Neurologas Mohamed Gilan: Kaip pornografijos žiūrėjimas daro įtaką smegenims
Šiuolaikinė neurologija pripažįsta, kad smegenims galima daryti įtaką. Jos keičiasi priklausomai nuo mūsų patirčių ir sukuria kelius ir ryšius, kurie atitinka viską, ką mes matome, klausome ir sužinome. Viskas, pradedant nuo aktyvaus dalyvavimo filosofinėje diskusijoje ir baigiantis maršrutų studijavimu nepažįstamame mieste, netgi išorinis pasyvus muzikos ir televizijos laidų klausimas, bet kokia veikla kiekvieną akimirką mūsų smegenyse formuoja naujus ryšius, kurie daro mus tais, kuo mes esame.
Šia didžiule, nors ir dažnai nutylima problema, kuri pasiekė epidemijos lygį, tapo pornografija, į kurią ypatingai stipriai įtraukti vyrai.
Didžioji dauguma šios problematikos straipsnių įprastai paliečia šį reiškinį iš psichologijos ir/arba visuomeninio mokslo požiūrio pusės. Šiame straipsnyje mes pasistengsime atverti šviesą tam, kokį poveikį daro pornografija iš neurologijos požiūrio taško.
Šiuolaikinio modelio pagrindas, kuris paaiškina atminties ir mokymosi fenomeną, yra sinaptinio plastiškumo principas, tai yra smegenų gebėjimas pakeisti neuronų (smegenų ląstelių) ryšius į atitinkamų receptorių aktyvavimą su viena ar kita patirtimi. Šis mechanizmas nusako aktyvuotų receptorių kiekio ir tipo pokyčius, o taip pat neurotransmiterių pašalinimo kiekį (biologiškai aktyvių medžiagų, kurios aprūpina elektros impulso perdavimą iš nervinės ląstelės).
Smegenyse vienas iš pagrindinių neurotransmiterių yra dopaminas. Jis yra svarbus smegenų „sistemos stimuliatorius“, kuris atsakingas už judėjimo aktyvumą, motyvacijos procesus, pasitenkinimo ir kaltės jausmus, mokymąsi. Dopamino kiekis nustato dėmesio trūkumo sindromą esant hiperaktyvumui pas vaikus, susilpnėjusias kognityvines funkcijas senatvėje, depresijos būseną. Daugumai žmonių dopaminas žinomas dėka tokių žinomų vardų, kaip Muhamedas Ali ir Maiklas Džei Ffoksas, kurie kenčia parkinsonu dėl patologijos, susijusios su dopaminu.
Viena iš svarbiausių dopamino užduočių yra gaminti pasitenkinimo jausmą, apdovanojimo pojūtį ir norus, o taip pat aprūpinti mokymosi procesą. Tokie narkotikai, kaip kokainas daro įtaką dopamino-energetinei sistemai, kas priveda prie didžiulio dopamino išskyrimo kiekio, kuris iššaukia „kaifo“ pergyvenimą. Panašių patyrimų pojūtis priveda prie to, kad atsiranda narkotinė priklausomybė. Dauguma tyrėjų, susijusių su dopaminu, nustatė, kad jis iššaukia arba lūkestį gauti pasitenkinimą, arba tiesioginį pasitenkinimo pergyvenimą. Priklausomai nuo smegenų dalies, dopamino išskyrimas gali įvykti arba iki to, arba aukščiausio pasitenkinimo momentu. Po išskyrimo dopaminas sustiprina ir sutvirtina naujus ryšius, kurie atsiranda smegenyse vienų ar kitų veiksmų metu. Tai, savo ruožtu, skatina pakartoti šiuos veiksmus, kad pasitenkinimo išgyvenimas pasikartotų vėl ir vėl.
Kokį santykį visa tai turi su pornografija?
Ekrane atsiradus atitinkamiems atvaizdams įvyksta atitinkamų receptorių ir dopamino-energijos sistemos aktyvacija – taip pat, kaip vartojant kokainą. Ryšiai, susiformavę smegenyse žiūrint pornografinius atvaizdus, daug kartų sustiprėja dėl didelio dopamino išskyrimo kiekio. Vietoj to, kad užsilikti trumpalaikėje atmintyje, kuri leistų iškarto išjungus ekraną užmiršti paveiksliukus, dėl sustiprėjusio aprūpinimo dopaminu, jos pereina į ilgalaikės atminties saugyklą, iš kur jos gali būti bet kokiu momentu ištraukiamos ir atgaminamos smegenyse. Problema yra tame, kad kuo daugiau prisiminti apie kažką, tuo labiau tas „kažkas“ įsitvirtina smegenyse. Prisiminkite, kaip jūs ruošdavotės mokykliniams egzaminams – jūs kartodavote tai, ką jums reikia prisiminti iš naujo ir iš naujo, kol įsimindavote tai.
Pornografija – tai fantazija. Įvairios scenos, kuriose dalyvauja skirtingos moterys sukuria iliuziją, kad tas, kas kiekvieną dieną žiūri, kas kartą įeina į ryšį su nauju žmogumi. Ekrane porno „žvaigždės“ atlieka įvairius žeminančius seksualinius „pratimus“, kurie savo atvirumu pas normalų ir psichiškai sveiką žmogų negali iššaukti nieko kito, kaip tik pasibjaurėjimą. Tačiau dalykas tame, kad pornografiniuose filmuose scenos kuriamos taip, kad jose vienas arba du įprasti stimuliuojantys elementai keičiasi visiškai neįprastai. Taip žiūrovas sekse įgauna naują skonį.
Elektromagnetinės bangos, kurias skleidžia ekranas, papildoma žiūrovo fantazija ir smegenyse paleidžiama cheminė reakcija, po kurios įvyksta dopamino išskyrimas. Rezultate žmogus jaučia realaus, nors ir apgaulingo malonumo ir pasitenkinimo pojūtį. Dopaminas sustiprina prisirišimą prie iš naujo įgautų seksualinių skonių ir po to, ką daro vyras – tai prašo savo žmonos sudalyvauti ir įgyvendinti seksualines fantazijas, kurios įdėtos į jo pasąmonę.
Šie smegenų procesų seka iššaukia neramumus. Sinaptinis plastiškumas padeda formuoja naujus ryšiu, kurie yra pornografijos peržiūrų rezultatas, nauja patirtis išsaugoma atmintyje. Kadangi ši patirtis iššaukia tam tikrų receptorių aktyvaciją, dopamino išskyrimas ženkliai sustiprina šiuos ryšius.
Dabar, kai atitinkamos scenos papuolė į ilgalaikę atmintį, vyksta du dalykai: 1) kadangi pornografija paleidžia tuos pačius mechanizmus, kaip ir kokainas, vystosi priklausomybė; 2) vyras bandys kaip įmanoma dažniau atlikti šias scenas su savo žmona, kas prives prie didelio nusivylimo, nes bandymai taip „žaisti“ negali atsakyti į lūkesčius, kai juose dalyvauja tik viena moteris, o ne daugybė, kaip atrodė vyrui. Dar blogiau, kad ta vienintelė moteris nei išvaizda, nei poelgiais visiškai nepanaši į tas, kurios buvo įdėtos į jo sąmonę. Nors keletas pirmų bandymų atkartoti pornografines scenas gali būti pakankamai sėkmingos, tačiau greitai realybė ima savo, dopamino išskyrimas sumažėja, todėl tas pasitenkinimas daugiau nebeatsiranda.
Kad ir kaip liūdna, tačiau ir tai nėra istorijos pabaiga. Po tokio nusivylimo realia patirtimi, dėl užaukštintų lūkesčių, kurių pagrindas nerealistiška fantazija, smegenys ne tik nustoja išskyrinėti dopaminą – jo lygis krenta žemiau normos. Tai iššaukia depresiją, kuri, savo ruožtu, priveda prie tuštumo jausmo, nepasitenkinimo, nepavykusios santuokos pojūčio, nes žmona „nedatraukia“ iki vyro lūkesčių. Nežiūrint į tai, kad daugelis moterų tokiais atvejais bando „įžiebti ugnį“ santykiams ir netgi sutinka dalyvauti žeminančiose scenose, kurios dirbtinai įdėtos į vyro smegenis, nuo kurių, priklausomas nuo pornografijos vyras gauna viso labo tik trumpalaikį pasitenkinimą, kol galutinai praranda susidomėjimą. O moteris, nežiūrint į visas savo pastangas, jaučiasi nepatraukli ir emociškai vieniša, nežinodama, kad ne jos jėgom lygintis su dopamino išskiriamu „kaifu“, kurį siūlo pornografija.
Visa ši informacija, kad smegenys veikia kaip vienas bendras organizmas, kad jo plastiškumas apima viską – turi sukelti nerimą. Pokytis vienoje srityje priveda prie pokyčio kitose. Pornografijos žiūrėjimas iššaukia, tiesiogine to žodžio prasme, visų neuroninių ryšių schemos sukeitimą. Mokslininkai aiškinasi, iki kokio lygio tai daro įtaką kitoms smegenų dalims ir mąstymo procesui.
Nežiūrint į tai, kad neurologija piešia pakankamai niūrų ir tamsų paveikslą žmonėms, kurie priklausomi nuo pornografijos, ne viskas taip blogai. Nors kalba eina apie mechanizmą, panašų į priklausomybę nuo kokaino, šiuo atveju veikia kita medžiaga. Tam, kad išsilaisvinti nuo savo priklausomybės, narkomanas turi praeiti per specialią programą, pašalinančią toksišką poveikį, kitaip jis į pavojų pastato savo gyvenimą. Iš kitos pusės – dauguma vyrų žino apie realias įsitraukimo į pornografiją pasekmes, gali mesti šį užsiėmimą ir be sunkių fiziologinių pasekmių. Tam reikalinga valios jėga. Be to, žmogus privalo užimti save kitokiomis veiklomis. Iš pradžių blaškys jaudinantys pornografinių filmų vaizdai, kurie buvo peržiūrėti paskutiniais mėnesiais arba metais. Bus reikalingas pasiryžimas, kad nepasiduoti pagundoms.
Laimei smegenys, praėjusios per neuronų ryšių pakeitimus, kuriems darė įtaką pornografija, gali performuoti juos iš naujo. Smegenys yra ypatingai racionalus organas, kuris šalina visus nereikalingus ryšius. Kuo ilgiau žmogus pasilieka be tokių „pornografinių“ ryšių, tuo didesnę galimybę jis duoda savo smegenims, kad išsilaisvinti nuo jų. Nauji pergyvenimai, naujos patirtys padės užimti smegenis kitais dalykais ir jam teks atmesti tai, kas nereikalinga. Tam tiesiog reikia laiko ir smegenys turi turėti pasirinkimą – o jos visada renkasi tai, ką žmogus aktyvuoja dažniausiai.
Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru