Kas negerai su bananais
Bananai. Šis egzotinis produktas pagal populiarumą mūsų šalyje sulyginamas su mūsų klimatui artimiems obuoliams. Kodėl bananai tokie populiarūs? Kodėl visur pabrėžiama jų nauda? Ir kodėl bananai, kuriuos veža iš kito pasaulio krašto, mūsų parduotuvėse kainuoja pigiau, nei obuoliai ir daržovės? Ar iš tiesų bananai yra tokie naudingi, kaip apie tai be perstojo skelbia interneto straipsniai? Kas iš tiesų slepiasi po geltonu visu mėgstamu vaisiumi ir kokia kaina bananų magnatai uždirbinėja pinigus?
Verslas su minimaliomis išlaidomis
Visų pirma verta pabrėžti, kad bananas, kurį priimta laikyti vaisiumi – tai visiškai ne vaisius. Iš botaninio požiūrio taško, bananas yra uoga. Tai vienmetis augalas, kuris užauginęs vaisius numiršta.
Visų antra, labai įdomu, kodėl egzotinė uoga, kurios dėl klimato neįmanoma išauginti daugumoje pasaulio šalių, įgavo pasaulinį populiarumą? Pavyzdžiui, kokosai arba mango taip pat yra mūsų parduotuvių lentynose, tačiau turi gerokai mažesnį kiekį pasekėjų. Bananus šiandieną galima matyti praktiškai pas kiekvieną ant stalo. Ko dėka bananai įgavo pasaulinę šlovę ir žinomumą? Atsakymas akivaizdus – reklama.
Kaip keistai beskambėtų, tačiau bananų auginimą (toje formoje, kuri yra šiandien dieną) – tai pakankamai žema pagal savo kainą procedūra, leidžianti gauti didelį pelną netgi parduodant šį produktą žema kaina. Pirmiausia gamintojai renkasi bananų rūšį, kuri mažiausiai lepi auginimo sąlygoms ir labiausiai atspari kenkėjams. Visų antra auginimui, rinkimui ir bananų apdirbimui (apie tai mes pakalbėsime šiek tiek vėliau) naudojamas žmonių darbas, kurie priversti dirbti vergiškomis sąlygomis už mizerinį atlyginimą. Tai leidžia maksimaliai sumažinti bananų kainą. Iš esmės, pačios didžiausios gamintojų išlaidos – tai produkto transportavimas.
1899 metais buvo sukurta United Fruit Company. Jos vadovai ir suplanavo bananų verslą, kuris atneš maksimalų pelną dėl žemos produkto savikainos. Tam jie priėmė eilę priemonių. Visų pirma buvo aprūpintos transporto jungtys, pigi žemė ir mažai apmokamas samdomas darbas. United Fruit Company populiarumas augo ir greitai jau pas visus įtakingus Amerikos žmones buvo kompanijos akcijos ir taip korporacija įgavo Vašingtono palaikymą. Kaip žinoma, kas kuri turi amerikietiškos „demokratijos“ interesus, neapsieina be kraujo.
1928 metų gruodžio mėnesį United Fruit Company darbininkai pasipiktinę vergiškomis darbo sąlygomis, žemu atlyginimu ir totalia kontrole iš korporacijos pusės, pradėjo streiką. Streikuotojų reikalavimai buvo pilnai pagrįsti – jie reikalavo šešių dienų darbo savaitė, aštuonių valandų darbo dienos, normalaus atlyginimo ir oficialaus darbo vietos užimtumo.
Kolumbijos vyriausybė čia pat paskelbė streikuotojus komunistais ir radikalais. Kad būtų suprantama: jeigu dabar visus netinkančius amerikos valdžiai priskiria prie islamo teroristų, tai tais laikais buvo populiarus visur esantis „komunizmo vaiduoklis“ klajojęs matyt ne tik Europoje.
Taigi, ant nepasitenkinusių darbininkų priklijavo komunistų etikečių, kurių nemėgo šalies dauguma, 1928 metų gruodžio 6 dieną galvažudžiai, kuriuos pasamdė bananų magnatai, sukėlė kraujuotas skerdynes, iššaudę taikius streikuotojus. Tai įvyko esant pilnam JAV vyriausybės palaikymui. Buvo užmušta daugiau nei 1 000 streikuotojų.
Kodėl JAV vyriausybė pilnai leido žudyti taikius žmones? Atsakymas paprastas – United Fruit Company tuo laiku jau išplatino savo akcijas tarp visų įtakingų žmonių, įskaitant ir JAV vyriausybę.
Stebėtina, tačiau netgi praėjus 80 metų United Fruit Company metodai pasilieka tie patys. Ir šiai dienai iš jų pusės tęsiamas finansavimas „kišeninės armijos“, kuri šalyje laiko bananų plantacijų darbininkus baimėje. Pagal Edgardo Kabreros žodžius – oficialaus „Gruodžio šeštosios fondo“ atstovo, kuris nežiūrint į nieką stengiasi atstovėti bananų plantacijų darbininkų teises – United Fruit Company toliau tęsia politiką, kurią lydi fermerių nužudymai, sufabrikuoti kaltinimai ir iškeldinimas iš gimtų miestų nesutinkantiems su tokiu bananų korporacijų rėžimu.
Denas Keppel, nuodugniai ištyręs bananų magnato kraujo verslo problemas, parašė knygą: „Bananai: vaisiaus likimas, pakeitęs pasaulį“ kur aprašyti įvykiai, kurie vyko prieš 80 metų ir vyksta dabar. Šiandien dieną „bananų karštinė“ pilnai nustelbė Kolumbiją, kur valdžia praktiškai priklauso bananų magnatams ir viskas, kas vyksta regione, atliekama tik dėl bananų korporacijų turtėjimo. Ir šiandien dieną nesustoja agresija santykyje į nesutinkančius su vergiškomis darbo sąlygomis, kaip ir su prievartiniu žmonių iškeldinimu iš teritorijos, kurios suplanuotos bananų auginimui.
Vienas iš bananų korporacijos direktorių tarybos narių pripažino faktą, kad buvo finansuotos ginkluotos gaujos kaip minimum periodo metu nuo 1997 metų iki 2004 metų. Buvo atlikta kaip minimum 100 išmokų sumai viršijančiai 1,7 milijonų dolerių. Pagal Viktoro Vilio žodžius – žurnalisto ir žmogaus teisių saugotojo, kuris užsiiminėja prievartos problemomis bananų plantacijose – 1995 metais prievartinio veikimo rezultate Uraboje mirė virš 200 žmonių. Ir su kiekvienais metais šis skaičius augo. 2000 metais mirusių kiekis sudarė jau 600 žmonių, o 2004 metais žuvusių skaičius sudarė 1 350 žmonių.
Kaip sakė vienas žinomas politinis veikėjas: „Vieno žmogaus mirtis – tragedija, milijonų mirtis – statistika“. Vietinių gyventojų pasakojimai tiesiog stulbina savo detalėmis. Ir, kaip tiksliai pastebi „Šeštosios gruodžio fondo“ atstovas Edgardas Kabrera, kalbėdamas apie prievartos aukas bananų plantacijose – „Pas šiuos žmones nėra ateities“. Tuo metu pagal Sairuso Fredheimo sprendimą – korporacijos direktorių tarybos pirmininko – buvo nuspręsta toliau tęsti mokėti išmokas ginkluotoms gaujoms.
Tai tęsėsi iki pat 2004 metų, kol teisės vyriausybė neuždraudė tai daryti, nes teroro maštabai tapo ant tiek dideli, kad to nuslėpti buvo neįmanoma. Tačiau netgi po to vyriausias kompanijos viceprezidentas Robertas Olsonas primygtinai reikalavo: „Tegul kelia prieš mus ieškinius“. Ir paaiškino savo poziciją tuo, kad Kolumbijos bananų plantacijos atneša maksimalų pelną lyginant su kitais.
Bananų magnatų cinizmas tiesiog nežino ribos. Ir šiandien dienai nei vienas iš bananų magnatų neneša bausmės už savo nusikaltimus. Ir pagal žmonių teisių gynėjų žodžius, regione veikia absoliuti užsukta situacija, kuri dar neįmanomą bet kokį pasipriešinimą United Fruit Company „politikai“.
Kaip gi vyksta pačių bananų auginimas?
Kaip ir bet kokie kiti augalai, jie patiria kenkėjų poveikį. Tačiau ši problema buvo išspręsta labai greitai. Po Antrojo pasaulinio karo sandeliuose pasiliko daugelis karinių nuodijančių medžiagų ir būtent jų pagrindu buvo sukurti nuodai-chemikalai, kurie leidžia taip nuodyti banano plantacijas, kad kenkėjai tiesiog nustojo juos valgyti. Pirmos pesticidų kartos pagrindu buvo liūdnai žinomos dujos „Ciklon B“, kuriomis nuodijo konclagerio kalinius. Ir tai leido praktiškai pilnai išnaikinti augalų mirtį auginant bananus. Viskas dėl pelno. Pelnas – aukščiau visko.
Nuodų-chemikalų purškimas tapo nauja teroro forma prieš vietinius gyventojus. Jokie normatyvai nuodų-chemikalų purškimui plantacijose niekas nesilaiko. Darbininkai išeina į darbą iš karto po nuodų-chemikalų išpurškimo ir netgi šio purškimo metu. Tačiau tai tik aisbergo viršūnė. Purškiantys lėktuvai skraido virš bananų plantacijomis ir gyvenamosiomis vietomis, nežiūrėdami purškia pigius pavojingus nuodus, kuriais nuodija ir bananų plantacijas, ir viską aplinkui. Purškiantys lėktuvai padengia nuodais chemikalais gyvenamąsias vietas, išpurkšdami nuodus tiesiai ant žmonių galvos. Bananų magnatai negaili netgi vaikų – nuodai purškiami tiesiai virš mokyklų stogų, kurie yra bananų plantacijų rajone.
Cheminio purškimo pasekmės jau matomos – vaikų invalidų gimimo procentas auga su kiekvienais metais, o žmonių sveikata, kurie gyvena šalia plantacijų, palaipsniui blogėja. Žmonės, kurie gyvena nuodingų chemikalų purškimo teritorijoje, bananų magnatai tiesiog juos išbraukė iš gyvenimo – draudžianti taisyklė purkšti nuodingus chemikalus arčiau, nei per kilometrą nuo gyvenamų vietų yra ignoruojama. Per metus atliekama iki keturiasdešimties nuodų chemikalų purškimo ciklų.
Nuodų chemikalų toksiškumas ant tiek aukštas, kad lakūnai, valdantys purškiančius lėktuvus, praranda sąmonę netgi skrydžio metu, todėl purškiančių lėktuvų kritimas – neretas reiškinys.
Žmonės dirbantys bananų plantacijose su pikta saviironija vadina save „prijaukintais mulais“. Jie dirba šešias dienas per savaitę viso labo už 50-60 dolerių per mėnesį, o kartais ir tai mažiau – 40-45. Darbo diena prasideda ketvirtą ryto, o pasibaigia vėlai naktį. Šie žmonės neturi jokios socialinės apsaugos: jie nėra įdarbinti oficialiai, neturi teisių į atostogas ir ligoninę. Kompanijos vadovybė tiesiog nelaiko savo darbininkų už žmones – tiesiog jų darbo metu plantacijose vyksta nuodingų chemikalų purškimas iš oro.
Nudegimai ant odos ir gleivinės – normali situacijas tokio darbo metu. Gydymas kainuoja brangiau, nei pats žmonių darbas. Kito darbo regione nėra, todėl prieš darbininkus stovi tipinis demokratinis pasirinkimas – arba dirbk, arba mirk iš alkio.
Kame bananų verslo problema? Jis išstūmė organinę žemdirbystę, kuri gebėjo sukurti natūralų ir naudingą produktą nekenkdamas žmonėms ir aplinkinei aplinkai. Tačiau produkto savikaina tokiu būdu padidėja ir tai neleidžia sukurti pigaus produkto ir gauti šimtus procentų pelno.
Atskirai verta paminėti bananų apdirbimo procesą. Atliekama iki keturiasdešimties purškimo ciklų bananų išauginimo proceso metu – persmelkia juos nuodu taip, kad nei vienas iš žinomų kenkėjų nerizikuoja valgyti šio produkto. Tuomet po produkto nurinkimo, bananus apdirba pakartotinai, kad pilnai išsaugoti jie galėtų išlaikyti ilgą kelionę per vandenyną. Bananų pristatymo procesas kartais užima nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių! Kaip turi būti apdirbtas greitai gendantis produktas, kad jis nesugestų kelių mėnesių bėgyje, sunku net įsivaizduoti.
Taip pat verta išnagrinėti klausimą apie menamą šio produkto naudą. Taip, produktas iš tiesų turi milžinišką kiekį vitaminų, mikroelementų ir taip toliau, tačiau reklama nutyli vieną svarbų momentą – visa nauda yra prinokusiuose bananuose. O bananai, kurie gaminami pramoniniu būdu, nuraunami žali ir jau žalius bananus po pervežimo proceso apdirba specialiomis dujomis, kad jie sunoktų iki galo. Tokiu būdu „prinokinant“ kalbėti apie natūralų visų vitaminų ir mikroelementų formavimą tiesiog nebereikia.
Beje, tai liečia visus egzotinius vaisius, kuriems reikalingas ilgas transportavimas ir saugojimas – visi jie renkami nesunokę, gausiai apdirbami nuodingais chemikalais ir tuomet praeina dirbtino prinokinimo procesą. Būtent todėl gydytojai-natūropatai ir dietologai dažnai rekomenduoja maitintis tais vaisiais ir daržovėmis, kurie auga jūsų regione ir atitinka metų laiką. Nes viskas, kad vežama per vandenyną, jau praranda bet kokį natūralumą.
Būtent taip šiandieną veikia visų mylimo egzotinio vaisiaus verslas. Šiandieną dažnai kalbama apie atjautą gyvūnams ir vegetarizmą. O kaip ėl atjautos žmonėms, su kuriais bananų mafija elgiasi netgi blogiau, nei su gyvūnais? Pagalvokite apie tai kitą kartą, kai pirksite ant tiek jūsų racionui įprastą egzotinį vaisių. Ir net jeigu jis kažkuo naudingas, ši nauda negali būti verta to, kad vardan to apsėsti ir ištroškę godumo bananų magnatai žudytų žmones. Žinoma, galima užmerkti akis ir pasakyti: „Manęs tai neliečia“: kaip priimta šiuolaikiniame pasaulyje. Tačiau tai didelė klaida. Žemė – tai visų bendri namai ir viskas, kas šiuose namuose vyksta, liečia kiekvieną iš mūsų.
Vaizdo įrašas. Bananalendas (rusų kalba)
Vaizdo įrašas. Bananalendas (anglų kalba)
Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru