kitą pasaulį. Ne tai, kad jis pasiliktų čia amžinai, tačiau jis kitaip suvokia pabaigą, nei nepašvęstasis [nežinantysis]. Nepašvęstajam pomirtinis gyvenimas – tai absoliučiai nauja šalis, su kurios jis nepažįsta, kurioje jis gimsta kūdikiu, neturintis nei patirties, nei vadovo. Pašvęstam ši šalis jau pažįstama – jis jau buvo čia, jau apžiūrinėjo ją, nors ir iš toli, vadovaujant patyrusiems žmonėms. Tačiau jis žino visus kelius ir anapusinės karalystės keliukus, pereina ten ne bejėgiu kūdikiu, o jaunuoliu arba suaugusiu vyru. Jis, kaip teigia protėviai, žino anapusinio pasaulio žemėlapį ir žino anapusinių dalykų pavadinimus, todėl jis nepasiklys ir nesusipainios ten, kur dėl netikėtumo ir patirties nebuvimo, atėjęs į save po gilaus dvasinio aptemimo, nepašvęstasis nežinos kaip pasielgti, nesupras, ką daryti“.

Garuda Purana Sarodhara. Skaityti:
https://www.hathajoga.lt/garuda-purana-sarodhara/

Garuda Purana Sarodhara. Atsisiųsti:
https://www.hathajoga.lt/garuda-purana-sarodhara.pdf