Hatha Joga. Jogos pagrindai.

Pakeisk save ir pasaulis aplinkui pasikeis

Hatha joga, meditacija, joga nidra ONLINE nuo sausio 4 dienos, kviečiame registruotis

Vegetarizmas. Filosofija ir rūšių įvairovė

Kaip pradėti medituoti

Dvasinis mokytojas - kas tai?

Jama ir Nijama. Nuo ko prasideda joga?

Kuo skiriasi Surya ir Čandra Namaskar

Vienos dienos badavimas su vandeniu: taisyklės

Jogos mokytojų kursai

Koks Rusioje buvo požiūris į mirtį?

Mirtis. Kas tai? Neišvengiamas viso kas gyva finalas? Ar perėjimas į kitą realybę, į kitą būseną? Yra nuomonė, kad viskas, kas mus supa – tai viena ar kita sąmonės forma. Akmuo – tai tiesiog grubi sąmonės forma. Jeigu įsivaizduoti, kad žvakė turi sąmonę tai ar galima pasakyti, kad ji mirtinga? Kaip forma – taip, kaip esmė – ne. Jeigu žvakė suvokia save kaip žvakės formą, tai ji mirtinga, nes veikiama ugnies ši forma bus sugriauta (išlydyta). Jeigu žvakė suvokia save kaip vaško gabalą – tai jai mirtis neegzistuoja.

Bhagavad-gitoje Krišna kalba apie tai, kad niekas nemiršta. Kūnas mirtingas, siela – amžina. Ir kiekvienos gyvos būtybės širdyje gyvena nemirtinga siela. Tuo paaiškinamas tas faktas, kad senovės kariai, ypač tie, kurie dalyvavo Kurukšetros mūšyje, nebijojo mirties. Juk jie pilnai suvokdavo, kad numirti tai tas pats, kas užmigti.

Toks pats požiūris į mirtį buvo ir Rusioje. Ir ne tik senais laikas, o netgi ir sąlyginai nesenais laikais – antrojo pasaulinio karo metu. Nežiūrint į tai, kad jau tuomet mūsų žemėje viešpatavo ateizmo ir materializmo paradigma, intuityviame lygyje kariai vis tiek suvokė, kad yra dalykai gerokai baisesni už mirtį.

Kodėl slavai nebijodavo mirties

Vanduo. Veikiamas aukštos temperatūros vanduo dingsta. Iš neišmanančio žmogaus požiūrio taško, tai yra būtent taip. Tą patį galima pasakyti ir apie žmogų – veikdamas tam tikrų faktorių jis lyg numiršta. Tačiau mirtis tokia pati iliuzija, kaip vandens, veikiamo aukštos temperatūros, dingimas. Panašiai taip, kaip sušildamas vanduo keičia savo būsenas, taip ir siela, palikdama kūną tiesiog pereina į kitą lygmenį.

Apie tai, kas su siela vyksta po mirties galima detaliai perskaityti “Tibeto mirusiųjų knygoje”. Ten aprašyta kokius išbandymus praeina siela ir kaip, pagal karmą, įgaunamas naujas gimimas. Būtent ten sugriūna populiarus mitas apie tai, kad yra kažkoks piktas Dievas, kuris nuteisia sielą už nuodėmes, nukreipia ją į pragarą ar nedėkingą gimimą.

Knygoje aiškiai duodama suvokti, kad dėl savo atliktų veiksmų, siela pati renkasi tą gimimą, kuris atitinka jos savybes. Paprasčiau tariant, tam tikri įpročiai ir prisirišimai, kurie buvo pas žmogų gyvenimo metu, traukia sielą po mirties ir ji siekia patekti kažkur ten, prie ko ji yra pripratusi, kad galėtų tai realizuoti.

Vaizdo įrašas. Bardo Todol. Tibeto mirusiųjų knyga (rusų kalba)

Pavyzdžiui, egzistuoja nuomonė, kad mėgstantys apsiryti gimsta kiaulių kūne, nes kiaulė turi gerokai platesnį skoninių pojūčių diapazoną ir siela pati siekia įgauti tą kūną, kad tęstų jai įprastus pasitenkinimus.

Daugelyje tradicijų yra seni raštai, kurie pasakoja apie tai, kas vyksta su siela po mirties. Įdomiausia, kad baziniuose dalykuose, pagrindiniuose momentuose visi šie raštai neprieštarauja vienas kitam. Gali būti skirtingi pavadinimai arba vaizdiniai, tačiau vienų ar kitų reiškinių esmė pasilieka panaši. Tai kalba apie tai, kad bet kokia tradicija iš esmės aprašo vienus ir tuos pačius reiškinius, tiesiog kiekvienas savo kalba.

Slavų tradicijoje mirties simbolis buvo deivė Morena, kuri nutraukdavo žmogaus gyvenimą fiziniame kūne. Ji jokių būdu nebuvo neigiamas personažas – mirtis slavams buvo toks pats natūralus procesas, kaip gamtos nykimas rudenį. Beje, Morena taip pat buvo žiemos simboliu. Tokios sąvokos kaip “mirtis” ir “žiema” slavams buvo vieno ir to pačio reiškinio dalykas. Tai duoda mums suvokti, kad mirtis – tai dalims gyvenimo ciklo taip pat, kaip žiema – dalis metų.

Jeigu detaliau išnagrinėti Morenos vaizdinį, tai galima sužinoti, kad ji ne tik nutraukdavo žmogišką gyvenimą, o greičiau duodavo sielai kitą gyvenimą – amžiną. Morena sutikdavo sielą materialaus ir anapusinio pasaulio riboje ir buvo kaip tam tikras vedlys.

Skirtingai nuo vakarų kultūros, kur mirtis piešiama kaip baisi senė su kasa, kuri iššaukia tik baimę ir pasibjaurėjimą, Moreną vaizduodavo kaip nuostabią merginą ir žiūrėdavo į ją su pagarba ir švelnumu, nes ji – sielų vedlė anapusiniame pasaulyje, o ne baudžiantis kalavijas, sustabdantis žmogaus egzistavimą.

Slavų raštuose pakankamai poetiškai ir gražiai aprašomas išėjimas iš taip vadinamo Javi pasaulio, tai yra mūsų materialaus pasaulio. Todėl slavams mirtis nebuvo kažkoks neišvengiamas tragiškas finalas, o tik svarbus etapas sielos vystymosi kelyje.

Kaip mes tapome mirtingi

Kodėl ir kaip pasikeitė santykis į mirtį? Šiandieną mirtis – tai visiškai ne vystymosi etapas, tai tragedija, tai tema, kurios doroje visuomenėje nepriimtina pakelti. Žmogaus išėjimas – tai visada liūdesys, skausmas ir artimųjų kančia. Kodėl mes nustojome priimti mirtį kaip perėjimą į kitą būseną? Kodėl tapome suvokti save išskirtinai, kaip fizinį kūną?

Kodėl dvasinis tobulėjimas šiandiena nėra daugumos prioritetas? Kodėl mes užsiciklinę (užstrigę) ant materialių vertybių? Ir juk tai dar labiau stiprina mirties baimę,nes mes suvokiame, kad mirtis panaikina visą mūsų sėkmę ir sukauptą materialų turtą. Kas mums primetė tokią pasaulėžiūrą ir kodėl?

Atsakymas į paskutinį klausimą paprastas. Baimė – vienas iš žmogaus valdymo įrankių, vos ne pats stipriausias. Žmogus, kuris laiko save išskirtinai fiziniu kūnu – jį lengviau valdyti.

Kas iš tiesų yra mirtis? Šio žodžio suvokimas, kaip įprastai būna, slepiasi pačiame žodyje. Mirtis – erdvės (dimensijos, lygio, tankio) pasikeitimas. (Смерть – смена мерности). Tai yra perėjimas į kitą lygmenį (dimensiją), formos pakeitimas. Samurajų tradicijoje yra geras mokymas apie tai, kad kario gyvenimas – tai kelias į mirtį. Toks jis ir yra – jeigu žmogus tinkamai pragyveno savo gyvenimą, gyveno pagal sąžinę, harmonijoje su aplinkiniu pasauliu, tai savo būsimuose gimimuose jam nieko nereikia bijoti.

Įdomu, kad savo laiku reinkarnacijos koncepcija buvo netgi krikščionybėje, tačiau taip vadinamas “Penktasis visuotinis susibūrimas” tiesiog paėmė ir… atšaukė šį suvokimą krikščioniškoje tradicijoje. Lyg gyvenimas vienas, gyvenam vieną kartą ir taip toliau. Kodėl tai įvyko? Priežastis ta pati. Ar lengva valdyti ir manipuliuoti žmogumi, kuris žino, kad mirtis – tai tik jo nemirtingos sielos kelio tęsinys?

Deja tai pakankamai nelengva. Senovėje buvo pavyzdžių, kai ištisų miestų gyventojai, kurių šalis buvo įveikta, atlikdavo masines savižudybes, kad negyventų vergystėje. Tai yra žmonės rinkdavosi mirtį, o ne vergystė. Kai vergai save žudo – tai labai ekonomiškai nenaudinga. Pavyzdys su savižudybe, tai, žinoma, kraštutinumas. Sąmoningai paliktu kūną – tai reiškia atsisakyti praeiti reikalingas pamokas, tačiau šis pavyzdys parodo kiek kapitalistinei visuomenei yra žalinga reinkarnacijos koncepcija (kur, iš esmės, viskas pagrįsta santykiu vergas ir viešpats). Vienaip ar kitaip iš žmogaus, kuris suvokia save ne kaip kūną, o sielą – labai sunku daryti pinigus.

 

Pirmiausia, tokį žmogų, kaip aprašyta viršuje, labai sunku išgąsdinti. Psichologai tvirtina, kad visos mūsų baimės atsiranda iš pagrindinės baimės – mirties baimės. Jeigu žmogus nebijo numirti – jis, iš esmės, tampa bebaimis. O baimė, kaip žinoma, vienas iš galingiausių spaudimo įrankių. Gąsdinti galima įvairiais dalykais – pradedant mitinėmis krizėmis ir masiniais atleidimais, iki trečiojo pasaulinio pradžios, meteorito nukritimo arba žemės atakų kažkokiais agresyviais ateiviais – kuo daugiau pas žmones baimių, tuo mažiau jie turi gebėjimą adekvačiai ir sveikai mąstyti, o reiškia – bus paklusnus ir valdomas.

Visų antra, žmogus, kuris suvokia save kaip nemirtingą sielą – sunku pasodinti ant įvairių narkotikų ir priklausomybių. O juk pats pelningiausias verslas statomas būtent ant priklausomybių. Tokia priklausomybe gali tapti viskas – pradedant heroinu ir baigiant kažkokiais “nekaltais” kompiuteriniais žaidimais, serialais ir saldumynais. Dvasinio žmogaus išsivystymo lygis, kai jis suvokia save kaip nemirtingą sielą – leidžia jam gauti pasitenkinimą kūryboje, asmeniniame tobulėjime ir taip toliau.

Vaizdo įrašas. Reinkarnacija. Naujo kūno beieškant (rusų kalba)

Tautos, kuri tiki į nemirtingą sielą – praktiškai neįmanoma nugalėti. Mūsų protėviai skaitė, kad jeigu karys miršta mūšio lauke gindamas savo šalį – jis įgauna deramą gimimą po išėjimo iš fizinio kūno.

Pagal slavų pasaulėžiūrą, egzistuoja trys pasauliai: Javi, Navi ir Pravi. Javi, kaip suprantama iš suvokimo – pasireiškęs pasaulis (Явь, realybė). Navi – anapusinis, pomirtinis pasaulis, o Pravi – šviesių dievų ir protėvių pasaulis. Pagal savo poelgius, atliktus gyvenimo kelyje Javi pasaulyje, siela toliau tęsia savo tobulėjimą Navi arba Pravi pasauliuose, o tuomet gali grįžti atgal į Javi pasaulį.

“Karys privalo niekinti [nepaisyti, tam tikru būdu matyti] gyvenimą” – to mokina rytų kovų menuose. Kalba neina apie tai, kad nekęsti visko, kas aplinkui. Kalba eina apie tai – būti laisvam nuo materialaus pasaulių pančių, suvokiant tai, kad visas materialumas yra laikinas ir todėl iki tam tikro lygio iliuzinis, kaip ir mūsų kūnas. Pažiūrėkite į veidrodį. Kur tas penkiametis berniukas, kuriuo jis kažkada buvo? Jo nėra. Ar galima pasakyti, kad tas penkiametis berniukas numirė? Ir taip, ir ne. Įvyko tam tikra transformacija, kuri ir yra mūsų evoliucija. Ir mirtis – tai tokia pati transformacija, tokio pačio evoliucijos etapo. Taip, kaip alcheminio ciklo proceso metu vieni reagentai suyra, kad sukurtų kažką tobulesnio, taip ir mes mirdami – nedingstame, o tiesiog transformuojamės į kažką tobulesnio.

Vakarų kultūros tradicija primeta mums išskirtinai materialų požiūrį į pasaulį – gyvenimas vienas, reikia imti iš šio gyvenimo viską. Panašią filosofiją galima girdėti vis dažniau ir dažniau. Tačiau svarbu suvokti, kad tokios pasaulėžiūros primetimas – labai naudingas transnacionalinėms korporacijoms, kurios ir valdo šiuolaikinį pasaulį. Idealus vartotojas – tai ateistas, materialistas, kuriam be juslinių malonumų niekas daugiau neįdomu. Tokį žmogų lengva valdyti, palaipsniui tampant baimės ir troškimų, norų siūlus, kurie ir virsta į tai, kad žmogus – tiesiog mėsos gabalas, kuris gimė, kad linksmintųsi, o paskui mirtų. Toks gyvenimo požiūris veda ne tik į fizinę, tačiau ir į dvasinę mirtį.

Filmas. Rusia tokia, kokia ji buvo. Pirma dalis (rusų kalba).

Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru

Originalus straipsnis rusų kalba