Medžioklė

Medžioklė yra pats žiauriausias žmogaus poelgis santykyje į gyvūnus, kadangi šiuolaikinio arsenalo ginklai nepalieka aukoms jokio šanso išgyventi. Užvaldęs visą planetą, žmogus kas dieną žudo milijonus gyvų būtybių, kad gautų maistą, aprangą, mokslinius duomenis ir kitus. Tačiau ir po to visiškai nekankinamas sąžinės, jis randa malonumą tenkindamasis, sekdamas ir žudydamas beginklius gyvūnus jų natūraliose gyvenimo vietose – tose apgailėtinose rezervacijose, kuriose jie dar išsisaugojo planetoje.

Medžioklė kilo ledyno periodu, kaip būdas gauti maisto ir vystantis žmonijai prarado savo pirminę reikšmę. Tačiau dalis žmonių nenorėjo prarasti aštrių pojūčių, kurie gaunami sekant ir gąsdinant auką. Šiandieną dauguma žmonių medžioja dėl malonumo, sportinio intereso ir snobizmo. Tradiciškai medžioklė atliekama su šaunamaisiais ginklais, spąstais arba šunų pjudymais. Šiuo atveju miršta tik 40 procentų gyvūnų. Likę – sužeisti gyvūnai pasmerkti lėtiems kankinimams, kol jų nedamuš medžiotojai arba kol jie patys nenumirs nuo žaizdų. Lapės, vilkiukai, meškiukai ir kiti medžioklės nužudytų tėvų vaikai negeba savęs pramaitinti ir yra pasmerkti mirčiai. Medžiotojų aukomis miškuose neretai tampa žmonės, o taip pat naminiai gyvūnai.

Vienas iš pačių gėdingiausių medžioklės būdų – gaudyti gyvūnų spąstais. Plieniniai spąstų ašmenys mirtinai uždaro gyvūno leteną, snukį, uodegą, sparną sutrupindami kaulus, raumenis, audinius ir sukeldami nepakeliamą skausmą. Tokioje būsenoje gyvūnas gali būti iki keleto dienų, kankindamasis iš alkio, troškulio, temperatūros pokyčių, kitų gyvūnų užpuolimo. Skausmas būna ant tiek nepakeliamas, kad gyvūnas nukanda sau leteną, kad ištrūktų iš spąstų. Medžiotojai nešauna į savo aukas, kad jų nepažeistų. Gyvūnus muša per galvą, uždaužo lazdomis, suknežindami jiems krūtinės ląstą, nusuka kaklą arba užlipa ant gerklės ir dusina.

Baltųjų ruonių vaikus medžiotojai uždaužo kuokomis. Kitas “vyriško” sporto pavyzdys, kuris praktikuojamas šiandieną – tai medžioklė iš automobilių. Ji įprastai vyksta naktį, kad apakinti prožektoriais gyvūnai negalėtų pabėgti. Persigandusius besiblaškančius gyvūnus medžiotojai iššaudo arba perpjauna jiems gerklę.

Dar daugiau kraujo, pagal kiekį, išnaikinanti gyvūnus bandomis, yra medžioklė iš sraigtasparnių ir lėktuvų. Pas bejėgius gyvūnus po ilgo persekiojimo nėra šansų išgyvenimui.

Medžiotojų argumentai

Tarp argumentų, kurie pateikiami apginti medžioklę, dažniausiai pateikiami tokie: jėgos, valios ir vyriškumo ugdymas, gyvūnų kiekio skaičiaus miškuose reguliavimas, dirbamos žemės ir bandos apsauga, džiaugsmas bendraujant su gamta. Drąsa ir vyriškumas, vadinami pagrindiniais medžioklės privalumais, iš tiesų nereikalingi šiuolaikinėje medžioklėje, nes ji nesusijusi su jokiu pavoju gyvybei ir atvirkščiai, žiaurumas nukreiptas prieš aukas, kurios negali apsisaugoti nuo kankintojų.

Medžiotojų “garbė” labai gerai parodyta ant ryškių literatūrinių pavyzdžių. Pavyzdžiui, susenęs Portos, neranda pasitenkinimo savo žvėriškiems instinktams, šaudė viščiukus, taikiai vaikščiojančius kieme. Tartenas iš Taraskono (A. Dode), įsivaizdavo save pačiu didingiausiu liūtų medžiotojų, nužudė seną aklą prijaukintą liūtą, tarnavusį cirke.

Nedaug kuo nuo žinomų personažų skiriasi ir medžiotojai iš privilegijuotų sluoksnių, dėl kurių buvo organizuojamos medžioklės rezervatuose (draustiniuose). Šioje medžioklės rūšyje netgi nėra vijimosi azarto ir kovos: šūviai į atmaitintus gyvūnus atliekami iš dviejų metrų bokštelio virš žemės arba iš betoninės priedangos.

Gyvūnų šaudymas tam, kad reguliuoti jų skaičių – tai nėra mokslinis metodas, kuris ne tik nesprendžia gyvūnų pertekliaus problemos miškuose, tačiau dar ir blogina ją. Būtent medžiotojai pažeidžia biologinę gamtos pusiausvyrą. Jie, skirtingai nuo plėšrūnų – miško sanitarų, žudo ne silpnus ir sergančius, o bet kokius gyvūnus, pašalindami konkurencija bandoje. Šiuo atveju sukuriamos idealios sąlygos gimstamumo padidėjimui.

Darbo patirtis nacionalinio parko “Grand Paradizo” (Italijoje), kur šiandieną medžioklė uždrausta jau 80 metų, parodė, kad jeigu žmogus neįsimaišo į natūralius gamtos mechanizmus, tai prasideda savireguliacijos procesai, kurie palaiko gyvūnų skaičių viename lygyje.

Kalbos apie žalą, kurią padaro tam tikriems žmogaus ūkio gyvūnams, daugumoje atvejų yra stipriai padidintas. Taip, pavyzdžiui, Rusijoje 1991 metais, buvo nušauti 51 tūkstančiai ruonių, kurie, kaip buvo manyta, plėšrūniškai naikina žuvies atsargas. Kanadoje su tuo pačiu tikslu buvo užmušta 250 tūkstančių ruonių. O kuolus žuvies atsargų vyksta ir toliau ir kaltas tame barbariškas pramoninis žuvų gaudymas su tralų ir drifterinių tinklų pagalba.

Naujai gimusių ėriukų apsauga nuo lapių, kurios buvo žudomos su medžiotojų pagalba Anglijoje, pasirodė išgalvotas argumentas medžioklės naudai. Populiariame sportiniame žurnale “Field” (Laukas), kuris leidžiamas Didžiojoje Britanijoje buvo publikuoti 1000 fermerių apklausos rezultatai, kurie parodė, kad ėriukų praradimas dėl lapių yra viso 1 %! Pagrindiniai praradimai vyksta dėl anomalini7, būdingų pramoninei gyvulininkystei. Visas dalykas tame, kad avys yra labai jautrios aplinkos sąlygoms ir labai pažeidžiamos. Joms tinka tik sausa akmenuota žemė ir kalnuotos vietovės. Kadangi jas pažeidžiama kojų susirgimai, jeigu laikyti jas drėgnose žemumose. Avys visiškai nepritaikytos gyventi nelaisvėje. Avių auginimas pramoniniu būdu ankštoje patalpoje, avių sveikata pablogėja ir atsiranda tokios ligos, kaip pūnančios kanopos, žarnyno infekcijos, aklumas, mastitas, virusiniai susirgimai.

Vilkų medžioklė tam, kad būtų išgelbėti elniai, gavo platų paplitimą Kanados šiaurėje 50-aisiai 20 amžiaus metais, taip pat pasirodė absurdu. Buvo manoma, kad būtent vilkai kalti dėl didelio elnių mirties kiekio. Tačiau Kanados biologas Mouet knygoje Nerėk “vilkai!” atvėrė tikrąją staigaus elnių kiekio kritimo priežastį. Savo mokslinėje ataskaitoje, tapusioje knygos pagrindu, jis pateikė duomenis apie tai, kad pagrindinė elnių mirties priežastis – barbariška medžioklė, įskaitant ir iš sraigtasparnių. Medžioklę užsiimantys kryptingai falsifikavo duomenis, kraudamiesi turtus iš kruvinos prekybos. Mouet, pragyvenęs keletą metų Kanados tundroje, šokas į šoną su vilkų banda, atvėrė pasauliui sensacingus duomenis apie vilko prigimtį, pakeitusį biologo santykį į juos.

Dramblių žudymas kavos plantacijose vyksta vis dėl tų pačių absurdiškų motyvų.

Medžiotojų teiginiai apie džiaugsmą bendraujant su gamta lengvai nuneigiami viena trumpa Turgenevo fraze, kuris būdamas užkietėjusiu medžiotoju kartą sąžiningai pripažino: “Medžioklėje aš negaliu mėgautis gamtoje – visą tai išsigalvojimai… Medžioklė – tai potraukis ir aš, be kažkokios kurapkos, kuri sėdi po krūmu, nieko nematau ir negaliu matyti.” Jeigu medžioklė iš tiesų būtų tik priežastis tam, kad pabūti miške, tai didelį populiarumą įgautų fotomedžioklė, kurioje nėra nužudymo azarto ir pergalės pojūčio prieš silpnesnį.

Nesąmoningas ir negailestingas milijardų gyvų būtybių naikinimas privedė prie to, kad mes niekada nematysime dronto, besparnės gagarkos, zebro kvagos, klajojančio balandžio ir kitų gyvūnų. Medžioklė stato ant išnykimo ibos daugelį kitų rūšių. Bandymas pristabdyti šį procesą protingos medžioklės suvokimo įvedimu, leidžiamos tam tikru metu ir pagal ypatingas taisykles, neatneša rezultato. Vystant dvasingumui mes stengiamės atsikratyti nuo žemutinių potraukių, troškimų ir nuostatų, kurios stabdo civilizacijos vystymąsi. Troškimų medžioti šuolis aplinkiniame pasaulyje kyla kiekvieną dieną. Yra viltis, kad medžioklės uždraudimo reikalavimas su laiku taps paskata visai progresyviai žmonijos daliai. Žmonės gaunantys malonumą nuo skausmo ir kančių sukėlimo kitoms gyvoms būtybėms, užtarnautai pastatys į vieną eilę su tais, ką visuomenę atstumia ir negiamai vertina.

Artemij Troickij

“Medžiotojai-mėgėjai gali būti malonūs bičiuliai – protingi, linksmi, žavūs. Ir vis tiek kiekviename iš jų slepiasi mažas serijinis žudikas… Aš įsitikinęs tuo, kad kiekvienam medžiotojui vieta ant kušetės pas psichiatrą. Durni polinkiai, dvasinės vaikystės traumos, seksualiniai kompleksai – kažkas pas juos visus ne tvarkoje. Kitaip nereikštų savo nepilnavertiškumo ant nekaltų “mažųjų brolių”. Todėl nuginkluoti juos yra būtina”.

Polas Makartnis

“Mūsų šalyje švenčiama kalėdinių dovanų diena. Daugelis pažymi šią šventę medžioklėje – ant žirgų su arkliais jie vysis laukinius gyvūnus, kankindami juos iš sportinio malonumo. Nes nenorime gyventi šalyje, kur gyvūnams daromas skausmas, juos medžioja su šalimis. Kaip ir dauguma britų, mes laikome tai žiauriu, beprasmišku, nepriimtinu ir jau seniai pasenusiu medžioklės būdu”. (Iš Polo Makartnio ir jo dukros laiško Didžiosios Britanijos premjer-ministrui Toni Bleirui)