Mano istorija apie tai, kaip aš tapau vegetaras. Vladimir Vasiljev
Laba diena, brangūs draugai! Esu vardu Vladimir ir dabar su jumis pasidalinsiu savo istorija kaip tapau vegetaru. Į vegetarizmą nusprendžiau pereiti iki tam tikro lygio spontaniškai, išgirdęs apie šį mitybos būdą vienoje iš paskaitų.
Perėjimas buvo pakankamai staigus, aš nusprendžiau iš karto pereiti ir sekti savo būseną. Po kurio laiko perėjus į šį mitybos būdą aš pajaučiau tam tikrą jėgą, lankstumą ir, iki tam tikro lygio laisvę – taip sakant, mano kūnui pasidarė šiek tiek lengviau kvėpuoti. Tai padėjo man gerokai efektyviau dirbti ir gyventi, mintys tapo aiškesnės, o protas – ramesnis. Bendrai, tame radau vien privalumus.
Žinoma, tai davė tam tikrus rezultatus: iš efektyvumo požiūrio taško, mano gyvenimas tapo gerokai įdomesnis, iš jogos požiūrio taško – padidėjo lankstumas (jau tada bandžiau užsiiminėti joga).
Po kurio laiko perėjus į šį mitybos būdą aš įsitikinau tuo, kad vegetarizmas man suteikia ištvermę. Pakeisti mitybą man padėjo išvykos į Tibetą. Aš lankiausi Tibete (šio interviu įrašymo metu) jau šešis kartus. Mačiau įvairius žmones, kurie maitinasi įvairiais būdais ir pastebėjau, kad kuo lengvesnė mityba, tuo paprasčiau žmogus valgo, paprastesnis maistas, tuo jam lengviau pernešti įvairios rūšies fizinį krūvį: juk buvimas dideliame aukštyje – tai ne paprastas krūvis, kuris praeis. Kai žmogus, pavyzdžiui, bėga kažkokią distanciją, jis prabėgo ir paskui ilsisi. O buvimas kalnų aukštumose – tai pastovus monotoninis krūvis organizmui trijų savaičių eigoje. Jeigu sulyginti žmones, kurie perėjo į vegetarišką mitybos būdą su žmonėmis, kurie maitinasi tradiciškai, pavyzdžiui, užsiima kažkokiomis sportinėmis disciplinomis, vegetarai iš tiesų turi ištvermingesnį organizmą dėl tos paprastos priežasties, kad jiems paprasčiau pernešti ilgalaikį krūvį ilgo laiko metu. Vegetarai ilgą monotonišką krūvį dideliame aukštyje pernešama gerokai gerokai lengviau.
Vienoje iš išvykų į Kailašo kalną, man pasisekė patekti prie pietinio veido ir praeiti vidinę Korą (apėjimą pagal laikrodžio rodyklę). Paralelinėje grupėje buvo mergina, kuri užsiiminėjo sportu, čiuožinėjo ant slidžių ir maitinosi tradiciškai. Prieš išeidama ji mėgo papusryčiauti ir pas ją įprastai buvo omletas iš kiaušinių ir, atitinkamai, ji sakydavo, kad puikiai jausis šiame maršrute, tačiau kaip parodė praktika, šiai merginai buvo eiti gerokai sunkiau nežiūrint į jos sportinius pasiekimus.
Kažkurį laiką pabuvęs vegetarizme aš nusprendžiau padaryti sau eksperimentą: jau pajaučiau lengvumą nuo vegetarizmą, pabandžiau mėsos gabaliuką (tai buvo per mano draugo gimtadienį). Jis paruošė kažkokį nuostabų patiekalą ir, atitinkamai, įkalbėjo mane jį pabandyti. Aš suvalgiau kažkokį gabaliuką mėsos ir praktiškai iš karto pajaučiau, kaip į skrandį įkrito kažkas sunkaus, aš pasijaučiau labai pavargęs, man buvo labai sunku ir bendrai nieko nesinorėjo daryti, tai yra iš karto prapuolė gimtadienio nuotaika. Viskas kažkas sugedo ir aplinkui tapo pilka. Ir aš supratau, kad daugiau niekada nevalgysiu mėsos, aš nenoriu šio pilkumo, nenoriu šio sunku, aš nenoriu nieko negatyvaus, kas yra mėsoje. Aš noriu vaikščioti ir džiaugtis gyvenimu.
Iš tiesų vegetariškas mitybos būdas padeda man būti gerokai džiaugsmingesniu gyvenime, laimingu ir su šypsena. Dabar mūsų pasaulyje atsiranda vis daugiau ir daugiau žmonių, kurie maitinasi vegetariškai arba veganiškai, gyvena sveiką gyvenimo būdą, užsiima sportu, beje profesionaliai, aktyviai keliauja, užsiima kažkokia veikla ir nesėdi vietoje, turi jėgų, energijos ir visa tai vyksta būtent dėka vegetariškos mitybos. Raskite juose įkvėpimą, studijuokite jų patirtį, ieškokite informacijos, kurios dabar internete yra labai labai daug.
Draugai, man buvo džiugu pasidalinti su jumis savo istorija, linkiu jums viso ko geriausio ir sėkmės vegetarizmo kelyje.
Straipsnis išverstas iš tinklapio Vege.one