Aura

Visas kūnas yra apsuptas eterio. Tačiau aplinkui eterinį kūną egzistuoja dar ir aura. Ji sutampa su eteriu ta prasme, kad abu jie turi elektromagnetinę kilmę, tačiau ties čia jų panašumas ir baigiasi.

Galima nustatyti, kad aura rodo Aukštesniojo Aš spalvas. Ji parodo ar žmogus dvasingas, ar kūniškas. Ji rodo ar žmogus sveikas ir kokia yra liga. Viskas atsispindi auroje, ji yra Aukštesniojo Aš (sielos) indikatorius.

Auroje galima pamatyti ligas ir sveikatą, nesėkmes ir sėkmę, meilę ir neapykantą. Gali būti, kad ir gerai, jog mūsų dienomis ne taip daug žmonių mato šią aurą, juk mūsų laiku pasinaudoti savo privalumais žalojant kitus – įprastas reikalas, o aura išduoda visas mintis, nes jos atsispindi spalvose ir Aukštesniojo Aš vibracijose.

Nustatyta, jog kai žmogus labai serga, aura pradeda blykšti ir kai kuriais atvejais išnyksta dar iki to, kai žmogus miršta. Tai nutinka, kai žmogus prieš mirtį ilgai serga. Aura išnyksta anksčiau, palikdama tik eterinį kūną. Ir atvirkščiai, jeigu žmogus buvo užmuštas netikėtai, būdamas geroje būklėje, aura pasilieka kūne dar kurį laiką po klinikinės mirties.

Gali būti, čia verta padaryti tam tikrus paaiškinimus apie mirtį, nes mirtis – tai ne tas pats, kas šviesos išjungimas arba pintinės išvalymas. Mirtis – tai pakankamai ilgas procesas. Nepriklausomai nuo to, kaip žmogus numirė, gyvenimas tęsiasi dar keletą akimirkų. Smegenys, kaip mes jau sakėme, turi ypatingas ląsteles, išskiriančias elektros srovę. Kraujas maitina smegenis mikroelementais ir palaipsniui smegenyse susidaro tam tikros jų atsargos. Todėl smegenys gali funkcionuoti tris-penkias minutes po širdies sustojimo.

Norime pasakyti, jog kūnas miršta palaipsniui: pradžioje miršta smegenys, o paskui organai – vienas po kito. Paskutiniai miršta plaukai ir nagai.

Kadangi kūnas miršta ne iš karto, auros pėdsakai gali pasilikti ir ant mirusio kūno. Todėl aiškiaregys, pažiūrėjęs į mirusįjį gali pasakyti nuo ko tas numirė. Eterinis kūnas turi prigimtį, skirtingą nuo auros, todėl jis gali egzistuoti kurį laiką kaip fantomas, ypač jeigu žmogus numirė staiga. Žmogus, miręs prievartine mirtimi turi pilnai pakrautas baterijas, todėl jo eterinis kūnas stiprus. Su mirtimi eteris atsiskiria ir nuplaukia. Dėl magnetinės traukos jis būtinai aplanko savo buvusias vietas, todėl aiškiaregiai arba labai jautrūs žmonės, kurių aukštesnis vibracijos lygis, gali matyti eterinį kūną ir pasakyti: „Aš mačiau tokio žmogaus sielą.”

Aura turi kiaušinio formą aplinkui kūną, ji gali būti įvairaus pločio. Aura sudaryta iš įvairiaspalvio spindėjimo, kurį skleidžia skirtingi kūno centrai.

Senovės kinai sakė: „Vienas paveikslas vertas tūkstančio žodžių.” Todėl – praktika ir praktika.

Mes turime paaiškinti, kad aura egzistuoja iš tiesų, nors jūs jos kol kas ir nematote. Kaip jums žinoma, jūs nematote oro, kuriuo kvėpuojate, o žuvys, be abejonės, nemato vandens, kuriame plaukioja. Taigi, aura – reali gyvybinė jėga. Ji egzistuoja nežiūrint į tai, kad dauguma žmonių neištreniruoti ir negali jos matyti. Aurą galima matyti naudojant įvairių rūšių akinius su šviesos filtrais. Tačiau jie apsunkina regėjimą ir suteikia akims nenatūralų krūvį, todėl mes negalime jų rekomenduoti. Mes tik galime jums parekomenduoti praktikuoti ir praktikuoti ir tuomet jūs galėsite pamatyti.

Dauguma žmonių nemato auros todėl, kad netiki tuo, kad gali matyti!

Aura, kaip mes jau sakėme, turi įvairias spalvas. Tačiau mes turime paminėti, jog spalvos – tai tik įvairios spektro dalys. Kitais žodžiais, vietoj to, kad sakyti spalva, galima sakyti bangos ir dažnio ilgis, kuriais mes vadiname raudoną arba mėlyną spalvą. Raudoną spalvą pamatyti lengviausia. Mėlyną ne taip lengva. Yra žmonės, kurie nemato raudonos spalvos, kiti nemato mėlynos. Beje, jeigu esate su žmogumi, kuris mato auras, nekalbėkite netiesos, nes kai tik jūs ištariate melą, aura išduoda jus. Įprastai žmogus turi halą, žydro arba gelsvo atspalvio. Jeigu žmogus sumelavo, jo halo atsiranda žaliai geltoni elementai. Tai spalva, kurią sunku aprašyti, tačiau kartą pamatęs, jo nepamirši. Taigi, sumelavęs iš karto išduoda save žaliai-geltonu spindėjimu viršutinėje auros dalyje.

Galima pasakyti, kad aura pasiekia mūsų akis ir tuomet mes matome mėlyną arba geltoną spindėjimą, kurį vadiname nimbu arba halo. Pačioje viršutinėje auros dalyje galima matyti kažką panašaus į šviesos fontaną, kuris vakaruose žinomas, kaip Žydintis Lotosas, nes iš tiesų panašus į žydintį lotosą. Jis keičia spalvas – ir žmogui, turinčiam vaizduotę, iš tiesų jis panašus į septynspalvį lotosą.

Kuo aukštesnis žmogaus dvasingumas, tuo daugiau auksinės-geltonos spalvos jo nimbe. Jeigu pas žmogų atsiranda abejotinos mintys, tam tikros jo auros dalys įgauna purviną-rudą atspalvį, atspalvį su geltonai-žaliu atspalviu, kurie nurodo į falšą.

Mes laikomės nuomonės, kad aurą mato daugiau žmonių, nei tai priimta laikyti. Mes galvojame, jog kartais žmonės mato arba jaučia aurą, tačiau nežino, ką jie jaučia, suvokia. Labai dažnai žmonės sako: „Ji turi nešioti tokias spalvas ir neturi nešioti tokių”. Tai todėl. kad jie instinktyviai jaučia, jog šios spalvos neatitinka auros. Galimai, jums teko matyti žmones aprengtus spalvomis, absoliučiai nesuderinamais su jūsų suvokimu. Jūs galite nematyti auros, tačiau be abejonės jaučiate, jog šios spalvos nesuderinamos su šio žmogaus aura. Tokiu būdu daugelis žmonių turi jausmą, pojūtį arba auros buvimo suvokimą, tačiau kadangi jie nuo vaikystės išmokyti to, kad visa tai kvailystė, tai įtikina save tuo, kad nieko nemato ir negali matyti.

Taip pat žinoma, kad mūsų aprangos spalva daro poveikį sveikatai. Jeigu nešiojate spalvas, kurios disonuoja su jūsų aura, jūs būtinai susirgsite. Jūs tikriausiai pastebėjote, kad tam tikros spalvos kambaryje įaudrina arba nuramina mus. Spalva – tai, galų gale, tik įvairios vibracijos, o juoda – jų nebuvimas. Taip pat kaip ir vibracijos, kurias mes vadiname garsu, gali prieštarauti viena kitai ir sukurti disonansą, taip ir begarsės vibracijos, kurias mes vadiname spalva, gali prieštarauti viena kitai ir sukurti dvasinę disharmoniją.