Ištraukos iš Aleksandro Chakimovo knygos: Karma

Siela amžina, o kūnas laikinas. Jie visada skirsis. Ir kartais mūsų norų pasaulis įeina į priešpriešą su tais dėsniais, pagal kuriuos gyvena mūsų fizinis kūnas. Su kiekvienais metais kūnas sensta, tačiau tas, kuris mato savo senatvę, visiškai to nenori. Lygiai kaip ir ligos: kam patinka sirgti? O mirtis ant tiek nepageidautina, kad žmogus visiškai nenori apie tai galvoti. […]

Kūną galima sulyginti su mašina, kurios vairuotojas yra siela. Įsivaizduokite, kad jūs važiuojate automobilyje. Kas juda – jūs ar mašina? Atsakymas akivaizdus – mašina. Jūs tiesiog vairuojate. Kadangi ji paklūsta jūsų valiai, jums atrodo, kad važiuojate jūs. […]

Poelgis – tai sėkla. Su laiku ji duoda daigus, kurie taps medžiu. O medis, savo ruožtu, žydės ir duos vaisius. […]

Lygiai taip pat ir bet kuris veiksmas atneša tam tikrus vaisius. kokie jie bus galima įvertinti pagal tai, kokios sėklos buvo pasodintos.

Toks dėsnis: kiekvienas veiksmas atneša kažkokį konkretų rezultatą. Iš obuolio sėklos išauga obelis. […]

Darbas atliekamas neišmanyme atneša pražūtį ir nelaimes. Tokius vaikus atlieka vaikai arba kvaili žmonės.

Vaikas uždega degtukus – kas tame blogo? Tačiau rezultate sudega namas.

Kai darbas siejamas su stipriu naudos siekimu, ji atneša tam tikrus laikinus rezultatus, tačiau padidina žmogiškas nuodėmes, tokias kaip godumas ir puikybė. Gavęs turtus ir valdžią žmogus įprastai tampa blogesnis.

Darbas susijęs su aukščiausiais gerų poelgių principais išvalo mūsų sąmonę ir atneša laimės pojūtį. Kai žmogus daro žmonėms gerus darbus, jie tampa jo draugais. Neturėk šimto rublių, o turėk šimtą draugų. […]

Mahabharatoje sakoma, kad tigrai saugo mišką, o miškas saugo tigrus. Jeigu žmogus neša žalą ir naikina tai, kas yra aplinkui jį, tai aplinka sunaikins jį patį.

Žmonės apnuodijo orą ir vandenį. Kaip jie gali būti sveikais? Žmogus gyvenantis dėl asmeninės naudos bus apsuptas tokiais pačiais egoistais ir apgavikais. O tas, kuris rūpinasi dėl bendros gerovės tarnaudamas Dievui, gauna Pačio Aukščiausiojo Viešpaties apsaugą. […]

Maža mergaitė pagavo žiogą ir kankino jį, bandydama nutraukti jam koją. Aš pasakiau:

– Mesk jį į viršų ir tu pamatysi, kaip jis moka skraidyti.
– Ne, – atsakė mergaitė, – aš myliu jį.

Tokia meilė priveda prie savinimosi jausmo ir kažkas patenka į spąstus. Tikroji meilė suteikia laisvę, išlaisvina nuo geismo – pastovaus noro mėgautis seksu.

Seksas – tai kalėjimas protui, kur gimsta visi nuodėmingi norai. Tas, kuris užsiima juo dėl asmeninio pasitenkinimo, visada uždirbinėja blogą karmą, kurios pasekmės yra siaubingos. Dvidešimt milijonų vaikų yra sunaikinami kasmet asmeninių motinų įsčiose. O tie, ka vis tik leidžia gimti, daugumoje neturi pakylėtų savybių ir yra sunkiai auklėjami. Daugelis gimsta protiškai atsilikę ir ligoti. Gyvulinis seksas daro nelaimingais visus vaikus gimusius nuo geidulingų vyro ir moters. Tokie vaikai negali grąžinti tėvams savo meilės ir, kaip taisyklė, meta savo artimus senatvėje likimo valiai, nes nuo gimimo yra užkrėsti jų geismo. […]

Tam, kad atsikratyti karmos, verta veikti iš meilės Dievui ir tarnauti visiems žmonėms duodant jiems dvasines žinias. Taip pat reikia būti kantriu, susitinkant su nesupratimu iš žmonių pusės, jų grubumu arba priešiškumu. Nežiūrint į viską, mes neturime nusileisti iki tokių žmonių lygio atsakant jiems tuo pačiu Kitais žodžiais, net jeigu mes gauname nuodą, nuo mūsų turi eiti tik meilė.

Žmogus, kuris taip elgiasi, vadinamas šventuoju. […]

Yra žmonės, kurie negeba pakeisti savęs į gerąją pusę. Jiems tai labai sunku. Jiems lengviau pakeisti viską aplinkui, nei patį save. Dalykas tame, kad jie per daug myli save ir aukščiau visko vertina asmeninę nuomonę. Todėl negali nusileisti dėl kitų žmonių. Suprasdami savo negebėjimą tapti geresniais, jie įstato tai į principą ir stato save prieš visuomenę. Tokiems žmonėms būdingi pastovūs konfliktai darbe ir šeimoje. Tai maišto psichologija. joje yra dvi savybės – neišmanymas ir užsispyrimas. Labai įdomus derinys.

Tarp gyvūnų tokias savybes turi asilas. jis bukas ir užsispyręs, todėl jį lengva eksploatuoti. Kvailį galima tiesiog primaitinti pažadais – apie šviesią ateitį, apie mokslo i technikos progresą, apie laimę šeimyniniame gyvenime – ir jis dirbs.

Kiekvienas gudrus, tačiau dirbs iki septinto prakaito, jeigu jam pažadės pinigų.

Asilas užsispyręs, tačiau jį lengva priversti dirbti, rodant žolės krūvą arba morką ir jis eis paskui ją, prikrauta maksimaliai.

Jis nesupranta, kad jį išnaudoja. Juk žolės ir taip visur pilna aplinkui. Tačiau asilas kvailas ir todėl galvoja, kad jam reikalingas šeimininkas ir darbas ir tik tuomet jis bus laimingas.

Žmogus yra kaip asilas, ieško visur globos, tačiau jį visi eksploatuoja. Pagal karmos dėsnį, maištinga proto nuostata ir kvailumas baudžiamas eksploatacija. Tačiau kai žmogus įgauna dvasines žinias, jo jau neįmanoma taip apgaudinėti. Todėl didingi eksploatatoriai įprastai būdavo ir didingi žinių priešai. […]

Yra žmonės, kurių protai nustatyti į tai, kaip gauti, kaip paimti. Tačiau geriau galvoti, kaip duoti. Nes tokia proto nuostata dvasinės karalystės gyventojų. Įprastai mums atrodo, kad atiduoti tai, kas mums priklauso – tas pats, kas prarasti tai. Tačiau tai toli gražu ne taip. Žmogus praranda tada, kai švaisto veltui. Atiduodant reikia daryti tai su maksimalia nauda visiems, kas, beje, ne taip jau paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. O jeigu mano dovana niekam nereikalinga?

Pavyzdžiui, noriu pagrąžinti pasaulį muzikiniu šedevru, tačiau ar gali iš tiesų jį sukurti? Visi nori daryti didingus dalykus, tačiau ne visi gali. Kad duoti, reikia turėti ypatingus gebėjimus, talentą. Arba tiesiog būti pakankamai protingu. Kitais žodžiais, būtina tapti naudingu žmogumi. kitaip mes negalėsime nieko gero duoti, o tik imsime. Taip daro maži vaikai. Tačiau suaugę geba atnešti didelę naudą. Todėl daugeliu iš mūsų reikia suaugti, kitaip pasekmės bus negrįžtamos.

Kuo pavojinga vėžinė ląstelė? Ji tik ima, tačiau nieko, apart atliekų, neišskiria. Taip palaipsniui ji suvalgo visą sveikatą, duodančią organams energiją. Turi būti medžiagų apykaita, pastovus turto dalinimas. Tai vadinasi jagija arba paaukojimas. […]

Mes užauginome gerus vaikus – reiškia davėme jiems viską, ką tik galėjome. Tokia yra tėvų auka. Užtai suaugę vaikai rūpinasi savo pasenusiais tėvais. Tai vaikų auka. Taip vaikai ir tėvai atneša gerovę vieni kitiems. Aš paklausiau vieno induso:

– Kokią pensiją išmoka senukams Indijoje?
– Pensijos nėra, – atsakė jis.
– O kas juos išlaiko? – nustebau aš.
– Vaikai, – ramiai atsakė jis. […]

Ant šaligatvio sėdėjo vargšas. Jam žmonės duodavo pinigus. Aš praėjau, o grįžęs po valandos vėl pamačiau jį, tačiau siaubingai nusigėrusį. Jagija (paaukojimas) turi būti protingas, kitaip rezultatas bus atvirkštinis. Iš atjautos galima pastatyti tokiems žmonėms stogą virš galvos, pamaitinti juos ir aprengti.

Tačiau duoti pinigų jiems negalima. […]

Pas žmogų yra didingas privalumas – jam duoda pasirinkimo laisvė. Jis gali elgtis kaip gyvūnas ir tuomet visi pasakys, kad tai ne žmogus, o tiesiog gyvulys arba kaip šventasis ir tuomet jį pavadins Dievo vaiku. Žmogus būna toks skirtingas, nes jis turi pasirinkimą.

Žmogus – yra tai, kas atitinka poelgius, o ne tiesiog pagal gimimą nustatoma. Gyvūnas nustatomas pagal gimimą, o žmogus – pagal poelgius. Mūsų poelgiai priklauso nuo charakterio savybių, charakteris – nuo auklėjimo, o auklėjimas – nuo įgimtos žmogaus prigimties. Įgimta prigimtis vadinasi guna-karma.

Guna reiškia savybė. Savybė, esanti mumyse nuo gimimo, nustatanti mūsų veiklą, karmą. Polinkis tam tikrai veiklai jau yra žmoguje nuo prigimties. Ši veikla įprastai tampa jo profesija.

Aš mėgstu šį darbą ir man jis sekasi, man patinka tai daryti. Toks žmogus mėgaujasi savo prigimtimi.

Tačiau taip pat yra ir blogos savybės, nuo kurių mes kenčiame. Jos nebūdingos mūsų dvasinei prigimčiai,o yra tam tikri įpročiai, kurie buvo suformuoti tam tikru gyvenimo būdu ir poelgiais. Pavyzdžiui, rūkyti nėra būdinga žmogui nuo prigimties, tačiau jis gali prie to priprasti. Rūkymas jam taps natūralia nauja savybes.

Taip poelgiai – karma tampa guna, žmogaus savybėmis. Įgautos savybės daro įtaką mūsų poelgiams, o tie, savo ruožtu, sukuria naujus įpročius ir taip toliau. Guna ir karma visada daro bendrą įtaką vienas kitam. Pavyzdžiui, kažkas tingus, tokia jo guna, prigimtis, tačiau šią savybę galima pakeisti privertus jį dirbti. Keičiant veiklą, galima pakeisti savybes. todėl iš tiesų žmogus – savo likimo šeimininkas ir pilnai laisvas pasirinkime.

Tačiau jeigu jis neskiria kas blogas, o kas gerai, kur gėris, o kur blogis, jeigu jis yra neišmanymo tamsoje, kaip tuomet jis pasinaudos savo laisve?

Kad taptų iš tiesų laisvas, reikia ne tik ryžtingumo. Taip pat reikalingos žinios. […]

Žmogus turi mokytis ir mokyti kitus. Tai kiekvieno iš mūsų pareiga, kitaip mes nenaudingi. Atliekant karma jogą, bet kuris žmogus tampa išmintingas ir įgauna unikalias žinias, neprieinamas netgi mokslininkams-logikams. Todėl, kad širdis gali sutalpinti tai, kas netelpa prote. Kol vienas mąsto apie Dievo egzistavimą, kitas jau gyvena pagal Jo dėsnius, o trečias bendrauja su juo veidas į veidą. Taip buvo visada. Ir mes galime padaryti savo pasirinkimą.

Ši knyga nėra skirta neturintiems sąžinės ateistams-bedieviams, nes pas juos nėra pasirinkimo. Jie atmetė aukščiausią dieviškosios meilės kelią. Geriau negalvoti apie juos ir neįeiti su jais į ginčus. Mums nėra ko jiems duoti ir nieko iš jų nereikia. […]

Nuodinga gyvatė yra labai pavojinga, tačiau jos atstumianti išvaizda įspėja apie tai. Kitais žodžiais, nuo jos mus saugo tik baimė, kurią ji mums sukelia. Tačiau jeigu gyvatė papuošta brangakmeniais, ji tampa patraukli, o kartu su tuo ir dar labiau pavojinga.

Panašiai taip, bendravimas su nuodėmingais žmonėmis yra pavojingas dvasiniam tobulėjimui. Negalima gauti žinių nuo kritusio žmogaus.

Jo lūpose jis tampa nuodu. Kaip taisyklė, nuodėmingas žmogus turi nepatrauklią, atstumiančią išvaizdą. Matant tai, galima išvengti bendravimo su juo. Tačiau jeigu mes sutinkame gerai aprengtą niekšą, išsilavinusį, kultūringą, turtingą, turintį palaikymą visuomenėje, tai išmuš iš vėžių bet kurį iš mūsų. […]

Šeima – tai kolektyvinės karmos pasireiškimas. Tarp šeimos narių natūraliu būdu yra glaudūs santykiai ir pareigybės, kurios tęsiasi nuo praėjusio gyvenimo.

Vyras stipriai prisirišęs prie savo žmonos, mirties metu galvoja apie ją, todėl kitame gyvenime gimsta mergaite. O moteris, prisirišusi prie vyro, po mirties gims berniuku.

Tuomet jie užauga, randa vienas kitą ir vėl susituokia, tačiau jaune kaip vyras ir žmona, o kaip žmona ir vyras. Žmonės, kuriems jie pasiliko skolingi, gimsta jų vaikais ir taip pasiima viską, kas jiems priklausė. Priešai, nesuspėję jiems atkeršyti, ateina kaip blogi arba sergantys vaikai. Jie gali anksti numirti, kad suteikti tėvams stiprų skausmą. […]

Didingiausia tragedija žmogui – prarasti tikėjimą į aukščiausiąjį idealą, savo širdies šventovę, prarasti tikėjimą Dievu. Su sausos logikos pagalba materialus mokslas sunaikino daugelio žmonių tikėjimą, tačiau taip ir nesugebėjo išpildyti jų švenčiausių svajonių. […]

Mes gimstame savo kūne tam tikroje šeimoje dėl praėjusios karmos. Mūsų gimimas nustatytas, tačiau mes tikimės, kad reikalingi tiems, pas ką ateiname į šį pasaulį. Nors savo tėvui ir motinai. Juk jų meilė mums kaip oras.

Tačiau kartais tėvai nelabai džiaugiasi savo neplanuotai pastojusiam vaikui. Nesuspėjo pasidaryti aborto – galvoja motina. Dabar draugų nepakviesime – galvoja tėvas. Šie jausmai susitelkia į naujagimį ir tampa jo egzistavimo pradžia.

Kodėl žmogus gimsta ten, kur jis nereikalingas? Dėl blogos karmos, kurią jis sukūrė praėjusiame gyvenime. mes turime norėti gerų vaikų ir laukti jų atėjimo. Kitaip mūsų palikuonys bus negeroviniai. Jeigu jums nėra reikalo iki savo vaikų, tai ateityje jie atsimokės jums ta pačia moneta. Tolimoje praeityje, kad gauti gerą vaiką, tėvai prašydavo to Dievo.

Vaikai turi būti geresni už savo tėvus, tuomet su kiekviena nauja karta Žemėje bus vis geriau ir geriau.

Tačiau be Dievo pagalbos niekas negeba padaryti kito geresnio už save. Tai taip pat neįmanoma, kaip peršokti per asmeninį šešėlį. Žmogui atrodo, kad jis gyvena labai gerai, mėgaujasi su moterimi. Tačiau ateityje pas jį gimsta nepageidaujamas vaikas. Betikslis gyvenimas pilnas nemalonių netikėtumų. […]

Visi šeimos nariai turi išsilaisvinti nuo savo nuodėmių. Pasileidimas (svetimoteriavimas), melagystė, pavydas ir godumas negali būti šeimos tradicijos pagrindas. Blogos tradicijos pagreitina blogų savybių vystymąsi, o kartu su tuo ateina bėdos ir sunaikinimas.

Niekas šeimoje neturi valgyti mėsos, net jeigu kažkokia religija tai leidžia. Iš tiesų praeityje, apart visiškų laukinių, žmonės niekada nevalgydavo mėsos be ypatingos priežasties. Civilizuoti žmonės kartais vartodavo mėsą, tačiau tik kaip aukojimo maistą. Tačiau dabar niekas neturi pakankamos kvalifikacijos, kad atlikti tokius paaukojimus, todėl mėsavalgystė, kaip būdas palaikyti kūną, turi būti visiškai uždrausta. Kitaip žmonės taps laukiniais ir planetoje bus labai daug karų.
Mėsavalgiai niekada negali gyventi taikoje.

Žodis mėsa kyla iš sanskrito žodžio mam so, kas reiškia: „šiandien aš valgau tave, o rytoj tu gali mane suvalgyti”. Mėsos formoje mes suvalgome ugra-karmą. Tai sunkus maistas, prasismelkęs baime ir nužudyto gyvūno skausmu. Žmogui sunku ją gerai suvirškinti, todėl pas jį atsiranda polinkis į alkoholį, su kurio pagalba jis lengviau susitvarko.

Spiritas – tai skysta ugnis. Jos veikiamas skrandis tampa itin aktyvus ir daro poveikį genitalijoms, kurios taip pat aktyvuojasi. Todėl mėsavalgių kultūroje praktiškai visi turi meilužius ir meilužes. Šią tendenciją praktiškai įteisino Vakaruose, o azijietiškose šalyse bando suvaldyti, atlikdami siaubingas bausmes.

Taip valgydami mėsą žmonės tampa yra laisvavaliai ir žiaurūs, o tai idealios sąlygos nesantaikoms ir karams. Mėsa nėra tinkamas maistas žmogui. Jis turi maitintis maistu, laisvu nuo karmos, prailginančių gyvenimą ir suteikiančiu tobulėjimą subtiliems smegenų audiniams.

Maistas – tai ne kilokalorijos, o gyvybinė jėga. Pačios žemiausios kokybės maistas – tai tas, kuris sudarytas iš kūno ir kraujo. Jai priskiriama mėsa, žuvis ir kiaušiniai. Nežiūrint į jų kaloringumą, šie produktai neduoda gyvybinės jėgos, o atima ją. Rezultate žmogus gali gauti tam tikrą energiją, tačiau tuo pačiu tampa tingus. Tai natūrali bet kokio kūno savybė, sugerti energiją.

Gyvybinė jėga ateina nuo saulės ir akumuliuojasi ore, vandenyje, žemėje ir ypač augaluose. Pastebėkite, kad patys aktyviausi ir ištvermingiausi gyvūnai – vegetarai. Žmogus įvaldo žirgus, važinėja ant kupranugarių, asilų arba dramblių, aria su jaučiais. Mes nematome, kad kažkas jodinėtų ant liūtų arba artų su vilkais. Šie gyvūnai labai stiprūs, tačiau tingūs ir agresyvus, kas būdinga visiems mėsavalgiams.

Žmogui reikia išmokti gauti gerokai aukštesnio lygio energiją, kad palaikyti savo vidinį aktyvumą, intuicijos jėgą, proto greitumą ir gebėjimą išreikšti subtilius jutimus. Tam reikalingas aukščiausios kokybės maistas. […]

Šeimoje mes turime valgyti pašventintą maistą. Ir būtinai susirinkę visi kartu, nes šis procesas labai džiaugsmingas. Pašventintas maistas yra tas, kuris pagamintas dėl Dievo ir su Jam pasiūlytas su meile. […]

Negalima vartoti maisto iš pikto žmogaus rankų, tas kuris jums abejingas arba yra suteptoje sąmonės būsenoje. Viskas, kas buvo paruošta fabrikuose arba atkeliavo iš skerdyklų arba kitaip iškreiptas maistas, pateikiamas restoranuose arba greitai pagamintas greito maisto kavinėse – visa tai pripildyta nešvariomis ten dirbančių žmonių mintimis.

Todėl maistą yra gerai valgyti šeimoje, kur jis gaminamas noriai ir su meile. […]

Dažnai už šventinio stalo su mėsa irdegtine, kyla stiprūs ginčai, pereinantys į muštynes. Tačiau niekas niekada nematė, kad tai vyktų priimant pašventintą maistą. […]

Šeimoje turi būti bendras tikslas ir bendros priemonės jo pasiekimui. Yra žmonės pagal prigimtį demoniški, o yra dieviški. Jiems nereikia gyventi kartu, kadangi jie nesuderinami. Jų savybės prieštarauja vienas kitam. Tai, kas realybė vienam, kitam yra sapnas. Vienas išpuikęs, kita nuolanki, vienas siekia šlovės ir garbės, kitas kuklus, vienas išpuikęs, kitas pagarbus, vienas melagis, kitas teisuolis. Gulbės ir varnos niekada nesiporuoja. […]

Mahabharatoje sakoma, kad žmogiškas gyvenimas – tai atpildas už neteisingą praėjusį (gyvenimą) ir kaip teliukas visada ras savo mamą karvę stovinčią tarp šimtų karvių, taip ir karma ras žmogų. Todėl pas žmogų turi būti išreikšta savybė kratu – noras elgtis išmintingai. […]

Aukščiausio lygio žmogus turi daryti septynis gerus poelgius:

1. Jis siekia aukščiausio žmogiško gyvenimo tikslo.
2. Įvaldęs savikontrolę.
3. Žino Vedas.
4. Atlieka paaukojimus.
5. Daro tik švarią (dorą) santuoką.
6. Pastoviai dalina maistą.
7. Laikosi šių šešių taisyklių. […]

Bet kokio tėvo pareiga – ištaisysi paklydusį sūnų, net jeigu jis ir suaugęs, kad jis pasiektų gerą kilmę ir įgautų amžiną šlovę. […]

Žinios įgaunamos per paklusnumą vyresniems. […]

Gerbkite net nekviestus svečius, o taip pat šventuosius, jaunus ir senus, gerbkite ir savo mokytojus, kaip to reikalauja geroviniai poelgiai ir religiniai dėsniai. […]

Niekada neprieštaraukite prieš tų nuomonę, kurie:

1. Atėjo pas jus į namus.
2. Turi įprotį tartis su daug kuo.
3. Bendrauja su kvailais žmonėmis. […]

Tie, kas pagarbiai tarnauja vyresniems, gauna keturis dalykus:

1. Didingumą.
2. Ilgaamžiškumą.
3. Šlovę.
4. Jėgą. […]

Amžinos sielos pažinimas sunaikina baimę. […]

Kodėl žmogus negyvena šimto metų:

1. Perteklius kalboje.
2. Per didelė puikybė.
3. Dosnumo nebuvimas.
4. Pyktis.
5. Per didelis žinių troškulys.
6. Draugų apgaudinėjimas.

Tai šeši aštrūs kartai, kurie nukerta gyvenimo trukmę, tai jie naikina žmones, o ne mirtis. […]

Žmogus tampa lygiai toks pat, kaip tas:

1. Su kuo jis pradeda ginčytis.
2. Kam jis tarnauja.
3. Kuo jis nori būti pats.

—

Apie autorių

Aleksandras Genadijevičius Chakimovas – žinomas Rusijoje ir kitose šalyse Vedinės kultūros specialistas, rašytojas, visuomeninis veikėjas, menininkas, filosofas, psichologas, teologas. Jo gyvenimo tikslas – nešti žmonėms žinias atveriančias amžinus būties dėsnius. Jo paskaitoms būdingas griežtumas ir švara, didelis išsimokslinimas ir žmogui lengvai suprantama kalba.