Apie mokytojus, kurie po fizinio kūno mirties sugeba išlaikyti neyrančius kūnus
Tukdam (Tib.) – tai meditatyvinė proto būsena, kurią realizuoti praktikai geba palaikyti netgi po mirties. Ši būsena nurodo aukštą stabilumą meditacijoje ir ją labai paprasta pastebėti bet kokiam žmogui. Tai nutikdavo su daugeliu praeities ir dabarties meistrų. Tukdam būdinga tai, kad po mirties kūnas nesuyra, neskleidžia lavono kvapo, neatvėsta pilnai, o oda nepraranda savo gyvybinės spalvos. Iki tol, kol miręs mokytojas geba pasilikti šioje meditatyvinėje būsenoje, jo kūnas išsaugo meditatyvinę pozą, malonų kvapą ir atrodo, lyg jis būtų tiesiog užmigęs.
Tukdam gali trukti įvairų laikotarpį, tačiau įprastai jo trukmė atitinka meditacijos stabilumą, kurį jogas pasiekė gyvenimo metu. Tukdam būna dviejų tipų – aukščiausias tipas įvyksta tuomet, kai meistras pasiekia šviesos prabudimo realizaciją ir mirties metu, kai įvyksta aiškios šviesos pagrindo patyrimas, jis tiesiog suvokia šią būseną ir sujungia ją su savo protu. Toks patyrimas gali trukti tiek keletą valandų, tiek ir keletą dienų, kas daugumoje priklauso nuo realizacijos lygio ir pačio meistro noro. Šio tukdamo tęstinumas ne toks svarbus, nes nušvitimas šioje būsenoje įvyksta per keletą akimirkų, o visa kita – technikos reikalas. Tam, kad palaikyti savo protą sąmoningoje būsenoje po mirties bent jau tokį laiką, būtina įgauti jame tam tikrą stabilumą dar gyvenimo metu. Jeigu nėra tokio suvokimo (patyrimo), tai nėra jokių šansų gauti jį po mirties.
Antrasis tukdamo tipas yra didelis stabilumas meditacijoje, kas yra proto nuraminimo rezultatas, vadinamas šamatha. Šiuo atveju mirusysis praktikuojantis taip pat geba būti meditatyvioje būsenoje po mirties ir išsaugo savo kūne gyvybės požymius. Nors ši tukdamo rūšis skiriasi nuo prieš tai esančios, nes praktikas nekontroliuoja savo būsenos ir tukdamo trukmės, kuri gali trukti šimtą metų ir daugiau. Šiuo atveju protas įkrenta į būseną, sutampančia su letargija, dėka to, kad praktikuojantis pastoviai blokavo jį ramioje bemintėje būsenoje, stengiantis pasiekti pilną minčių aktyvumo konservaciją. Tokia tukdamo rūšis būdinga praktikuojantiems bazinius meditacijos metodus ir iš aukščiausio buddizmo vadžrajanos požiūrio taško laikomas dvasiniais spąstais. Tačiau baziniame buddizmo kelyje toks fenomenas laikomas stebuklu o jį pasiekusius praktikus šlovina, kaip šventuosius. Tulku Urgyen Rinpoche pasakoja, kad Tibeto uolose neretai rasdavo tokius praktikuojančius, kurie pasilikdavo šioje letarginėje būsenoje po penkis-šimtus metų. Pietų Azijoje galima iki šiol pamatyti tokių arhatų mumijas, kurie įėjo į šią būseną dar Buddos Šakjamunio laikais prieš daugiau nei du tūkstančius metų ir iki šiol nepaliko jo. Be to, iš vadžrajanos požiūrio taško tokia tukdamo rūšis nėra nušvitimas ir “užstrigęs” joje praktikuojantis rizikuoja patekti į beformę sansaros būseną, jeigu jo neišves iš tukdamo.
Jeigu praėjo ne tiek daug metų, tai tokio praktikuojančio protą galima išvesti iš šios letarginės būsenos su metodo pagalba, kuri aprašyta tantrose pavadinimu “Rišio atgaivinimas”. Tam į jo skrandį įveda šiltą skystį, ištrina jo kūną ypatinga medžiaga ir kažkurį laiką tyliai šnabžda į ausį, kad laikas prabusti. Net jeigu ir pavyko atgaivinti tokį praktikuojantį, jis negalės pragyventi ilgai ir miršta trumpo laiko bėgyje, nes visi jo kūno organai pilnai atrofuoti.
Tukdam neretai įvyksta ir su šiuolaikiniais meistrais. Kai mano mokytojas Tulku Urgyen Rinpoche išėjo į nirvaną, jo kūnas pasiliko tukdame apie parą. Kai mirė mano kitas mokytojas, lama Puce Rinpoche, 1998 metais, jis buvo tukdame trisdešimt dienų. Jo kūnas buvo kambaryje vienuolyje Chokyi Nyima Rinpoche ir per tą laiką šimtai žmonių, įskaitant vakarų gydytojus, turėjo galimybę apžiūrėti ir netgi prisiliesti prie jo. Visi jo sąnariai buvo tokie patys lankstūs, kaip ir pas gyvą žmogų, oda neprarado savo spalvos ir kūnas išsaugojo įprastą kvapą. Kai lamos Puce Rinpoche kūną kremavo, dėl nesuprantamu priežasčių viršutinė jo kūno dalis ilgai nesudegė, nežiūrint į tai, kad sudegė ir medinė dėžė, į kurią buvo paguldytas kūnas ir visa jo apatinė dalis. Žiūrint į tokių meistrų išėjimą galima patikimai vertinti apie jų aukštą realizaciją.
Slaptų mokymų antologija apie mirtį ir mirimą Dzogčen Tibeto Buddizmo tradicijoje