Skūpumas
Iš patirties galiu pasakyti, kad daugelis iš mūsų gyvena su įgimtu skūpumu, todėl jie nepasiekia sėkmės dvasinėje sferoje, netgi turėdami rimtus ketinimus, tyrumą ir kitas savybes, o taip pat ilgą laiką užsiiminėdami jogos praktika. Skūpas labai toli nuo Dievo. Save apgaudinėja tas, kuris tikisi samadhio arba Viešpaties daršano, darydamas asanas, kumbhakas ir šiek tiek džapos, tačiau toliau yra skūpas, neatliepiantis kietaširdis. Jis iš tiesų pats tikriausias veidmainis.
Skūpumas yra didysis žmogaus prakeikimas. Tai ramybės priešas ir egoizmo draugas. Žmonės su šia yda visiškai netinka dvasiniam keliui. Dosūs žmonės sutinkami ypač retai. Daugelis pasiekė valdžią, šlovę, ramybę ir laimę tik dėka savo dosnios širdies. Skūpūs gali apie tai netgi nesvajoti. Jie gali pamiršti apie sėkmę gyvenime. Vien tik jų kompanija ypač pavojinga dvasingumo siekiantiems žmonėms. Jie nuodija visą atmosferą savo ydinga ir sukietėjusia širdimi.
Atverkite savo širdį, meskite į vargšus pinigus, lyg tai būtų akmenys – tik taip jūs priartėsite prie advaitos, samadhi ir kosminės meilės. Mūsų dienomis dauguma namų šeimininkų labai egoistiški. Pinigai – tai jų kraujas. Jų veiduose galima pastebėti niūrumą ir niekšingumą. Kartu su skūpumu žmoguje atsiranda kitos durnos savybės, tokios, kaip ramybės nebuvimas, godumas, troškimai-potraukiai, pavydas, neapykanta ir depresija, po ko jie suryja visą jo širdį. Liūdna matyti, kad netgi teisėjai ir zamindarai (žemės savininkai) prekiauja stotyje su nešiku už vieną anną (moneta).
Žmogus gali tris valandas stovėti ant galvos ir dešimčiai minučių užlaikyti kvėpavimą, tačiau visa tai nieko nereiškia, jeigu jo širdyje nėra dosnumo. Įdomus štai koks faktas. Madraso gyventojai vietoj lėkščių naudoja bananų lapus. Kai kurios moterys-skriagos atidaro maišą su šiais lapais ir pasiekia iš jų tuos, kurie jau pradeda vysti, o šviežius palieka kitai dienai. Tačiau kitą dieną šie švieži lapai taip pat tampa nuvytę. Taip jos kasdien naudoja tik nuvytusius bananų lapus, neturėdamos galimybės mėgautis šviežiais. Toks jų susispaudimas. Vaisių pardavėjas kiekvieną dieną valgys tik papuvusius vaisius, o šviežių – niekada. Jis palieka gerus vaisius tam, kad juos parduotų pirkėjams. Po to, kai jis juos parduoda, jis suvalgo iki galo supuvusius. Skūpūs nežino laimės nei gyvenimo metu, nei po mirties. Jie viso labo savo pinigų saugotojai. Daugelis iš jų nenešioja naujų rūbų, o rengiasi tik tuos, kurie visi skylėti. Juk tuo metu, kai jie atidarys savo čemodaną su naujais rūbais, jie visi jau bus suvalgyti kandžių. Tokie žmonės neišsiskirs su savo nuosavybe, vadovaujantis dosnumu, atvirkščiai, jie atiduos labdarai tik kitų turtą.Jeigu skūpas turi penkiasdešimt tūkstančių rupijų, tai neatneš jam joio džiaugsmo, jis norės gauti daugiau. Milijonierius stipriai norės tapti multimilijonieriumi. Siaubinga matyti tai, kaip turtuoliai ant tiek skūpūs ir beširdžiai, kad nesidalina brangiais delikatesais netgi su savo draugais. Jie laiko skanius saldėsius spintoje su užraktu ir valgo juos naktimis, kai visi miega. Tokie skriagos neaukoja labdarai ir duonos kąsnio. Jie valgys geriausią maistą, tačiau nepasigailės ir neatiduos netgi mažos jo dalies vargšui, alkstančiam trijų dienų bėgyje. Tokia jų prigimties. Jie patys gers šviežią karvės pieną, o svečiams siūlys sumaišytą su vandeniu. Jie valgys šviežų ir gausų maistą, o tą pašvinkusį, kuris guli jau tris dienas atiduos tarnams. Tris dienas jie lauks tinkamo momento sumaitinti kažkam šį seną maistą, o tuomet su dideliu skausmu širdyje mes jį savo tarnui. Jie nenori išsiskirti netgi su pašvinkusiu maistu! Tokius širdį draskančius atvejus galima sutikti praktiškai visuose turtuolių namuose. Kad nuslėpti savo įgimtą skūpumą, jie filosofiškai kalbės apie ekonomiškumą. Jie niekada nepripažįsta, kad jų veiksmai buvo sąlygoti jų skūpumu, atvirkščiai, jie pradės įrodinėti, kad vadovaujasi ekonomiškumu. […]
Jeigu žmogus gali sunaikinti savo charakteryje skūpumą, tai didžioji jo sadhanos dalis bus atlikta. Labdara sunaikina nuodėmes. Viešpats Jėzus sako: „Labdara išperka daugybę nuodėmių“. Ši dorybė yra didingu širdies valymu. Bhagavad Gitoje parašyta: „Adžno danam tapasčaiva pavanani manišinam – Jadžna, labdara ir asketizmas – štai valantys išmintingus žmones“.
Efektyvi priemonė pašalinti šią ydą yra labdaros darymas – spontaniškas, neapribotas ir dosnus – su tikslu palengvinti žmonijos kančias. Vystykite udara vritti, tuomet jūs tapsite visų karalių karaliumi. Negalvokite tik apie savo žmoną, vaikus ir tuos, kas nuo jūsų priklauso. Kiekvieną kartą, kai praeinate pro vargšus arba susitinkate veidu su kančiomis, atidavinėkite pinigus, lyg tai būtų vanduo. Jeigu jūs atiduodate, tai visi pasaulio turtai priklausys jums ir jums pradės ateidinėti pinigai. Tai nekintantis, nepralenkiamas ir nenumaldomas gamtos dėsnis. Todėl atidavinėkite ir atidavinėkite. Matykite Dievą visuose, dalinkitės su visais, atidavinėkite didelę dalį to, kas pas jus yra, kitiems žmonėms ir sunaikinkite jumyse įsitvirtinusį skūpumą. Tuomet jūsų širdis augs ir gyvenimas jums atvers dideles perspektyvas, jūs įgausite naują išmintingą matymą ir pajausite, kad jums padeda jūsų širdies gyventojas. Jūs pajausite neaprašomą dieviškos ekstazės virpulį ir dvasinę palaimą, kurie duos jums neįtikėtiną vidinę jėgą. Jūs patikimai žingsniuosite dvasiniu keliu ir tapsite mūsų dienų Buda!
Svami Šivananda
