Serafimas Sarovskis. Gyvenimas ir stebuklai

Nuo pat senų laikų vienuoliai, šventieji, siekdami atsiskirti ir susitelkti maldai (praktikai), išeidavo toliau nuo žmonių: į dykumą, į kalnus, į miškus. Tačiau ten juos, kaip taisyklė, greitai rasdavo žmonėms, kuriems būdavo reikalinga pagalba, patarimai, išgydymas arba palaiminimas. Vienas iš pačių gerbiamiausių ir mylimiausių šventųjų batiuška Serafimas Sarovskis ištisus šešiasdešimt metų buvo atsiskyrėliu, kaip tokius vadina atsiskyrusių nuo šurmuliuojančio aplinkinio žmonių pasaulio. Jis gyveno miške ir mes papasakosime keletą įdomių istorijų, kurios jam ten nutiko.
Vienas tarp žvėrių ir paukščių
Miškas, kuriame gyveno Serafimas, tai buvo tikras gūdus miškas su laukiniais žvėrimis. Jame Serafimas pasistatė nedidelę trobelę, padarė darželį ir pradėjo gyventi. Iš vienuolyno jam retkarčiais atnešdavo pasenusią duoną, jis pats taip prašė: nenorėjo niekam sukelti rūpesčių ir nemėgo, kai jį trukdydavo. Šventasis iš tos duonos džiovindavo džiūvėsius, o pagrinde maitindavosi garšva – tai tokia valgoma žolelė. Vasarą iš šviežios garšvos darydavo salotas arba sriubas, žiemai džiovindavo.
Jo kelėje (trobelėje) praktiškai nieko nebuvo: mažas pečiukas, kelmas vietoj kėdės, molinis puodas džiūvėsiams ir ikona su lampada. O virš stogo eglės pavirsdavo. Aplinkui kur beeisi – samanos, pelkės, žolynai. Ir vilkai tame miške buvo, ir meškos. Tik batiuška Serafimas jų nebijojo. Ir patys žvėrys prie naujojo kaimyno palaipsniui priprato, pradėjo tiesiai prie namų vaikščioti, atskristi, atšliaužti… Serafimas pamaitindavo juos duonele. Jo bityne pradėjo lankytis meška. Kad nesugadintų avilių, šventasis jam taip pat duodavo džiūvėsių ir medaus.
Būdavo ir baisu! Ir išbandymai įvairūs, sielos išbandymai tvirtumui su juo įvykdavo. Tai iš tamsos jam pasirodo siaubingi juodi velniai su degančiomis kaip anglimis akimis! Tai pradės kaukti plaukuoti siaubūnai aukštesni už pušis su ugnine pena iš burnos! Tai atrodo šventajam, kad jo kelė į keturias dalis virsta! Kitą karta jo kūnas lyg į orą kylą ir iš ten su jėga trenkiasi į grindis… Tačiau batiuška toliau tęsė giliai ir karštai melstis: „Dieve, būk maloningas man nuodėmingajam!“ – ir maldos šviesa įveikdavo visas tamsias jėgas.
Buvo pas šventąjį du akmenys – naktinei maldai ir dieninei maldai. Naktinis granitinis akmuo gulėjo miške pusiaukelėje nuo miško kelės į vienuolyną. Serafimas ateidavo prie šio akmens naktimis, atsistodavo ant jo ant kelių ir melsdavosi. Dieninį akmenį Serafimas atnešė pas save į kelę ir ten meldėsi dieną, kad jo nematytų žmonės. Atrodo, pagalvosi, kas gi čia tokio – melstis ant akmens? O jūs pabandykite ant kelių ant akmens atsistoti ir nors dešimt minučių pastovėti! Be šalčio, be vėjo, be lietaus… Ir netgi maldos. Sunku! O čia naktimis, valandomis, žiemą ir kiekvieną dieną!
Kaip pas Serafimą atėjo plėšikai
Kartą pas tėvą Serafimą, kai jis miške kirto medžius, atėjo trys žemdirbiai ir įžūliai pareikalavo pinigų, sakydami, kd pasauliečiai žmonės nešioja jam pinigus. Tėvas Serafimas atsakė, kad iš nieko visiškai nieko neima. Juo nepatikėję, žemdirbiai jį užpuolė. Vienas, užėjęs iš nugaros, norėjo nuversti jį, tačiau pats nukrito. Tėvas Serafimas buvo vikrus ir labai stiprus. Su kirviu rankoje jis lengvai galėjo susitvarkyti su tuo, kad atsimuštų nuo piktadarių.
Numetęs kirvį ant žemės ir sudėjęs rankas kryžiumi ant krūtinės, jis ramiai pasakė savo įžeidėjams: „Darykite, kas jums reikalinga“. Vienas iš jų, paėmęs kirvį, buku galu trenkė jam per galvą taip, kad iš atsiskyrėlio burnos ir ausų pasipylė kraujas ir jis be sąmonės nukrito. Tuomet jie nutempė jį į kėlę (vietą, kur atsiskyrėlis gyvena ir praktikuoja), tęsdami jį mušti kirviu, kuoka, trypė jį kojomis, galvojo netgi įmesti jį į upę. Tačiau matydami, kad jis kaip negyvas, surišo jam rankas ir numetė jį prie įėjimo, o patys metėsi į kėlę, kur apieškojo visus kampus, netgi pečių sulaužė, vis tikėjosi rasti pinigų. Tačiau rado tik ikoną ir keletą bulvių. Juos apėmė baimė ir jie pabėgo.
Kai tėvas Seravimas atėjo į save, jis vargais negalais išsipainiojo iš virvių, padėkojo Dievui už nekaltą kančią, pasimeldė už užpuolikus ir kitą dieną liturgijos metu atėjo atrodydamas siaubingai. Jo barzdos ir galvos plaukai buvo prikepę nuo kraujo, dulkėse, susipynę. Rankos ir veidas buvo sumuštas, išmušta keletas dantų, ant ausų ir veido – prikrešėjęs kraujas, kraujuoti rūbai vietomis prisiklijavo prie kūno žaizdų. Jis papasakojo vienuolyno vadovui ir broliams apie tai, kas nutiko ir pasiliko Sarove. Pirmas aštuonias dienas jo kančios buvo išskirtinai didelės. Jis negalėjo nei gerti, nei valgyti, nei užsimiršti minutei miegu nuo nepakenčiamo skausmo. Vienuolyne jau laukė jo mirties.
Septintą ligos dieną, nematydamas pagerėjimo, vadovas išsiuntė žmogų atvesti gydytojus iš Arzamaso. Gydytojai rado ligonį tokioje padėtyje: galva perlaužta, šonkauliai permušti, krūtinė numindžiota, ant kūno mirtinos žaizdos – ir tik stebėjosi, kaip jis dar gyvas. Kol šie trys gydytojai, su kuriais buvo trys felčeriai, šalia patalo bendravo lotyniškai, kad duoti, tėvas Serafimas užsimiršo ir patyrė sapno viziją.
Prie jo patalo priėjo apsupta šlovės, karališkoje porfirijoje, Šventoji Dievo motina, su apaštalais Petru ir Jonu. Ji šūktelėjo į gydytojų pusę: „Ką jūs stengiatės?“ O tuomet, nurodydama apaštalams į atsiskyrėlį ištarė: „Šis iš mūsų giminės“. Po šio matymo jis atsisakė nuo bet kokios gydytojų pagalvos sakydamas, kad visą viltį deda į Viešpatį ir Dievo motiną.
Keleto valandų bėgyje po matymo kenčiantysis pajautė išskirtinį dvasinį džiaugsmą. Tuomet pajautė palengvėjimą. Tą patį vakarą, pirmą kartą po sužeidimų paprašė maisto ir pavalgė duonos su raugintais kopūstais. Nuo tos dienos jis po truputį pradėjo taisytis, tačiau šio įvykio pėdsakai pasiliko jame visada. Dar prieš kurį laiką kirsdamas medžius jis buvo prispaustas nukritusio medžu ir anksčiau buvęs tiesus ir lieknas, dabar tapo susigūžęs ir negalėjo vaikščioti kitaip, tik remdamasis į lazdą arba kirvuką.
Iš šaltinių apie Šventajį Serafimą Sarovskį