Helovinas. “Šventė” su tamsia praeitimi

Helovinas. Šis žodis kasdieniame gyvenime atsirado visai neseniai. Ir palyginti neseniai buvo pradėta šią dieną minėti, kurios prasmės gerai niekas nežino. Kažkam tai eilinė priežastis pasilinksminti, kažkam – šventė, turinti sakralinę prasmę, o kažkam tai aplamai – eilinė priežastis nuodyti save alkoholiu. Tačiau daugumai – tai tam tikras juokingas ritualas, kuris (nesuprantamu būdu) susijęs su “piktais” moliūgais. Kokią gi prasmę mūsų žmonėms turi Helovino šventė ir su kokiu tikslu ji taip netikėtai atsirado visiškai skirtingos kultūros teritorijoje?

Helovino šaknys

Helovino šventimo istorija šaknimis nueina į senus laikus ir netgi istorikai išsiskiria nuomonėmis, iš kur, atitinkamai, ši šventė atsirado. Viena iš versijų sako, kad Helovinas prasidėjo senovės Romoje ir surištas su senovės Romos religine švente Parentalia. Tačiau dauguma istorikų neigia šią versiją ir linksta prie nuomonės, kad Helovinas surištas su pagoniškais senovės keltų tikėjimais ir jų švente Samhain, kurį jie minėjo kai baigdavo rinkti derlių. Tose žemėse po krikščionybės pasirodymo šventė Samhain palaipsniui pradėjo maišytis su skirtingais katalikiškais ritualais ir su laiku įgavo panašiai tą formą ir išvaizdą, kokią mes ją galime matyti dabar kaip Heloviną.

Helovinas: tiesiog verslas, nieko asmeniško

Pas tuos, kas pasidomi Helovino šventės šaknimis, na arba bent nepatingi pažvelgti į Vikipediją ir perskaityti keletą eilučių apie tai, kaip numatomas eilinis savęs nuodijimas alkoholiu, kyla sąžiningas klausimas: koks ryšys laukinio kratinio stabmeldiškų senovės keltų ritualų su katalikiškais ritualais turi šiuolaikinei mūsų visuomenei, kurioje Helovino šventimas įgauna vis didesnį populiarumą?

O santykis, reikia pažymėti, labai tiesioginis. Dalykas tame, kad kiekviena šventė – tai verslas. Ir, kaip sakoma, nieko asmeniško. Ir tai labai patogi uždarbio schema. Per kovo aštuntą galima gauti metines pajamas nuo gėlių pardavimo; per Naujus Metus – parduoti žmonės beprasmiškai nukirstus medžius, kurie po dviejų savaičių bus tiesiog išmesti; per “įsimylėjėlių dieną” – realizuoti tonas nenaudingų dovanų kaip saldainių, pliušinių meškučių ir vėlgi – gėlių; o per Heloviną – parduoti kosmetiką, kaukes, aprangą ir kitą karnavalinį šlamštą, iš kurio iš tiesų gudrūs šio verslo organizatoriai užsidirbinėja milijonus.

Beje, verta paminėti, kad tradicinis keltų šventimas nenumatė jokių karnavalinių atributų. Tradicijos dėtis kostiumus, bjauroti savo veidą dažais atėjo XX amžiaus pradžioje – kaip tik kylant skirtingoms transnacionalinėm korporacijoms, kurių kiekviena ieškojo savo nišos verslo plėtrai. Ir būtent XX amžiaus pradžioje prasidėjo aktyvus tradicijos piršimas rengtis per šią šventę karnavalinius kostiumus. Neužfiksuotas nei vienas atvejis panašios tradicijos iki 1900-jų metų šalyse, kur Helovinas buvo ypatingai populiarus – JAV, Anglijoje ir Airijoje.

Tokiu būdu visas karnavalinė tuštybė, kuri buvo pririšta prie šventės gerokai vėliau – ne daugiau nei eilinis primestas elgesio modelis su tikslu susirinkti pinigus. Netuščiažodžiausime, skaičiai kalba patys už save: pagal Jungtinės Amerikos Valstijų mažmeninės prekybos instituto duomenis, įplaukos nuo karnavalinių kostiumų pardavimų šioje šalyje viršijo tris (!) milijardus dolerių 2005 metais. 2006-ais šios įplaukos susidarė jau beveik penki milijardai. Kylanti tendencija akyse. Taip pat JAV ypatingai populiarūs skirtingi atrakcionai su įvairaus pobūdžio “siaubo-gąsdinimais” lankytojams, kurie paleidžiami būtent Helovino proga. Pelnas nuo šių atrakcionų taip pat skaičiuojamas šimtais milijonų dolerių.

Helovinas ir mirties kultas. Ar yra ryšys?

Taip pat verta atkreipti dėmesį ir į išorinį pačio gimtadienio vaizdą. Įvairūs mirties atributai – kaulai, kaukolės, atgiję lavonai ir įvairūs velniai (blogis), o taip pat blogio jėgos tematika, pomirtinio pasaulio ir panašių dalykų – tai taip pat, turbūt, neatsitiktinai. Kam tai reikalinga?

Dalykas tame, kad bet kurioje visuomenėje vienaip ar kitaip reguliariai išsivysto vienos ar kitos socialinės problemos. Ir, kad žmonės mažiau galvotų apie realias problemas ir uždavinėtų sau klausimus apie tai, kokia kryptimi jie patys juda ir bendrai visuomenė, sugalvotos tam tikros priemonės valdyti šią visuomenę. Vienas iš jų – pastovus primetamas žmogiško gyvenimo nuvertinimas. 90-imtųjų pabaigoje – 2000-ųjų pradžioje buvo primetama ir kultyvuojama taip vadinama “emo-kultūra”, paskutiniais metais – masinė mada dalyvauti skirtingose savižudžių grupėse socialiniuose tinkluose. O Helovinas – labiau globalus projektas, kuris paliečia ne tik neprisitaikiusius gyvenimui paauglius su nesustiprėjusia psichika, bet netgi ir suaugusius, iš pirmo žvilgsnio adekvačius ir suvokiančius žmones. Palaipsniui primetamas mirties kultas, neadekvatus poelgis, žmogiško gyvenimo niekingumas ir tai įvyksta po linksmybių ir šventės kauke. Tokio davimo pavojus tame, kad kai žmonėms juokinga ir linksma, jie jau nesuvokia mirties ir neadekvataus poelgio dalykų kaip kažko destruktyvaus ir pavojingo.

Ir labiausiai pavojingas Helovino populiarizacijoje yra tas faktas, kad šis mirties kulto primetimas (piršimas) liečia visas amžiaus ir socialines grupes. Ir atkreipkite dėmesį – jeigu dar 30 metų atgal panašūs satanistiniai siautėjimai atitinkama simbolika daugumos sociumo buvo priimami kaip nukrypimai nuo normalaus poelgio, tai šiandien Helovinas švenčiamas vos ne valstybiniame lygyje. Tai tipiškas pavyzdys to, kaip dirba taip vadinamas “Overtono Langas” – reikalingų koncepcijų prastūmimas į visuomenę, kai visuomenės nuomonė nuo visiškai neigiamos reakcijos į kažką keičiasi į šio reiškinio priėmimą, kaip pilnai normalų ir natūralų.

Dabartis ir Helovinas. Mirtis – tai linksma

Visuomenei primetamas mirties kultas ir dirbtinis gyvybės nuvertinimas – tai tipinis būdas nuimti įtampą visuomenėje, kurią iššaukia socialinės problemos. Kai žmonės niekina gyvybę, kultyvuodami mirtį, gyvena pagal Senojo Testamento Ekleziasto šūkį ir dvasią: “Viskas tuštybė ir dvasios varginimas”, tokius žmones paprasčiau valdyti, nes juos mažai jaudina socialinės problemos, jų nedomina, kas bus rytoj, tokie žmonės gyvena viena diena. Tokių žmonių nejaudins nei vergiškos darbo sąlygos, nei primestos destruktyvios tendencijos. Kai žmogus gyvena viena diena ir nevertina savo gyvenimo, jam lengva primesti vartojimo filosofiją, kur pagrindine vertybe tampa pramogos ir materialių gėrybių kaupimas.

Taip pat svarbus aspektas yra dėmesio koncentracija. Helovino šventės metu žmonės koncentruojasi į atitinkamus daiktus – mirties atributiką, blogį, pomirtinį gyvenimą ir taip toliau. Yra paprasta taisyklė, kuri nusako žmogaus gyvenimo kokybę – “apie ką mes galvojame, tuo mes ir tampame”. Ir jeigu žmogus reguliariai koncentruojasi į tai, ką jam siūlo Helovinas, jo gyvenimo kokybė bus atitinkama. Toks žmogus bus labai nelaimingas ilgoje perspektyvoje, o nelaimingu žmogumi vėlgi – lengviau valdyti, nes tokiam žmogui visą laiką reikės išorinių stimuliatorių, nuo kurių jis bus priklausomas.

Tokiu būdu Helovinas ir jo populiarizacija kultyvuojama mūsų visuomenėje toli gražu ne su linksmybių ir pramogų tikslu. Pagrinde bet kuris destruktyvus poelgio modelis primetamas visuomenėje toli gražu ne su linksmybių tikslu, o su tikslu palengvinti šios visuomenės valdymą. Ir Helovinas – ryškus to pavyzdys. “Overtono Langas” santykyje su Helovinu ir mirties kultu juda ir šiandiena jau dauguma mūsų visuomenės suvokia šią “šventę” kaip pilnai normalią ir linksmą pramogą. Kokios nuo to bus pasekmės, nuspėti sudėtinga, tačiau jau dabar galima matyti, kad tendencija – nelinksma: polinkiai į savižudybes ir žmogaus gyvybės nuvertinimas mūsų visuomenėje įgauna pagreitį.

Ir “dideli žmonės”, ir korporacijos, kurios nori kontroliuoti tautas, labai gerai žino, kad sėkmė bus geresnė, jei nuo kuo mažesnio amžiaus prasidės žmonių zombinimas klaidingomis vertybėmis. Todėl šiandieną ši keista “šventė” švenčiama ne tik mokyklose, bet ir vaikų darželiuose, o paieška Google į užklausą “Helovinas vaikams” duoda ne straipsnius apie destruktyvų mirties kulto poveikį mažo vaiko psichikos formavimui, o patarimus apie tai, kaip padaryti vaikišką gimtadienį mirties tematika. Brangūs tėvai, juk jūs stengiatės nuo vaikystės mokyti mažylius gėrio, šviesos, grožio. Nejau jūs norėtumėte, kad vaikas matytų, kaip tėtis metasi su peiliu ant mamos? Vien nuo tokios minties kraujas stingsta kraujagyslėse. Tačiau kuo geresni kostiumai su peiliais arba kirviais, kuo geriau rungtis tuo, kieno mirtis atrodo baisiau? Kodėl tai juokinga? Kodėl paskui mes stebimės, kad vaikas bijo tamsos, rėkia naktimis ir turi problemų su miegu, kad mokyklinukai kenčia nuo enurezės (vaikų naktinio šlapimo nelaikymo) ir turi pilną “puokštę” psichinių ir psichologinių problemų? Ar ne todėl, kad tėvai taip auklėjo juos vydamiesi mados? Kodėl vaikų psichologų kabinetuose atsiranda vis daugiau vaikų su diagnoze “agresija be priežasties”? Nejaugi jūs manote, kad už to nestovi paslėptos priežastys ir kontroliuojama organizacija?

Istorijoje žmonija jau ne kartą susimokėjo už tai, kad vietoj to, kad susivienyti prieš problemas ir pašalinti jas, jie tiesiog, eidami ant tam tikrų jėgų pavadėlio, iš šių problemų juokėsi. Mes kviečiame visus tėvus būti sąmoningais ir atsakingais vaikų auklėjime: pagalvokite, ko gali išmokinti jūsų vaikus toks abejotinas reiškinys, kaip Helovinas.

Straipsnio autorius: kolektyvas Oum.ru

Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru

Originalus straipsnis rusų kalba

Vaizdo įrašas. Kam mes švenčiame heloviną? (rusų kalba)