Šventraščiai ir Guru
Vedinė išmintis būdavo perdavinėdama žodiniu būdu, tai vadinama shabdabrahman, dvasinis garsas. Pasak tradicijos, buvo pradėta užrašinėti raštu tik tada, kai žmogaus atmintis pradėjo blogėti prasidėjus Kali-jugai (prieš 5000 metų).
Shabda-brahman yra laikoma patikimiausia dvasinių žinių perdavimo forma. Indų tradicija nėra pastatyta ant tikėjimo. Jai būdinga disciplina, praktinis žinių realizavimas ir patyrimas. Neturint teisingų vertybių, žinių, patirties, jos bus suprastos neteisingai.
Asmeninė ir dvasinė disciplina reikalinga tam, kad suprasti ir realizuoti šventraščių žinias ir išmintį.
Guru turi esminę rolę indų tradicijoje. Daugybė mokyklų teigia, jog Dievo-realizacija be dvasinio vedimo yra neįmanoma, nes praktikas be abejonės papuls į majos pinkles. Guru reikalingas tam, kad būtų teisingai suprasti šventraščiai. Daugybė mokyklų taip pat teigia, kad Dievo palaiminimai ateina per tikrą dvasinį mokytoją. Dauguma indų priima diksha, iniciaciją iš dvasinio mokytoja, kad tapti oficialiu mokiniu.
Dikša – tai Guru energijos perdavimas mokiniui. Kadangi mokinys yra veikiamas savo paties blogos karmos, kuri neleidžia jam pasiekti norimo progreso, dikša padeda pašalinti pražūtingas praeities karmos pasekmes ir pastūmėti praktiką dvasinio tobulėjimo kelyje. Dikša – tai metodas, kuris išlaisvina mokinį nuo jo protiniu, psichologiniu ir fizinių trūkumų, kad jis galėtų pasiekti aukštesnį praktikos lygį. Ši švari Guru energija sunaikina blogas ir negatyvias tendencijas, atveria kūrybines ir pozityvias jėgas, kurios prabudina jį siekti aukščiausio ir geriausio tiek dvasinėse, tiek ir materialiose srityse.
Kai Guru duoda dikšą, nuo jo pas mokinį pereina energijos srautas, kuris gali būti bet kokioje formoje – žodžio ištarimas, mantros forma, subtilus spinduliavimas einantis iš akių arba švelni šiluma nuo prisilietimo prie kaktos didžiuoju pirštu. Tačiau Guru neapsiriboja tik šiomis priemonėmis. Jis gali perduoti savo energiją per kontinentus ir duoti Dikšą netgi su nuotraukos pagalba.
Dikša yra didingas turtas, kurio pagalba praktikas pasiekia dieviškumą ir gauna Guru jėgą. Guru užduotis yra tame, kad sujungti save su mokinio siela, kad jo vidiniai trūkumai būtų sunaikinti kaip galima greičiau, paverčiant jį į nušvitusią būtybę. Guru gali daryti tai mokydamas, duodamas Dikšą arba perduodamas energiją.
Mokinys yra pilnas klaidų ir nuodėmių. Jis absoliučiai nešvarus. Jo sielai daro poveikį visi tokie pančiai. To rezultate jis patenka į majos pinkles, kurios yra kliūtis jo sėkmei ir sadhanai, suvokiant Dievą. Guru rodo mums, kad toks gyvulinis gyvenimas yra beprasmis. Dievas davė mums žmogišką formą ne tam, kad švaistyti mūsų gyvenimą tuščiai, tačiau kad sužinoti mūsų galimybes. Tik išmintimi mes galime suvokti kaip padaryti mūsų gyvenimą šventu ir dievišku.
