Overtono langas. Kas tai?
Upė. Gili, greita, srauni. Ji keičiasi kiekvienu momentu. Neįmanoma nei akimirkai užfiksuoti jos būsenos. Šiame nepastoviame pasaulyje viskas vyksta lygiai taip pat. Kiekvieną sekundę visuomenėje vienu ir tuo pačiu metu teka degradacijos ir evoliucijos procesas. Ar galima pasakyti, kad jie vyksta savaime? Ar juos kažkas valdo?
Egzistuoja toks suvokimas, kaip fragmentinis mąstymas. Jį formuoja šiuolaikinė muzika, filmai ir taip toliau. Kas tai yra? Fragmentinis mąstymas – tai, visų pirma, negebėjimas matyti priežasties-pasekmės ryšio ir negalėjimas prognozuoti ar analizuoti įvykių ilgame laiko periode. Toks žmogus prisimena šiandien dieną, šiek tiek vakarykštę ir turi nedidelius planus rytdienai. Esant tokiam mąstymo tipui (kuris šiandiena viena ar kita forma yra išreikštas pas daugelį) sunku atsekti tendencijas, kurios primetamos visuomenėje. Būtent primetamos, nors iš išorės jos kaip ir vyksta pačios savaime.
Overtono lango psichologija
Praėjusio amžiaus 90-ųjų viduryje, Džozefas Overtonas pasiūlė technologiją visuomenei, kad būtų skatinamos vienos ar kitos vertybės ir koncepcijos. Savo darbo metu Makinskio viešos politikos centre Džozefas pasiūlė idėją išnagrinėti bet kokio reiškinio prieinamumą iš visuomenės požiūrio taško – „Overtono lango“. Pasiūlymas pagal skonį patiko Overtono kolegoms. Šią koncepciją pradėjo nagrinėti. Ir jau 2006 metais ji įgavo plačius atgarsius. Tais pačiais metais politikas Džošua Trevinjo papildė Overtono teoriją, išskirstęs vieno ar kito visuomenės reiškinio suvokimo sritį į šešis laiptus. Pagal šią teoriją, bet kokia koncepcija, idėja, filosofija, kuri egzistuoja visuomenėje, gali praeiti šešis vystymosi laiptus – nuo „neįsivaizduojamos-neįmanomos“ iki „veikianti norma“.
Jeigu pažiūrėti į skirtingas kultūrines, religines, etines ir visuomenines vertybes, tai galima prieiti prie išvadų, kad normalumo ir nenormalumo suvokimas yra sąlyginis. Tai, kas yra norma vienoje šalyje, pilnai gali būti vos ne nusikaltimas kitoje. Pavyzdžiui, alkoholio vartojimas mūsų šalyje skaitosi leidžiamas, o šalyse, kur gyvenimo būdas reguliuojamas šariato normomis, toks poelgis suvokiamas kaip beprotybė. Ir tokių pavyzdžių galima rasti dešimtis, šimtus. Kodėl tai vyksta? Kodėl normų suvokimas nėra vienas visiems gyvenantiems žemėje? Tai ir aprašo taip vadinamas Overtono langas, kuris duoda suvokimą, kaip visuomenėje vystosi viena ar kita tendencija.
Visuomenės programavimo technologija
Overtono langas. Jeigu kalbėti savais žodžiais, kas tai? Ir ką mums duoda šios koncepcijos suvokimas? Overtono langas – tai vienų ar kitų reiškinių suvokimo laipsnis visuomenėje. Pavyzdžiui, jeigu pasakyti, kad mūsų šalyje žmonių valgymas yra norma, tai aplinkiniai pasukios pirštu prie kaktos arba nutylės, padarę atitinkamas išvadas. Tai reiškia, kad šio reiškinio suvokimo lygis pagal Overtono langą yra lygyje „neįsivaizduojamas“. Tačiau, kaip žinoma, Afrikoje iki šiol yra gentys, kurios, jeigu galima taip išsireikšti, sėkmingai praktikuoja šį mitybos būdą. Ir jeigu ten įgarsintų idėją suvalgyti žmogų, tai ji bus priimta džiaugsmingais pritarimais. Tai yra, šioje visuomenėje toks mitybos būdas yra lygyje „veikianti norma“. Tai bazinis bet kokio reiškinio vertinimo principas pagal Overtono langą.
Tačiau ką mums galų gale duoda šios žinios? Visa esmė tame, kad langą galima judinti kaip nuo neįsivaizduojama iki normalaus, taip ir atvirkščiai. Pabandykime panagrinėti Overtono langą veikiantį per konkretų pavyzdį. Antrojo Pasaulinio karo metu, sovietų merginas priverstinai siuntė dirbti į Vokietiją. Ten joms buvo atliekama priverstinė medicinos apžiūra. Sanitaras Gramm kuris buvo daktaro Eiricho asistentas, savo dienoraštyje pažymėjo, kad 99 % sovietų merginų amžiuje nuo 18 iki 35 metų buvo nekaltos. Ir panaši statistika ateidavo iš kitų vokiečių gamyklų, kur merginos taip pat praeidinėjo medicinos apžiūrą. Daktaras Eirichas atitinkamai nusiuntė raštą Hitleriui, kur nurodęs šią statistiką paminėjo, kad „tautos su aukštu dorovės lygių mes negalėsime įveikti“. Istorija nutyli tai, kas nutiko su daktaru Eirichu po tokio provokacinio laišku su pralaimėjimo nuotaikomis. Tačiau istorija jį išteisino: jis buvo teisus.
Darant išvadas iš šių istorinių duomenų, mes galime padaryti išvadą, kad skaistumas, dora, aukšta socialinė atsakomybė, buvo norma sovietų visuomenėje. Dabar atkreipkime dėmesį į šiuolaikinę kultūrą ir šiuolaikines vertybes. Kartą vienas žinomas daktaras-psichiatras, kalbėdamas radijo eteryje įgarsino panašiai tai: „Jeigu mergina po 20 pasilieka nekalta – ją būtina parodyti daktarui-psichiatrui“. Ir ši frazė daugumoje atspindi šiuolaikines visuomenės suvokimus skaistumo klausimais. Ir jeigu sovietų laikais, kaip mes galime matyti iš duotos statistikos, skaistumas ir nekaltybė buvo labai gerbiama, tai dabar tai tapo vos ne trūkumu. Daugumoje šiuolaikinės visuomenės jaunimo filmuose ir serialuose skaistuolis yra vos ne keiksmažodis, o skaistybė ir moralė – kažkas gėdingo. Ir tai uždeda savo antspaudą visuomenei. Intymūs santykiai iki 16 metų jau nustojo būti kažkuo išskirtiniu. Be to, tai palaiminama pačiame aukščiausiame lygyje. Iškrypimo pamokos arba, kaip jas vadina, seksualinis lavinimas dabar primetamas ne tik mokyklose, tačiau ir vaikų darželiuose.
Taigi, ką mes galime matyti? Per 70 tokio suvokimo metų, kai skaistumas iš „veikianti norma“ perėjo, kaip minimum į grupę „radikalu“. Šio reiškinio suvokimas visuomenėje šiai dienai toks, kad nekaltybė po 20-25 metų yra psichiškai, fiziškai nepilnaverčių arba religinių fanatikų reikalas. Tai ryškus pavyzdys to, kaip per 70 metų prasisuko Overtono langas. Ir klaidinga manyti, kad tai įvyko savaime.
Overtono langas: trumpai
Aukščiau nurodytame pavyzdyje galima matyti, kaip visuomenės santykis į tam tikrą koncepciją buvo tiksliai pakeistas ir atvirkščiai. Kokias stadijas pagal Overtono lango teoriją praeina reiškinys? Visuomenės santykis į vieną ar kitą idėją praeina šešis etapus:
1) Neįsivaizduojama (visiškai nepriimtina).
2) Radikalu.
3) Priimtina.
4) Protinga.
5) Standartiška.
6) Veikianti norma.
Overtonas pasiūlė savo teoriją kaip orientyrą politinėje diskusijoje. Jis pasiūlė išskirstyti diskusijos temas pagal jų priimtinumą visuomenėje, tai yra pagal žmonių pasiruošimo lygį suvokti tą arba kitą informaciją. Jeigu pažiūrėti į šią teoriją plačiau, tai ji yra visuomenės nuomonės valdymo metodas, pakeičiant žmonių santykį į vieną ar kitą reiškinį. Teoriškai bet kokią koncepciją galima pervesti iš grupės „neįsivaizduojama“ į „veikianti norma“. Pavyzdžiui, visame civilizuotame pasaulyje žmonių valgymas yra reiškinys iš grupės „neįsivaizduojama“. Tačiau prieš keletą metų buvo bandymas perkelti šį reiškinį į „radikalią“ grupę.
Tiesioginiame eteryje Nyderlandų televizijos kanalo BNN linksminančiosios (!) programos rėmuose du vedėjai Denis Stor ir Valerio Zeno pabandė žmogieną – vienas kito mėsą. Išvakarėse paruošti mėsos gabaliukai buvo apkepti tiesioginėje eteryje ir vedėjai juos suvalgė. Visa tai įvyko už stalo su žvakėmis, juoko ir linksmybių atmosferoje. Klaidinga manyti, kad kažkas panašaus vyksta atsitiktinai. Akivaizdu, kad kažkas prastuminėja Overtono langą skatindami žmonių valgymą. O humoras – tai pati efektyviausia metodika išvesti kažkokį reiškinį iš „neįsivaizduojamas“ ir „radikalus“. Nes kažko radikalaus su loginių išvadų ir argumentų pagalba neįmanoma rimtai paskelbti normaliais. Tačiau su humoro pagalba, pakankamai sėkmingai gaunasi paruošti visuomenę tam, kad kažkas absurdiško, ne taip jau ir absurdiška, juk iš to kaip minimum galima pasijuokti.
Overtono langas: žingsniai
Kaip pasakyta aukščiau, pirmas Overtono lango platinimo laiptą yra humoras. Išjuokiant vieną ar kitą visuomenėje nederamą reiškinį, jį galima pervesti iš grupės „neįsivaizduojamas“ į eilę „radikalus“, o tuomet palaipsniui į grupę „priimtinas“. Pastoviai transliuojant juokus kažkokia nepasiekiama tema visuomenėje, galima išmokyti žmones to, kad šis reiškinys egzistuoja mūsų gyvenime ir jo nepriėmimo lygis taps vis aštresnis. Humoro metodika veikia ir atvirkštine tvarka: išjuokiant kažkokią veikiančią socialinę normą, galima sukelti abejonę, kad tai normalu. Pavyzdžiui, išjuokiant blaivybę arba skaistumą, nekaltybę, galima priversti žmones abejoti, kad tai yra normalus gyvenimo būdas.
Kai išjuokiamas vienas ar kitas reiškinys, visuomenė pasiruošusi tam, kad kažkas neįsivaizduojamo vis tik egzistuoja ir mūsų gyvenime, tegul ir yra kažkas radikalaus, galima pereiti prie gerokai rimtesnių argumentų. Pavyzdyje su seksualinių pasileidimu tai pastatoma „civilizuoto“ pasaulio priešprieša neva kaip konservatyvus požiūris apie tai, kad intymūs santykiai iki vestuvių yra kažkas amoralaus. Pirmas žingsnis šiame kelyje buvo humoras: iš lytinio pasileidimo pradėjo juokauti. Taip, pats reiškinys nederamas, tačiau juokingas. Kai visuomenė nustojo rimtai suvokti šią problemą, tuomet prasidėjo jau gerokai rimtesnės diskusijos, argumentai ir taip toliau. Medijoje transliuojama informacija apie tai, kad lytinis pasileidimas, tai žinoma „abejotinas“ klausimas, tačiau štai yra žmonės, kurie laiko tai norma. Šia tema išleidinėjami filmai, filmuojamos laidos. Žmonės, pripratę galvoti kitaip, iš pradžių žinoma spjaudosi, tačiau pasąmoningai pradeda priimti, kad vis tik tokia tendencija visuomenėje yra ir su tuo nieko nepadaryti. Taip iš grupės „radikalūs“ reiškiniai pereina į „priimtina“ grupę.
Po to, kai reiškinys tapo „priimtinas“, procesas eina gerokai aktyviau ir kelyje sutinkama vis mažiau sunkumų. Prasideda diskusijos apie žmonių teises, kurie prisilaiko „laisvo“ gyvenimo būdo, apie tai, kad pas kiekvieną gali būti savo nuomonė apie tai, kad svetimą poziciją reikia gerbti ir taip toliau. Kol reiškinys nepriimamas daugumos kaip norma, tačiau jau įtvirtinta mintis, kad tokie žmonės yra ir su tuo reikia susitaikyti. Šiame etape reiškinys pereina į grupę „protinga“. Lytinis pasileidimas nustoja būti suvokiamas kaip destruktyvi tendencija, tampa tam tikra pasaulėžiūros „ypatybė“, tokios įprastos, kaip pavyzdžiui, įsitraukimas į kažkokią ekstremalią sporto rūšį.
Palaipsniui iš grupės „protingas“ reiškinys pereina į grupę „standartinis“. Vis daugiau žmonių domisi, taip pasakyti, naujais mados vėjais. Visuomenėje palaipsniui nutyla pasaulėžiūros kaltinimai, kuri dar neseniai buvo neįsivaizduojama. Šiame etape tie, kurie kovoja prieš įdieginėjamas tendencijas, palaipsniui pereina į mažumos grupę. Ir tie, kuriuos dar neseniai teisė visuomenę, palaipsniui tampa „normaliais“, o štai jų oponentai – radikalūs fanatikai.
Užbaigimo etape reiškiniai iš „standartinių“ pereina į grupę „veikianti norma“. Tai galutinis vyraujančios pasaulėžiūros formavimas visuomenėje. Dabar reiškinys skaitosi bendrai priimta norma ir kiekvienas kas prieš jį veikia, skelbiamas geriausiu atveju keistu. Grįžtant prie pavyzdžio su seksualiniu pasileidimu, šiame doros etape, skaistumas, nekaltybė ir atsakomybė už savo poelgius – pajuokos objektai. O tie, kurie nepriima naujos pasaulėžiūros, tampa atstumtieji, kurie, kaip tiksliai paminėjo Bulgakovas: „arba sunkiai serga, arba tyloje neapkenčia aplinkinių“.
Overtono langas: pavyzdžiai iš gyvenimo
Išanalizavus visuomenę bent jau 100-200 metų periode, galima pastebėti, kad santykis į tam tikrus dalykus pasikeitė kardinaliai. Ir tai įvyko ne kažkaip savaime, o tiesiog todėl, kad kažkas kryptingai įdiegė reikalingą koncepciją pagal Overtono lango metodą.
Galima duoti pavyzdį su neteisinga mityba. Dar prieš šimtą metų žmonės maitinosi natūraliu maistu ir jeigu jiems pasiūlytų šiuolaikinio žmogaus maistą – jie tikriausiai palaikytų tokio „maisto“ vietą ne ant stalo, o šiukšlių kibire. Tačiau reklama padarė savo darbą ir šiandieną kramtyti kramtomą gumą, traškinti čipsus, kurie gausiai pripildyti nuodingų chemikalų ir užsigerti visą tai gėrimais, kurie pagal savo sudėtį labiau primena priemones skirtas plauti indams, tai skaitosi norma. Galima manyti, kad tai įvyko atsitiktinai. Tačiau tik kodėl „Makdonalds“, pati žinomiausia greito maisto korporacija, savo veiklos pakilimo metu 70-80 % pelno leido reklamai – klausimas atviras. Beje, nieko stebėtino. Tam, kad priversti žmones maitintis šiukšlėmis, reikia pridėti nemažas pastangas ir pasamdyti geriausius reklamuotojus ir marketologus.
Tą patį pavyzdį galima duoti su rūkymu. Milžinišką rolę rūkymo populiarizacijoje sužaidė kinematografija. Praktiškai visuose filmuose, kuriuos šiuolaikiniai žmonės matė nuo pačios vaikystės, įskaitant netgi sovietinius filmus, reguliariai rodomos rūkymo scenos. Nors 9 iš 10 atvejų tai nėra siužeto būtinybė. Neuždavėte sau tokio klausimo, kam tai reikalinga? O tam, kad į pasąmonę užsirašinėtų, kad savęs nuodijimas cigarečių dūmais – tai kieta, gražu ir puikiai atrodo. Atkreipkite dėmesį, kad dažniausiai rūko ryškūs personažai, kaip blogiečiai, taip ir žmonės, gelbėjantys pasaulį. Tai rodo tam, kad žmogus suprastų – be cigaretės neįmanoma nei milijono pavogti, nei pasaulio išgelbėti. Ir šiandieną mes galime matyti, kad rūko jau netgi moterys ir vaikai, kas dar visiškai neseniai buvo neįsivaizduojama. Rūkymas jeigu ir buvo paplitęs, tai daugumoje tarp vyriškos auditorijos. Tačiau niekšinga sistema sugebėjo apkvailinti ir pasodinti ant šitos šlykštynės netgi vaikus, įdiegę jiems, kad savęs nuodijimas tai suaugusio žmogaus požymis.
Ir tokių pavyzdžių galima duoti dešimtimis. Praktiškai visi destruktyvūs reiškiniai, kurie yra šiandieną visuomenėje, mums primesti pagal Overtono lango technologiją. Kodėl? Nes pats pelningiausias verslas daromas ant ydų (nederamų dalykų). Iš sveikų, adekvačių, turinčių aukštą moralę žmonių labai sunku daryti pinigus. Iš ko lengviau uždirbti – iš grikių ar iš alkoholio? Klausimas retorinis.
Kaip kovoti prieš Overtono langą
Kaip įprastai, aptariant kažkokį visuomeniškai svarbų reiškinį, kyla klausimas: ką daryti? Ir čia kaip bebūtų keista, viskas labai paprasta: reikia pradėti nuo savęs. Bendrai, šis patarimas aktualus praktiškai visada. Daugumos iš mūsų problema tame, kad kai mes skundžiamės pasaulio netobulumu, laukiame, kad pokyčiai prasidės kažkur ten, be mūsų dalyvavimo, o mes tik tyliai tuo džiaugsimės. Tačiau deja (o gal ir laimei), tai taip neveikia. Tik keisdami save, mes galime pakeisti aplinkinį pasaulį. Ir sąmoningumas – tai mūsų pats galingiausias įrankis. Kiekvieną kartą, kai mes susiduriame su informacija, verta paklausti savęs:
– kam tai gali būti naudinga?
– Ar iš tiesų informacija bus naudinga man ir aplinkiniams?
– Ką aš gausiu, priėmęs šiuos teigimus kaip tiesą?
– Ar ši informacija nepakenks man arba aplinkiniams?
– Ar neprieštarauja ši idėja mano asmeninei patirčiai, sveiko sąmoningumo principui?
Uždavęs šiuos klausimus žmogus galės daugiau mažiau suprasti, kiek nauja informacija yra tiesa arba melas. Taip pat svarbu laikytis informacinės švaros principo. Ką tai reiškia? Būtina atskirti informaciją, kuri neveda į tobulėjimą. Čia svarbu nusistatyti savo gyvenimo tikslus. Ir kiekvieną kartą susidūrus su nauja koncepcija, tiesiog palyginkite savo gyvenimo tikslus su informacija, kurią jūs gavote. Pavyzdžiui, su didele tikimybe galima tvirtinti, kad kriminalinių naujienų peržiūra vargu ar padės tobulėti, kaip iš principo ir viso to peržiūra, ką šiandieną rodo per televizorių. Prisimenate seną posakį: „Mes esame tai, ką mes valgome“? Informaciniame plane tai taip pat aktualu. Visa informacija, kurią jūs į save dedate, nustatys jūsų ateitį. Čia svarbu paminėti aiškaus gyvenimo tikslo buvimą. Tas, kuris tiksliai žino, kur eina, jį gerokai sunkiau išmušti iš kelio.
Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru
