Kokie procesai vyksta mirties metu

Tam, kad suprasti kas vyksta mirties metu, būtina šį tą žinoti apie žmogaus sandarą. Jogoje mes nagrinėjame visą organizmą, kaip kūną. Kūnas – tai penkių apvalkalų derinys, arba taip vadinamų košų: annamaja koša, manojama koša, pranamaja koša, vignianamaja koša. Pas kiekvieną košą yra savo tikslas ir savo veikimo sferos.

Išorinis žmogaus apvalkalas – tai fizinis kūnas arba annamaja koša. “Anna” reiškia “maistas” ir todėl mes vadiname šį kūną “maisto” kūnu. Kai jūs gimėte, jūs svėrėte viso 3-4 kilogramus, o dabar dėka jūsų įsisavinto maisto sveriate apie dvidešimt kartų daugiau. Tai, ką jūs vadinate kūnu, viso tik sukauptas maisto kalnas. Iš čia ir kyla pavadinimas.

Kitas apvalkalas – manomaja koša. “Mana” reiškia “protas”. Manojama koša – tai mentalinis kūnas. Jame yra mintys, emocijos, visi mentaliniai procesai – tiek sąmoningi, tiek ir nesąmoningi. Šiuolaikiniai gydytojai vis labiau kalba apie psichosomatinę daugelio ligų prigimtį. Tai reiškia, kad tai, kas vyksta prote atsispindi kūne. Kiekvienas virpesys proto lygyje iššaukia cheminę reakciją kūne. Savo ruožtu, kiekviena cheminė reakcija kūne sukuria virpėjimą proto lygyje. Kai jūs sakote “protas”, žmonės įprastai mano, kad jie apriboti tam tikra vieta ir klysta. Egzistuoja ištisa proto anatomija. Kiekvienoje kūno ląstelėje yra atmintis ir protas. taigi, protas – tai pilnavertis kūnas, kurį mes vadiname mentaliniu, manomaja koša.

Duokime paralelę su kompiuteriu: fizinis kūnas, kaip “geležis”, o mentalinis – programinė įranga. Tačiau nei vienas nei kitas neveiks, kol jūs neįjungsite įrenginio į rozetę. Čia mes prieiname prie trečio apvalkalo, kuris vadinasi “pranamaja koša”. Prana – tai gyvybinė kūno energija, kuri pakrauna annamaja košą ir manomają košą, valdo juos.

Visi trys kūnai – fizinis, mentalinis ir energetinis – turi fizinę prigimtį. Tai akivaizdu atvejyje su fiziniu kūnu, nes jūs jį matote ir jaučiate. Tuo tarpu manomaja koša ir pranamaja koša taip pat priklauso fiziniam lygmeniui. Paaiškinsiu: jūs aiškiai matote lemputę, tačiau nematote elektros. Tačiau ir elektra, kaip ir šviesa, einanti nuo lempos – materialus reiškinys. Ir lempa ir elektra, ir šviesa turi fizinę prigimtį. Analogiškai, fizinis kūnas – pats grubiausias, mentalinis – kiek subtilesnis, o energetinis – pats subtiliausias iš trijų, tačiau visi jie priklauso fiziniam lygiui. Tik šiuos tris lygmenis jūs dabar gebate suvokti ir visi jie pažymėti karmos pėdsakais arba karmine atmintimi. Karma įsispaudusi kūne, prote ir energijoje. Būtent karminė struktūra “sutvirtina” jūsų egzistavimą.

Ketvirtas apvalkalas vadinamas “vignianamaja koša”. “Gnana” reiškia “žinios”. “Višeš gnana” arba “vignana” reiškia “išskirtinės žinios” arba “žinios už juslinio suvokimo ribų”. Kalba eina apie eterinį kūną, kuris yra perėjimas nuo fizinio lygio prie nefizinio. Vignianamaja koša nepriskiriama nei prie vieno iš šių lygmenų ir kaip jungtis tarp jų. Dabar jūs negalite jausti eterinio kūno, nes jūsų patirtis apribota penkiais jutimo organais, gebančiais suvokti tik fizinį lygmenį. Jeigu jūs sąmoningai mokysitės, kad gautumėte priėjimą prie nefizinio lygmens, jūsų gebėjimas pažinti kosminį fenomeną išaugs ir tai bus lygu kvantiniam šuoliui.

Penktas apvalkalas žinomas, kaip anandamaja koša. “Ananda” reiškia “palaima”. Jis niekaip nesusijęs su fiziniu gyvenimo lygiu. Tik fizinis reiškinys gali būti čia arba ten. Reiškinys, neturintis fizinės prigimties – ne čia ir ne ten. Tai – viskas ir tuo pačiu – niekas. Tokiu būdu pačioje gilumoje yra tuštuma. Kai aš sakau “tuštuma”, aš turiu mintyje, kad tai ne daiktai, tai yra reiškinys ne materialus, pas jį nėra fizinės prigimties. Jo neįmanoma aprašyti ir netgi nustatyti ir todėl joga kalba apie jį patirties terminuose. Susiliečiant su lygmeniu, kuris yra už fizinio ribų, mes patiriame palaimą ir todėl anandamaja koša reiškia “palaimos kūnas”. Tačiau negalvokite, kad šitas palaimos “burbulas” yra dalimi jūsų fizinės struktūros. Tik kai jūs susiliečiate su lygmeniu, kurio neįmanoma nustatyti, įvyksta neįtikėtinas palaimos pergyvenimas. Pas patį palaimos kūną nėra jokios formos.

Kai kažkas miršta, išnyksta tik išoriniai apvalkalai: anandamaja koša ir sąmoningos manomaja košos dalys. Taip kad, niekas pilnai nemiršta. Pasilikusi struktūra išsaugojama, ji turi naujas įsčias ir vėl gimsta fiziniame lygyje. Štai kodėl mirtis – tai ne ištirpimas: jūs ir mirktelėti nesuspėsite, kaip iššoksite vėl į paviršių. Tačiau jeigu energetinis, mentalinis ir fizinis kūnai ištirps, tai palaimos kūnas susilies su kosmosu ir tuomet iš tiesų nieko neliks. Štai ir visa istorija apie gyvenimą, mirtį ir ištirpimą.

Panča-pranos: penkios gyvybinės energijos

Tie, kurie nori geriau suprasti atsiskyrimą nuo fizinio kūno mirties metu, verta susipažinti su pranamaja koša arba energija, kuri valdo gyvenimą. Jogoje mes vadiname ją “prana”, ji pasireiškia penkiose rūšyse, kurias vadina “panča-vaju” arba “panča-pranos”. Yra ir kitos rūšys, tačiau gilintis į tai bus er sudėtinga, todėl mes išnagrinėsime tik penkias pagrindines.

Panča-pranos valdo įvairias aktyvumo rūšis ir įvairius procesus jūsų kūne. Pirma – samat-prana arba samana-vaju – atsako už kūno temperatūros palaikymą. Aktyvuojant samana-vaju jūs galite nustatyti savo energiją tokiu būdu, kad vis mažiau ir mažiau priklausytumėte nuo išorinės aplinkos poveikio. jeigu jūs buvote tam tikrose Himalajų dalyse, ypač Gomukhe arba Tapovane, tai, tikėtina, sutikote sadhu, kurie ten gyvena atšiauriame šaltyje, tačiau praktiškai nenešioja rūbų. Jie vaikšto basi prie ledyno esant minusinei temperatūrai. Jiems tai nesukelia diskomforto todėl, nes įvaldžius tam tikras krijas ir mantras, galima aktyvuoti samana-vaju ir sukurti aplinkui save kavačą (apsauginį energetinį kokoną) ir tuomet išorinis poveikis jūsų nepalies. Tai liečia ne tik šaltį, karštis taip pat nustoja jums kelti rūpesčių. Įsivaizduokite, kad jūsų viduje yra klimato-kontrolė ir dabar nei karštis, nei šaltis jums nebaisūs.

Karščio sukūrimas kūne – vienas iš samana-vaju pasireiškimų, tačiau jis taip pat gydantysis pats iš savęs. Esant žmogui, pas kurį aukštas samana-vaju, tai išgydo kitus. Samana-vaju taip pat atsakinga už virškinimą. Jeigu jis aukštas, tai ką jūs besuvalgytumėte, jūsų organizmas įsisavins maistą ir atsikratys nuo likučių per pusantros valandos. Jogai siekia to, kad pilvas visada būtų tuščias tuomet ir kūnas, ir protas funkcionuoja geriausiu būdu. Tai nereiškia, kad jūs badaujate. Tai reiškia, kad jūs sudeginate maistą kaip įmanoma greičiau.

Samana-vaju taip pat susijusi su Saule, pagrindiniu energijos ir šilumos šaltiniu. Saulė – planetų ir kūno “šildytuvas”. Samana-vajusvarbi, nes būtybės gyvenimas, įskaitant jos trukmę, susijusi su saulės ciklais. Dėka Saulės planeta Žemė taip pat tapo šilumos šaltiniu – arba “mažaja Saule”. Nustačius gilų ryšį su Žeme, jūs įgausite amžiną jaunystę energijos ir gyvybinės jėgos prasme. Tokiu būdu jogas išsilaisvina nuo saulės ciklų įtakos, tai yra tampa nepriklausomas nuo Saulės, fizinio gyvybės šaltinio Saulės sistemoje. Stebėti tokio jogo gyvenimą ir mirtį įdomu, nes neturėdamas jokių išskirtinių savybių, jis geba susitvarkyti su mirtimi taip pat lengvai, kaip su vienu įkvėpimu.

Kitas pranos aspektas vadinasi “prana-vaju”, jis atsako už jūsų kvėpavimą ir mintis. jeigu jūs dėmesingai stebėsite, tai pamatysite, kad kartu su mintimis keičiasi ir jūsų kvėpavimas. Pagalvokite apie vandenyną – ir jūsų kvėpavimas bus vienos, apie kalnus – kitoks, apie tigrą – trečias. Mintys ir kvėpavimas stipriai susiję vienas su kitu todėl, kad juos valdo viena ir ta pati energija, prana-vaju, žemiška pagal savo prigimtį. Žemė – vienintelė planeta Saulės sistemoje, kurioje yra oro atmosfera ir atitinkamai, galimybė kvėpuoti. Tokiu būdu, Žemė – vienintelė planeta, kur egzistuoja intelektas arba mąstymo procesas.

Kitas pranos aspektas vadinasi “udana-vaju”. “Udana” reiškia “skraidyti” Kai jūs atsistojate ant svarstyklių, strėlytė gali parodyti 70-80 kilogramų, tačiau jūs nejaučiate savo sunkumo, nes udana-vaju duoda jums lengvumo pojūtį. Yra jogų praktikos, nukreiptos į jos aktyvavimą. Kinijoje buvo mokyklos, kur žmonės specializavosi į udana-vaju ir tie, kurie įvaldydavo šį meną, galėdavo šiek tiek skristi. Galbūt mes matėme kažką panašaus filmuose, ten tai šiek tiek padidinta, tačiau kūnas iš tiesų tampa lengvesnis, kai js lavinate atitinkamas savybes.

Kovų metų meistrams judėjimo lengvumas ypač svarbus. Buvo daug atveju, kai baleto šokėjai, futbolininkai ir kovų menų meistrai pašokdavo ant tiek aukštai, kad to neįmanoma paaiškinti fizikos dėsniais. Jie įveikdavo gravitaciją tiesiog todėl, kad išlavino kūne lengvumą. Kaip aš jau paminėjau, tie, kurie pilnai įvaldė udana-vaju, geba pakilti, tačiau – kas dar svarbiau – dirbant su šia energija, jūs vis mažiau jaučiate gravitaciją. Svarstyklių strėlytė rodo tą patį skaičių, tačiau jums atrodo, kad kūnas tampa vis lengvesnis ir lengvesnis. Jums nereikia nešioti jo, kaip svorio, jis lyg pakilęs ore. Tai dar vienas būdas padaryti jus mažiau priklausomus nuo kūno.

Udana-vaju taip pat atsako už jūsų kontaktavimą: jeigu jis aukštas, tai jums lengva bendrauti su žmonėms. Udana-vaju asocijuojama su Mėnuliu. Mėnulio ciklai susiję su moterišku kūnu. Jūs gimėte tik todėl, kad jūsų motinos kūnas sinchronizavosi su Mėnulio ciklu. Mėnulis – moteriško gyvenimo lygmens valdovas planetoje, to pagrindo, ant kurio statomas gyvenimas. Taip pat Mėnulis turi reikšmintą rolę kūno mirties metu. Po to, kai udana-vaju palieka kūną, pradingst apati platforma, ant kurios statomas gyvenimas. Ir nuo to momento prasideda aktyvi naujų įsčių paieška.

Kitas pranos aspektas vadinasi “apana-vaju”. Apana-vaju atsako už išskyrimo sistemą organizme ir už jutimo organų funkcionavimą. Jūsų sensorinis suvokimas gali būti pakankamai aštrus tik su sąlyga, kad jūsų išskyrimo sistema dirba gerai. Štai kodėl joga skiria tiek daug dėmesio valymuisi.

Kalbant apie išskyrimo sistemą, aš turiu mintyje ne tik virškinimą, tačiau ir ląstelių lygį. Kiekvieną sekundę mūsų ląstelės išstuminėja į išorę nešvarumus. Valymas bus efektyvus tik su sąlyga, kad jūsų pilvas tuščias. Kai pilve yra maistas ir vyksta virškinimo procesas, išskyrimo sistema dirba lėčiau. Jeigu išskyrimas nevyksta reikiamu būdu, kūnas užsiteršia, kartu su tuo atsiranda vangumo būsena. Ši inercija iš pradžių pasireiškia kūne ir palaipsniui pereina į protą. Taigi, apana-vaju turi svarbią rolę valant organizmą.

Kitas aspektas vadinasi “vjana-vaju”. Vjana-vaju – tai, kas suriša milijardus ląstelių į vieną organizmą. Yra buvę atvejai, kai tam tikrų jogų kūnai pasilikdavo nepaliesti irimo net keletą mėnesių po mirties, nors jokios priemonės nebuvo taikomos jų išsaugojimui. Tai ypač dažnai sutinkama pas Tibeto vienuolius. Dalykas tame, kad miršdami, jie palieka kūne tam tikrą kiekį vjana-vaju.

Galbūt jūs girdėjote apie “persikėlimą” – apie tai, kai žmogus išeina iš savo kūno ir įeina į kitą. Tas, kuris įvaldė meistriškumą valdyti vjaną, gali palikti kūną pagal asmeninę valią. Išėjimas iš kūno – nėra jogos tikslas, o tik vienas iš aspektų. Aktyvuojant vjana-vaju prisirišimas prie kūno palaipsniui sumažėja, jūs nustojate tapatintis su juo. Jums atsidaro naujas laisvės lygis: dabar suvokimas “aš – tai ne mano kūnas” tampa jums natūralus ir jums nereikia jokių pastangų, kad jį palaikyti. Duosiu analogiją: jeigu jūs vaikštote aptemptais rūbais, tai po kurio laiko jums pradeda atrodyti, kad šie rūbai – jūsų oda. Tačiau jeigu nešiojate erdvią aprangą, jums lengviau atskirti tarp to kas yra rūbas ir kūnas.

Vjana-vaju taip pat valdo jūsų gebėjimą judėti, jūsų mobilumą. Kai jis aukštas, jums norisi vaikščioti pėsčiomis, net jeigu jūs nesate ilgų pasivaikščiojimų fanatas. Vjana-vaju taip pat sustiprina intuiciją ir ypač svarbi dvasiniam tobulėjimui.

Yra daug pranos arba vaju aspektų. Aš ppasakojau tik apie jų pagrindinį poveikį fiziniam kūnui. Bazinės žinios apie pranas būtinos mirties proceso suvokimui, nes mirties metu kiekviena iš šių pranų ištirpsta (išsiskaido) savaip ir daro ypatingą poveikį mirštančiajam. Mirties procesas arba atsijungimo nuo kūno procesas užeina toli už kvėpavimo sustojimo ribų.

Mirties stadijos

Formuluotė turi raktinę rolę vystantis šiuolaikiniam mokslui: kad išstudijuoti dalyką, jums būtina jį nustatyti. Tačiau kai kyla klausimas apie tai, kaip aprašyti mirtį, šiuolaikinis mokslas pats save įvaro į kampą. Geriausias apibrėžimas, kurį jie pateikia, tai “gyvybės nebuvimas”, tačiau gyvenimo apibrėžimo pas juos taip pat nėra. Nustatyti “mirties” suvokimą būtina dėl eilės priežasčių – socialinių, medicininių ir įstatymų.

Anksčiau kalbėjo: “Žmogus miršta tuomet, kai nustoja kvėpuoti”. Tačiau paskui kai kurie žmonės, kurie buvo paskelbti mirusiais dėl šios priežasties, grįždavo į gyvenimą, kuo sukeldavo didelį šurmulį. Tuomet buvo pasakyta, kad mirtis ateina, kai sustoja pulsas, tai yra širdis. Tačiau ir po to kai kurie grįždavo į gyvenimą. Dabar yra įvairūs terminai – klinikinė mirtis, smegenų mirtis, somatinė mirtis, širdies-plaučių nepakankamumas, pilna smegenų mirtis, aukščiausių smegenų funkcijų mirtis ir tai toliau – ir visos jos sugalvotos tam, kad užmaskuoti mokslo negebėjimą duoti tikslų mirties apibrėžimą. Problemos esmė tame, kad mokslininkai žiūri į mirties proceso pasireiškimą, o ne į jo priežastį – panča pranų atsiskyrimą nuo fizinio kūno.

Prieš daugelį metų buvo toks atvejis. Mane pakvietė į tyrimų institutą, kad išmatuoti mano gamma-bangas. Kaip buvo išsiaiškinta, tai smegenų neuronų virpėjimo paternai, parodantys mentalinį aktyvumą. Tuo metu aš nežinojau kas yra gamma-bangos ir ar jos iš viso yra pas mane. Įprastai aš nestatau savęs į panašius pažeminimus, tačiau tą kartą pažadėjau sudalyvauti eksperimente.

Prie manęs prijungė keturioliką elektrodų ir paprašė pradėti medituoti. Aš pasakiau, kad nemoku medituoti Tai šiek tiek sutrikdė mokslininkus: “Tačiau juk jūs mokote žmones meditacijos” – “Taip, mokau. Tačiau aš juos mokau todėl, kad jie nemoka sėdėti nepajudinamai”. Iš tiesų, neegzistuoja jokios meditacijos. Yra tik nepajudinamumas – įvairūs nepajudinamumo lygiai. Kadangi žmones labai sunku išmokyti nepajudinamumo, kaip tarpininkas naudojamas terminas “meditacija”. Taigi, aš atsakiau: “Jeigu norite, aš pasėdėsiu nepajudinamai/ Absoliučiai nepajudinamai, visuose lygiuose”. Jie sutiko ir mes pradėjome eksperimentą.

Panašiai po penkiolikos minučių, jie pradėjo belsti į mano kelius kažkuo metaliniu. Paskui perėjo prie kulkšnies, paskui alkūnės – į tą vietą, kuri ypač jautri. Aš pagalvojau: “Tikriausiai, tai dalis eksperimento” – ir nutylėjau. Tačiau jie stukseno vis labiau ir stipriau. Aš lėtai atmerkiau akis ir paklausiau: “Aš darau kažką ne taip?” Mokslininkai žiūrėjo į mane keistai. Aš paklausiau: “Kodėl jūs taip į mane žiūrite?” Jie pasakė: “Linijos mūsų monitoriuose visiškai lygios. Mašinos sako, kad jūs miręs.” – “Kokia nuostabi diagnozė!” Paskui kilo nauja versija: “Arba jūs miręs, arba mirusios jūsų smegenys.” Aš pasakiau, kad sutinku su pirma versija: “Aš nesu prieš būti mirusiu, tačiau nesakykite, kad mano smegenys mirusios. Tai įžeidimas. Štai kas vyksta, kai jūs pateikiate mašinoms nustatyti mirtį. Sustojimas kvėpavimo, širdies arba smegenų bangų išnykimas monitoriuje nereikia mirties. Mirtis įvyksta tik tuomet, kai panča-pranos pilnai palieka fizinį kūną.

Kai sustoja kvėpavimas ir ateina tai, ką mes vadiname mirtimi, dar ilgą laiką vyksta pranos atsiskyrimas nuo kūno. Pranos išeina iš kūno paeiliui, tam tikra tvarka, kurią lengva atsekti. Pavyzdžiui, patvirtinta: jeigu jūs nepalaidosite mirusio per artimiausias dvi-tris dienas, tai pastebėsite, kad pas jį išaugo plaukai (ypač jeigu tai vyras, kuris dažnai skusdavosi) ir nagai. Štai kodėl tose šalyse, kur priimta netrukdyti kūno daugiau, nei trijų dienų, mirusiems apipjauna nagus ir skuta barzdą. Plaukų ir nagų augimas vyksta ne todėl, kad oda išsausėjo arba susiraukšlėjo (tai mažai daro įtakos situacijai), o todėl, kad plaukai ir nagai – ypatingos kūno dalys. Esant visoms likusioms pranoms juose nėra prana-vaju ir todėl plaukai ir nagai nejautrūs netgi pas gyvuosius. Iš karto po mirties prana-vaju išeina iš kūno, tačiau nagams ir plaukams tai ne itin daro įtaką. Jie po truputį augs, kol ir likusios pranos nepaliks kūno.

Tik dėka to, kad pranų išskaidymo procesas įvyksta palaipsniui, egzistuoja tam tikras laiko “langas”, kai įmanoma “atgaivinti mirusį” su išoriniu įsimaišymu. Tai taip pat suteikia galimybę lydėti mirusį jų pomirtinėje kelionėje ir paleisti tokį procesą, kaip transmigracija. Mes detaliau apie šią temą pakalbėsime ketvirtoje dalyje.

Pranų išėjimo iš kūno procesas bendrais bruožais atrodo taip:

Samana-vaju. Kai sustoja kvėpavimas, prasideda lėtas penkių pranų išėjimo procesas iš kūno. Iš visų šių pranų tik samana-vaju atsako už kūno temperatūros išsaugojimą. Pirma, kas vyksta po mirties – kūnas šąla. Suvokiant skirtumą tarp išorinės atmosferos temperatūros ir kūno, samana-vaju išeina greičiau už prana-vaju. Nuo kvėpavimo sustojimo momento samana-vaju pilnai palieka kūną per 21-24 minutes.

Prana-vaju. Kai sustoja kvėpavimas, prana-vaju taip pat pradeda išeidinėti iš kūno. Kartu su tuo kvėpavimo ir mąstymo procesai sulėtėja. Prana-vaju pilnai palieka kūną 48-90 minučių bėgyje po kvėpavimo sustojimo, tikslus laikas priklauso nuo mirties charakterio. Jeigu mirtis įvyko natūraliu būdu, nuo senatvės, tai prana-vaju išėjimo procesas turi pasibaigti 64 minučių bėgyje. Tačiau jeigu kalba eina apie jauną, energingą kūną, tai jis gali trukti iki 90 minučių. Iki to laiko, kai kvėpavimo, taip ir mąstymo procesai tęsiasi, net jeigu paskutinis skiriasi nuo įprasto ir praranda aiškumą. Dėl šios priežasties kūno nederėtų kremuoti bent pusantros valandos. Jeigu jūs padėsite žmogaus kūną, pas kurį sustojo kvėpavimas ant žemės, tai yra tikimybė, kad jis atgis be rimtų išorinių įsimaišymų, kai likę faktoriai tam palankųs, žemė ir kiti elementai gali pripildyti energiją, kuri būtina gyvybės grąžinimui. Štai kodėl senais laikais mirusius dėdavo ant žemės už namo ribų, tikintis pagerėjimo. Tačiau jeigu jūs padėsite žmogų ant lovos arba betoninių grindų, šansai atgyti labai maži.

Udana-vaju. Po 6-12 valandų sustojus kvėpavimui iš kūno išeina udana-vaju ir iš karto kartu su tuo išnyksta energija kūne. Kūno svoris nepadidėja, tačiau jūs jaučiate, kad jis pasunkėjo. Priežastis tame, kad udana-vaju išėjo. Štai kodėl tai ne vienas iš tas pats – nešti gyvą žmogų arba mirusį.

Apana-vaju. Periode tarp 8 ir 11 valandų sustojus kvėpavimui išeina apana-vaju. Kai apana-vaju pradeda išeidinėti, kūno pojūčiai išnyksta. Net jeigu kažkieno kvėpavimas sustojo ir jį paskelbė mirusiu, jis, galimai, dar neprarado gebėjimo jausti. Yra buvę atvejų, kai žmonės įkrisdavo į siaubą pernešdami mirusį: kūnas gali traukulingai pasijudinti, nes jame dar yra sensorinis aktyvumas.

Vjana-vaju. Vjana-vaju, kuri atlieka apsauginę funkciją, išeina lėčiau už kitas. Jai reikia nuo 11 iki 14 dienų natūralios mirties atveju, kurį sukėlė gyvybinių jėgų kritimas. Jeigu mirtis įvyko dėl nelaimingo atvejo, kai gyvybinės jėgos buvo labai stiprios – tai jeigu tik kūnas nebuvo pilnai sumaitotas – gyvybės aidas gali tęstis jame nuo 48 iki 90 valandų.

Šio periodo metu jūs galite šį tą padaryti, kad padėtumėte mirusiam. Tai ir yra ta pati galimybė, kurią bando panaudoti indų kultūroje, atliekant pomirtinius ritualus.

Taigi, kaip jūs nustatysite mirtį, žinodami visą šią informaciją? Iš esmės tai, ką mes vadiname mirtimi, yra tam tikra stadija procese atsiskyrimo nuo kūno. Šiame kontekste protinga ne diagnozuoti mirties, o paskelbti žmogų mirusiu. Jūs paskelbiate kažką mirusiu tuomet, kai jis arba ji nustoja reaguoti į jūsų stimulus ir jūs negalite išgauti iš jų atsakymo.

Įprastas žmogus gali palaikyti kitą mirusiu, jeigu tas neatsako į jo skambučius arba kitus kvietimus. Tačiau profesionalūs gydytojai su tuo nesutiks: pas juos yra gerokai sudėtingesnis gyvenimo supratimas, o taip pat gerokai jautresni instrumentai ir skatintojai. Jie žino, kad per tam tikrus įsimaišymus galima atstatyti gyvybę, grąžinti žmogų atgal į kūną. Tačiau jeigu atsiskyrimo nuo kūno procesas perėjo į tam tikrą stadiją, tai žmogus neatreaguos ir į medicininius įsimaišymus. Tuomet gydytojai taip pat paskelbs jį mirusiu, nors ir tai jogos tradicijoje dar nelaikoma dvasine mirtimi.

Tas, kuris gerai pasikaustęs jogos ir tantros srityje, turi geriausią gyvenimo suvokimą. Pas jį yra sumaniausi instrumentai ir technikos, kad gauti priėjimą prie gyvenimo ir, galimai, atstatyti jį. Todėl jis neskelbia žmogaus dvasiškai mirusiu Tačiau, jeigu atskyrimo nuo kūno procesas perėjo tam tikrą ribą, tai netgi jis negali grąžinti gyvybės į kūną. Jeigu būtybė pilnai išėjo, jo niekas negali grąžinti. Viskas, ką galima padaryti – tai lydėti jį tolimesnėje kelionėje.

Taigi, kaip atsakymas į klausimą: “Kada žmogus laikomas mirusiu?” priklauso nuo to, kam jums reikia konstatuoti šį faktą, o taip pat nuo jūsų gebėjimo sąveikauti su gyvenimu įvairių atsiskyrimo nuo kūno metu. Kuo aukštesnis šis gebėjimas, tuo daugiau as jus erdvės manevrui.

Čakros. Išėjimo vartai

Žmogaus kūno pranos sistema sudaryta iš įvairių energetinių kanalų, o taip pat jų susidūrimų, žinomų, kaip čakros. Iš viso yra 114 čakrų, 112 iš jų yra kūne ir dar dvi – iš išorės. Čakros, esančios kūne, suskirstytos į septynias pagrindines kategorijas, kiekvienoje iš jų šešiolika čakrų. Čakrų aktyvumo lygis stipriai nustato žmogaus gyvenimo kokybę. Atitinkamai, energijos judėjimo charakteris per čakras, mirties metu taip pat nustato jos kokybę Kiekviena mirtis charakteriuojama ne tik tuo, kokiu būdu pranos palieka kūną, tačiau ir tuo, per kurią čakrą (arba čakras) jos išeina.

Net jeigu jūs viduje laisvi ir pakankamai vidumi išsivystę, išėjimui iš kūno sąmoningoje būsenoje jums prireiks žinių ir įgūdžių. Jums reikia ištyrinėti, kaip gyvenimas ir kūnas susijungė ir ką būtina padaryti jų atskyrimui. Jeigu jūs to nežinote, jums niekas nepavyks. Pas žmones, einančius jogos keliu šios žinios yra ir todėl jie gali sėsti kur papuola ir palikti kūną. Jiems tai tas pats, kas nusiimti rūbus ir eiti toliau Mirties situacija priklauso nuo žmogaus meistriškumo ir laisvumo, o taip pat nuo to, kokią čakrą jis panaudojo vartams. Kad būtų išvengta apsunkinimų, es pakalbėsime pagrinde apie septynias čakras, kurios yra išsidėsčiusios kūne. Kiekviena iš jų turi pavadinimą ir ypatumus.

Primityvūs žmonės, o taip pat tie, kurie miršta baimėje (kas vyksta su dauguma žmonių) ,išeina iš kūno per muladharą, išsidėsčiusią tarpkojyje. Štai kodėl mirtis dažnai lydima šlapimo ir ekskrementų išsiskyrimu. Priešingai paplitusiai nuomonei, kad tai vyksta ne dėl nelaikymo priežasties, o todėl, kad prana paliko kūną per muladharą. Tai blogas būdas numirti. Jeigu mes negebame palikti kūno asmenine valia, tai mums verta kraštutiniu atveju priimti mirtį ir leisti jai vykti, o ne priešintis jai baimėje ir siaube. Išėjimas per muladharą skaitosi pats primityviausias. Tačiau retkarčiais būna, kad žmogus, sąmoningai pasirinkęs tokį būdą, grįžta į pasaulį su galingais okultiniais gebėjimais.

Pas tą, kuris išeina per svadhišthaną, išsidėsčiusią genitalijų viduje ir virš jų, yra šansas atgimti su išskirtiniais kūrybiniais gebėjimais.

Išeinantis per manipurą, esančią šiek tiek žemiau bambos, kitame gyvenime gali tapti genialiu organizatoriumi, didingu verslininku arba valdytoju.

Išeinantis per anahatą, esančią krūtinės centre, bus ypač apdovanotas muzikoje arba tapyboje, jis taps jautriu poetu arba atsidavusiuoju, įkvėps daugelį. Anahata taip at atsako už gebėjimą gauti priėjimą prie visų kitų lygmenų, nes toks žmogus potencialiai turi universalias žinias.

Išėjimas per višuddhą – čakrą, išsidėsčiusią duobutėje prie kaklo srityje, labai retas. Tačiau jeigu tai vyksta, tai toks žmogus ypač aštriai suvoks tiek šį pasaulį, tiek ir tą, kuris už jo ribų, įsitrauks į visas gyvenimo sferas su pilnu troškimų nebuvimu ir bebaimiškumu. Ir jame bus fenomenalus aiškumas. Nežiūrint į tai, kad agna – čakra, esanti tarp antakių – yra lygiu aukščiau, žmonės dažniau išeina per ją, nei per višuddhi.

Pilnai sąmoningas žmogus palieka kūną per sahasrarą – čakrą, esančią galvos viršugalvyje. Tai geriausias būdas išeiti. Kartais prana išeina iš kūno nepastebimai, o kartais palieka fizinį pėdsaką mirties metu. Kaip jūs galbūt žinote, žmogui gimus dalis kauklės ant galvos viršugalvio dar nesuformuota Ši vieta vadinasi “brahmarandhra”. Kartais mo žmogaus mirties ten susidaro skylė. Jeigu kažkas išeina per sahasrarą, tai reiškia, kad jis buvo pilnai sąmoningas.

Jeigu jūs norite mirties metu būti pilname sąmoningume, tai jums būtina gyventi sąmoningume. Kitaip pas jus nėra jokių šansų. Esantis sąmoningume geba išeiti taip, kaip jam reikės. Kitų kelias nulemtas: kadangi jų gyvenimas buvo apribotas, mirtis taip pat bus apribota. Jeigu mirties metu žmogus pilnai sąmoningas, jam neteks atgimti, neteks gimti naujame kūne. Jis laisvas.

Ištrauka iš Sadhguru knygos