Kas yra reinkarnacija
Ar yra gyvenimas po mirties?
Šis esminis klausimas daro milžinišką įtaką žmonių gyvenimui. Būtent nuo jo priklauso tai, kuo žmogus vadovausis savo gyvenime: ar „ims iš gyvenimo viską“, ar susimąstys apie savo veiksmų pasekmes.
Ar egzistuoja gyvenimas po mirties? Ar siela geba atgimti iš naujo? Ilgą laiką atsakymus į šiuos klausimus atsakydavo religijos ir tik nedaugelis žmonių patirdavo asmeninę patirtį. Dažniausiai tai būdavo aukšto dvasingumo žmonės. Vieni yra bendravę su šventa dvasia, kiti keliavo po tarpinę būseną tarp gyvenimo ir mirties, kažkas buvo pragare arba rojuje, kažkas gyvūno kūne ir taip toliau, tačiau visi jie sutapdavo ties vienu dalyku, kad mes – tai ne mūsų kūnas kurį paskirtą valandą visi palieka.
„Pas tave nėra sielos. Tu – siela. Pas tave yra kūnas“ – K. S. Liuis
Dvasinių žmonių atsvarai visuomet egzistavo materialistai – tie, kurie netiki į dvasios egzistavimą, remdamiesi į mokslą ir empyrines žinias, jie neskiria gyvybės nuo kūno, o mistines patirtis paaiškina, kaip tos pačios materijos savybes.
Tačiau iš kartos į kartą žmonės ir toliau užduoda sau klausimus:
– kodėl vieni gimsta skurdžiai, kiti – turtingi,
– kodėl vieni turi talentus, kiti – ne,
– kodėl vieni gimsta gražūs ir sveiki, kiti – su įvairiais susirgimais ir ligomis, kartais numiršta gimdami,
– kodėl vieni mėgaujasi pasauliu, o kiti nemato aplinkui nieko gražaus,
– kodėl vieni žmonės visą gyvenimą praleidžia vienoje vietoje, o kitus itin traukia į kitą pasaulio kraštą.
Į šiuos ir daugelį kitų panašių klausimų pilniausią atsakymą suteikia reinkarnacija.
Reinkarnacija – tai sielos gebėjimas (dvasios, dživos, dživatmos, „Aš“, proto) įgauti po mirties naują gimimą, įgaunant naują kūną. Vieniems reinkarnacija – tikėjimo klausimas, kitiems – mokslinė paslaptis, tretiems – dvasinis savęs pažinimas.
Vaizdo įrašas. Prisiminimai apie praėjusius gyvenimus. Metodikos. Andrejus Verba (rusų kalba)
Reinkarnacija, tikėjimas ir religija
Krikščionybė ir reinkarnacija
Bendrai priimta laikyti, kad senos rytų religijos, kaip induizmas, džainizmas, budizmas ir sikhizmas remiasi karmos ir reinkarnacijos suvokimais ir viskame mato dvasinę sudedamąją dalį: ne tik žmonėse, tačiau ir gyvūnuose, augaluose. Vakarų religijos – islamas, judaizmas, zoroastrizmas, krikščionybė – skaito, kad žmogus gyvena vieną kartą ir po mirties patenka arba į pragarą, arba į rojų. Šiuo atveju dieviškumas atskiriamas nuo pasaulietiškumo. Tačiau yra liudijimai, kad krikščionybė iš pat pradžių pripažindavo reinkarnaciją ir tik 325 mūsų eros metais Romos imperatorius Konstantinas Didysis išbraukė iš Naujojo testamento viską, kas lietė reinkarnaciją. Pagal kitą versiją, reinkarnacijos panaikinimas įvyko Antrajame Konstantinopolio suvažiavime 553 mūsų eros metais. Tuo metu valdęs imperatorius Justinianas teisingai nusprendė, kad pasauliečiai gali prarasti uolumą vystant dvasingumą, jeigu tikės, kad jiems priklauso gyventi daugiau, nei vieną gyvenimą.
Tikėjimo postulatai buvo tiek griežti, kad abejojantys būdavo persekiojami ir egzekucionuojami. Visiems žinoma istorija apie Džordaną Bruno, kuriam įvykdyta mirties bausmė 1600 metais už savo idėjas, įskaitant ir už tikėjimą į reinkarnaciją. Džiovani Močenigo ataskaitoje parašyta, kad Džordano tikėjo, kad pasaulis nėra vienas, kad krikščioniško suvokimo apie grąžą nėra, o siela atgimsta naujame kūne.
Netgi mūsų laiku Romos katalikų bažnyčios inkvizitorių veiksmus laiko pateisinamus santykyje į Džordaną. Stebėtina, tačiau nežiūrint į žiaurią bažnyčios poziciją, reikšminga šiuolaikinių krikščionių dalis tiki į reinkarnaciją. Dėl ko šis požiūris taip atsišaukia žmonių širdyse? Galbūt, dalykas tame, kad pragaro ir rojaus koncepcija pakankamai žiauri ir į ją sunku sudėti daugybę gyvenimiškų situaciją. Tuo pat metu reinkarnacija suteikia begalinį kiekį šansų ir pasitaisymų.
1945 metais Hat-Hammadi Egipte buvo rasti manuskriptai, saugoję slaptus Jėzaus mokymus, įskaitant ir mokymus apie sielos atgimimą. Ši istorija detaliai nusakyta Elizabet Kler Profet knygoje „Reinkarnacija. Prarasta dalis krikščionybėje“. Galima rasti daugelį įrodymų raštuose į reinkarnacijos egzistavimo naudą, tačiau tuos pačius faktus galima interpretuoti ir priešingai. XIX amžiuje filosofas Frensis Bouen tvirtino, kad tie, kurie traktuoja dvasinius raštus, vietoj akivaizdžios prasmės deda į juos sugalvotas interpretacijas, tai yra jie iš anksto yra nustatyti prieš reinkarnaciją. Pagal krikščionių rašytojo Edgaro Keiso žodžius, kuris įeidavo į transą, tai Kristus atgimė apie 30 kartų prieš tai, kad ateitų Jėzaus pavidale. Bet kuriuo atveju, panašių precedentų buvimas duoda minčių apmąstymui.
Budizmas, induizmas ir reinkarnacija
Patys seniausi rašytiniai šaltiniai, kurie atėjo iki mūsų laikų – tai Vedos.
Tiesioginio paminėjimo apie reinkarnaciją juose nėra, tačiau kai kurie vertimai apie ją primena, tai Rig-veda ir Jadžur-veda. Gerokai detaliau reinkarnaciją aprašo Upanišados: Švetašvara-upanišada ir Kaušitaka-upanišada. Bhagavad gitoje kalbama apie tai, kad kūno pakeitimas panašus į nunešiotų rūbų pakeitimą.
Budistų ir induistų tekstuose galima rasti Sansaros rato aprašymus, kuris sudarytas iš šešių pasaulių, kurie tiesiogiai susiję: pragarų pasauliai, alkanų sielų arba pretų pasauliai, gyvūnų pasauliai, žmonių pasauliai, kariaujančių pusdievių arba asurų pasauliai ir dievų pasauliai. Pats žodis „sansara“ verčiamas kaip perėjimas, pastovus pakartotinas sukimasis ratu. Būtybės atgimsta šiame pasaulyje iš pasaulio į pasaulį atitinkamai pagal savo gerus arba negerus darbus, veiksmus – karmą. Tokiu būdu, čia reinkarnacija – ne tik atgimimas, tačiau ir perėjimas į kitą egzistavimo lygį.
Mahabharatos ir Ramajanos tekstuose, herojiškuose epuose, kalbama apie daugelį Dievų atgimimų žemiškuose kūnuose tam, kad atliktų vieną ar kitą misiją arba atidirbtų karmą. Tokie atgimimai (tokios sielos) vadinasi Avatarai, tačiau netgi dievai po gimimo pamiršta apie viską.
Kalu Rinpoče „Pagilintas Budizmas“ aprašomos istorijos apie vieną iš artimiausių Budos mokinių Katajaną (Maha Kašjapą). Pasiekęs arhato būseną, jis galėjo matyti visų gyvų būtybių praėjusius gimimus. Kai Katajana prašė išmaldos gatvėje, jis pamatė mergina, liūliuojančią savo vaiką ant krūtinės, ji valgė žuvį, o paskui numetė kaulą šuniui, laukusiam iš jos maisto, kad nuvytų. Katajana pamatė jų karminį ryšį praėjusiuose gimimuose ir nusijuokė:
„Suvalgė tėvą, užpuolė motiną ir glosto priešą – sansara iš tiesų keistas reginys!“
Vienas iš nušvitimo etapų, per kuriuos praeina Budos, yra iš pradžių prisiminimas savo visų praėjusių ir būsimų gimimų, o paskui prisiminimas visų gyvų būtybių. Kiekviename gyvenime jis detaliai prisimindavo, kaip jį vadindavo, kokioje šeimoje jis gimė, kaip atrodė, kuo maitinosi, kokius pasitenkinimus patirdavo ir kokias kančias – numirdamas. Ir taip iš gyvenimo į gyvenimą, begalinis jų kiekis. Apie tai kalbama Maha-saččaka suttoje.
Praėjusių Budos Šakjamunio gyvenimų aprašymus vadina Džatakomis, juose galima per daugelį gimimų pastebėti veikiantį karmos dėsnį: kaip pats nereikšmingiausias poelgis gali privesti prie eilės stebinančių įvykių, koks svarbus kiekvienas iš mūsų priimtas sprendimas ir kas bebūtų atliktą praeityje, niekada nevėlu pakeisi savo tobulėjimo vektorių. Džatakos parodo, kad viskas iš gyvenimo į gyvenimo eina savo keliu, sukuriant naudingus arba kenksmingus įpročius, sukaupiant vieną ar kitą patirtį.
Budistai taip pat tiki, kad viso gyvos būtybės atgimsta (reinkarnuojasi) į tą pasaulį, iki kurio lygio sugebėjo patys išsivystyti arba degraduoti. Patyrę praktikai gali patys nuspręsti kur ir kaip atgimti. Dar gyvenimo metu jie gali įvardinti savo mirties ir būsimo gimimo dieną. Ryšyje su tuo Tibete egzistuoja ištisa tradicija tulku – tai žmonės, kurie pasiekė realizaciją, tačiau sąmoningai atgimsta vėl ir vėl, kad padėtų gyvoms būtybėms. Tulku žino ne tik apie savo mirtį, tačiau ir apie būsimą gimimą, o taip pat gali duoti pranašystes (numatymus) kitoms gyvoms būtybėms. Dažniausiai didingi mokytojai sąmoningai palieka patikimam asmeniui informaciją apie savo naują gimimą: dieną, vietovę, būsimų tėvų vardus. Nustatytu laiku vienuolių delegacija keliauja į vaiko paieškas ir, jeigu nurodyti duomenys sutampa, tulku siūloma praeiti baigiamąjį išbandymą. Prieš vaiką išdėliojami įvairūs daiktai, tarp kurių buvo tie, kurie priklausydavo mokytojui. Aprašoma daugelis istorijų, kaip vaikai neklysdami išsirinkdavo jiems praėjusiuose gyvenimuose priklausančius daiktus. Labiausiai žinomi tulku: Dalai-lamos (14 reinkarnacijų), Karmapos (17 reinkarnacijų), Pančen-lamos (11 reinkarnacijų), Šamarpos (14 reinkarnacijų) ir kiti. Pagal tradiciją, tulku oficialiai pripažįsta vienas kitą naujuose gimimuose.
Budizme žmogų, kuris pabuvojo už gyvenimo ribos ir grįžo, vadina delog. Dažniausiai sutinkamos moterys-delogės. Dharamsalos archyvuose galima sutikti daugiau nei dešimt šaltinių. Autobiografinėje delogės Davos Drolm knygoje „Delog: kelionė už mirties ribų“ autorė pasakoja apie savo keliones sansaroje tarpinėje bardo būsenoje. Ji sąmoningai nusprendė praeiti per šią neįtikėtiną patirtį, kad sustiprintų kitus žmones dvasiniame kelyje. Praėjus penkioms dienoms po mirties, ji grįžo ir galėjo aprašyti tai, kas buvo pamatyta ir viso likusio gyvenimo metu motyvavo milžinišką kiekį žmonių tobulėti. Dažnai ji perduodavo informaciją iš kitų pasaulių, apie kuriuos galėjo žinoti tik mirę.
Tačiau netgi didieji praktikai ir mokytojai-tulku tarpinėje bardo būsenoje pamiršta savo buvusius gimimus, išsaugodami tik neženklius prisiminimus. Aprašo, kad Buda Šakjamunis iš karto po gimimo įvardino save ir savo paskirtį, tačiau greitai taip pat viską pamiršo.
Tam, kad išvengtų užmaršties, didingieji praeities meistrai rado sąmonės pernešimo techniką iš vieno kūno į kitą dar gyvenimo metu. Aiškiausiai apie tai paminima Marpos-vertėjo gyvenimo aprašyme. Jis turėjo sūnų Darma Dode, į kurį Marpa dėjo didelius lūkesčius. Ilgus metus Marpa mokino jį ir perdavinėjo slaptas žinias. Tačiau dėl tam tikrų karminių aplinkybių, jis visiškai sužalojo save nukritęs nuo arklio. Kai Marpa pamatė vos gyvą sūnų su sudužusia galva, tai tam, kad išsaugotų perduotas žinias visų gyvų būtybių gerovei, jis pernešė sūnaus sąmonę į balandžio, kad balandis perneštų jį į tinkamą kūną. Tuo metu, netoli nuo jų numirė jaunuolis-brahmanas, kurio kūno dar nesuspėjo kremuoti. Kai balandis skrido ties šiuo berniuku, balandis nuvirto negyvas, o jaunuolis atgijo. Tačiau giminaičiai greitai pastebėjo pokytį ir tuomet Darma Dode papasakojo, kas jis iš tiesų ir nežiūrint į tai, kad jų gimtasis sūnus jau atgyveno savo, jo kūnas dar galėjo pasitarnauti.
Yra nuomonė, kad visos religijos turi bendras senovines šaknis, ne veltui savo pagrinde jie turi sutampančius postulatus. Ir tik žmogiškojo ir laiko faktorių įtaka nustato skirtumus juose. Reinkarnacija turi milžinišką reikšmę visų žmonių dvasiniam tobulėjimui, įvairių tikėjimų, nes ji parodo, kad niekada nevėlu pakeisti savo vystymosi vektorių. Net jeigu tu atlikai daugybę nuodėmių, kaip Angulimala arba Juda, net jeigu tu nesuspėjai atgailauti dėl jų šiame gyvenime, po reinkarnacijos, pagal karmos dėsnį, pas tave bus galimybė pasikeisti ir daryti gerus darbus. Tikėjimas į reinkarnaciją leidžia bendrai kitaip pažiūrėti į pasaulį, suprantant, kad visas materialus yra trumpalaikis, visos žinios bus prarastos, tačiau sielos savybės, įdirbta patirtis, įpročiai pasiliks su mumis.
Turtai amžinai nesitęs be dosnumo. Tai, ką mes atiduodame šiandieną, būsimame gyvenime grįš atgal pas mus. Ir mums spręsti, ką atidavinėti: gerumą ar neapykantą, pagalbą ar išdavystę, džiaugsmą ar pyktį.
Reinkarnacija ir mokslas
Senovės Graikai buvo pirmieji, kurie pradėjo kalbėti apie sielos persikūnijimą iš mokslinio požiūrio taško. Ten buvo įvestas terminas „metempsihozė“, kuris graikų kalba reiškia „pakartotinis sielos persikėlimas“, tai yra sielos įsikūnijimas. Ši tema jaudino daugelio didingų to laiko filosofų protų: Pitagorą, Platoną, Aristotelį, Heraklitą. Pitagoras netgi aprašinėjo savo praėjusius gimimus, kur jis buvo gaidys ir karys.
Tarp žinomų mąstytojų reinkarnaciją pripažino Fransua Volteras, Artūras Šopenhaueris, Johanas Getė, Onorė de Balzakas. Vėliau prie jų prisijungė Radjardas Kiplingas, Salvadoras Dali, Viktoras Hugo, Dž. D. Selindžeris ir daugelis kitų.
Mūsų laikais Maskvoje, pagal užklausą „reinkarnaciją“, vienoje iš bibliotekų galima rasti daugiau 70 knygų ir mokslinių darbų šia tema.
Spontaninių prisiminimų apie reinkarnaciją tyrimai
Vienas iš pirmųjų mokslui atvėrusių reinkarnaciją yra daktaras Jan Stivenson, psichiatrijos skyriaus vadovas. Jis nagrinėjo vaikų praėjusių gyvenimų prisiminimus, nes manė, kad pas juos per daug mažai gyvenimiškos patirties, kad išgalvotų savo istorijas. Jam pavyko patvirtinti daugiau nei 2000 reinkarnacijos atvejų. Stivensonas stengėsi neturėti reikalų su hipnoze, o teikė pirmenybę tirti spontaninių prisiminimų atvejus.
Dažniausiai vaikai aprašydavo savo praėjusį gyvenimą, prisimindavo savo vardą, buvusius tėvus, šeimos narius, aprašydavo gyvenimo vietą detalėse. Jie galėjo prisiminti, kaip ir kokiose sąlygose numirė, labai dažnai tai buvo prievartinė arba priešlaikinė mirtis. Buvo išaiškinta, kad kitame gyvenime šie žmonės pernešdavo žymas apie šiuos įvykius apgamų pavidalu tose vietose, kuriuose buvo mirtinai sužaloti, o taip pat įvairias baimes ir fobijas, susijusias su jų mirties momentu. Stivensonas buvo išnagrinėjęs atvejus, kai vaikas prisimindavo savo žudiką arba kažkokias niekam nežinomas šeimynines paslaptis.
Buvo išsiaiškinta, kad iš praėjusių gyvenimų galima pernešti su savimi įgūdžius ir patirtį kažkokioje veikloje, ką įprastai vadina talentu arba polinkiu į kažką. Pas daugelį vaikų pasireikšdavo ksenoglosija – kai jie pradėdavo laisvai kalbėti visiškai jiems nepažįstama kalba arba net jos senoviniame analoge. Iš gyvenimo į gyvenimą galima pernešti išvaizdos ypatumus, veido bruožus ir dažnai lytį. Dr. Stivensonas kalbėjo, kad siela gali sąmoningai daryti įtaką savo atgimimui (reinkarnacijai) ir pranešti apie jį per pranašiškus sapnus.
Dabartiniu momentu Dr. Stivensono tyrimus tęsia Dr. Džimas Takeris, ypač studijuodamas apgamus ir jų ryšį su praėjusiais gyvenimais. Iš praėjusių gyvenimų gali persiduoti ne tik apgamai, tačiau ir įvairios žymės, defektai ir kiti požymiai. Gimusi be pėdos mergina prisiminė, kad prieš mirtį jai amputavo pėdą.
Reinkarnacijos su hipnoze tyrimai
Kitos rūšies tyrimus darė psichiatras Brajanas Vaisas. Jūs galite susipažinti su plačiais jo darbo vaisiais. Savo karjeros pradžioje Brajanas su netikėjimu žiūrėjo į parapsichologijos srities tyrimus, nors jie jau vyko tuo metu geriausiuose šalies universitetuose. Jo pasaulėžiūroje staigūs pokyčiai įvyko po susitikimo su Ketrin – paciente, kurios gydymu jis užsiiminėjo. Pas ją buvo dvi stiprios fobijos: baimė nuskęsti ir baimė uždusti. Bandydamas išsiaiškinti su jos baimėmis, daktaras Vaisas per hipnozę išgirdo iš Ketrin apie jos detalų praėjusį gimimą, nesukeliantį priežasčių abejonėms Praėjusiame gyvenime 1863 metais iki Kristaus gimimo Ketrin buvo egiptietė, jos dukterėčia buvo jos dukra. Ketrin prisiminė savo mirties momentą, kaip ji nuskendo kartu su savo vaiku.
Dr. Vaisas mąstė logiškai, atmesdamas visas jam žinomas psichines diagnozes, nes nerado jiems atitinkančių simptomų. Mergina buvo visiškai sveika, adekvati ir subalansuota Ji nebuvo aktorė, nevartojo intoksikantų arba stimuliatorių, nieko, kas galėjo daryti įtaką jos būsenai seanso metu.
Ketrin prisiminė dar vieną savo gimimą: Luiza Ispanijoje 1756 metais, o 1586 metais iki Kristaus gimimo buvo Diogeno (Dr. Brajano) mokinė, berniuko Johano, gyvenusio 1473 metais šalia Nyderlandų ir kitus, bendrai apie milijono metų periode.
Po vieno iš seansų Ketrin pradėjo kalbėti apie būseną tarp gimimo ir mirties. Ji lyg perdavinėjo informaciją apie pasaulio sandarą, apie egzistavimo prasmę, apie asmeninio tobulėjimo svarbą. Apie tai, kad išsivysčiusios sielos tampa mokytojais. Pabaigus sesijas Ketrin prisiminė visus praėjusius gimimus, per kuriuos ji praeidinėjo, tačiau nieko iš to, kas buvo bardo (tarpinėje būsenoje tarp mirties ir gimimo).
Yra daug prielaidų apie vieningos informacinės erdvės egzistavimą, saugantį žinias apie visus praeities ir ateities įvykius. Šios žinios užrašytos Gyvenimo knygoje arba Akašos Chronikose. Daugelis mokslininkų ir filosofų tikėjo į jų egzistavimą: Ernst Muldašev, Karlas Jungas, Rudolfas Štaineris.
Ką žmogui duoda asmeninio nemirtingumo suvokimas, galimybė atgimti vėl ir vėl? Pagal daktaro Vaiso žodžius, šios žinios duoda vidinę ramybę, vidinį susitaikymą, pradingsta asmeninės mirties, baimė, artimųjų praradimo skausmas pasikeičia liūdesiu nuo išsiskyrimo su jais, keičiasi gyvenimo tikslai, atsiranda viltis ir laimės pojūtis. Patys praėjusių gyvenimų prisiminimai, svarbių įvykių, padeda išgyti, atverti vidinį potencialą.
Hipnozės metodą praėjusių gyvenimų prisiminimams ir psichinių susirgimų, baimių gydymui daktaras Vaisas atliko su daugeliu kitų savo pacientų, kiekvieną kartą gaudamas teigiamus rezultatus.
Daktaras Džoel Whitton užsiiminėjo ne tik praėjusių gyvenimų nagrinėjimu, tačiau ir pomirtiniu periodu arba bardo. Jo knyga „Gyvenimas tarp gyvenimų“ aprašo žmonių tyrimus, kurie buvo po hipnoze ir perduodavo informaciją ne tik apie savo praėjusius gyvenimus, tačiau ir būdami erdvėje tarp gyvenimų. Jis įvedė suvokimą „metasąmonė“ – būsena, kurioje būna žmogus po eilinės mirties, tačiau iki būsimo gimimo. Šioje būsenoje nėra nei laiko, nei erdvės, kaip mes suvokiame. Skirtingai nuo daktaro Vaiso, dariusio akcentą į tai, kad bardo būsena duoda sielai poilsį, daktaras Whitton suteikdavo šiai būsenai greičiau paruošiamąją ir mokinančią funkciją būsimų gyvenimų planavimui.
Taip pat, kaip ir daktaras Vaisas, daktaras Whitton ir paskui taip pat jo kolega Džo Fišeris įvesdavo pacientus į hipnozės būseną, pravesdavo juos per praėjusius gyvenimus, rasdavo fobijų priežastis įvykusiuose įvykiuose ir tuo pačiu išgydydavo simptomus dabartiniame gyvenime. Tiriamoje grupėje buvo atrinkti visiškai įvairių kategorijų ir tikėjimų žmonės. Reinkarnacijos egzistavimas įrodinėjo tiesioginį ryšį tarp įvykių praėjusiuose gyvenimuose ir faktais iš dabartinių gyvenimų.
Pas vieną iš Kanados kilmės pacientų, nuo gimimo buvo angliškas akcentas. Kartu su tuo jis labai bijojo sulaužyti koją, kai tam nebuvo jokių priežasčių ir bijojo skraidyti. Prie viso to jį stipriai domino kankinimai. Jaunystėje jis staiga pamatė save vienoje patalpoje su nacistu. Būdamas seanse, kanadietis prisiminė praėjusį gyvenimą. Jis buvo anglų lakūnas Antrojo pasaulinio karo metu, buvo numuštas virš Vokietijos, sužeistas į koją ir pagautas į nelaisvę. Jį kankino ir paskui iššaudė.
Tirdami daugelį pacientų, mokslininkai nustatė, kad siela gali atgimti pakaitomis, kaip ir vyriškuose, taip ir moteriškuose kūnuose. Ir taip pat, kaip ir daktaras Vaisas, priėjo prie išvados, kad egzistavimo esmė mokytis ir vystytis iš gyvenimo į gyvenimą, o reinkarnacija greitino šio vystymosi procesą.
Oficialiai reinkarnacija vis dar pripažįstama pseudomoksliniu aptemimu. Daugelis įrodymų yra ginčijami ir jais abejojama. Daugelis istorijų apie reinkarnaciją atskleidžiamos ir paneigiamos. Dažnai hipnozės metu žmogus prisimena seniai vykusias istorijas iš vaikystės, atkartoja perskaitytas knygas. Tarp visų praėjusių gyvenimų prisiminimų su hipnozės pagalba sutinkami pasakojimai tik apie įprastus žemiškus gimimus žmogiškajame kūne, tuo tarpu kituose šaltiniuose mes galime rasti pavyzdžius apie reinkarnaciją gyvūno arba kitų bekūnių formų kūnuose.
Netiesioginiai reinkarnacijos įrodymai
Pastaraisiais metais susidomėjimas reinkarnacija padidėjo. Kartu su tuo žmonės pradėjo pastebėti įvairius faktus, kurie nurodo apie reinkarnacijos egzistavimą.
Pavyzdžiui, kai visiškai maži vaikai išreiškia fenomenalius talentus: kalba skirtingomis kalbomis, virtuoziškai groja muzikiniais instrumentais, atkartoja paukščių balsus, gamina maistą, kaip geriausi virėjai. Apie vieną iš tokių atvejų, nutikusių su jo sūnumi, pasakoja žinomas kino režisierius Fredis Breiteris. Persikėlus į naujus namus, kai jis su žmona iškraudinėjo daiktus, staiga suskambėjo nuostabi muzika. Jie nusprendė, kad tai jų sūnus įjungė radiją. Kai jie atėjo į kambarį, buvo apstulbę, kad iš tiesų berniukas pats grojo ten stovinčiu rojaliu, nors niekada nesimokė juo groti.
Užfiksuoti atvejai, kai ir paprasti žmonės staigiai atverdavo savyje paslėptus gebėjimus piešti, kalboms arba naujai profesijai. Internete galima rasti vaizdo įrašą apie Anapos gyventoją Natalija Beketovą, kuri staiga pradėjo kalbėti 120 kalbų, kurių daugelis iš jų – senovinės ir jau nebenaudojamos. Jai pavyko prisiminti savo praėjusius gyvenimus Suomijoje, į kurią ji persikėlė, pakeitusi vardą.
Sutinkami žmonės, stipriai primenantys vienus ar kitus gyvūnus. Vieni turi išorinius panašius bruožus, kiti panašūs elgesio maniera.
Galima rasti daug vaizdo įrašų apie gyvūnus, kurie elgiasi kaip žmonės. Pavyzdžiui, šarka, čiuožinėjanti nuo stogo, kaip ant snieglentės, ritmiškai šokantys šunys, lojančios katės, stebėtini draugiški santykiai tarp įvairių rūšių gyvūnų. Jautis, kuris verkė prieš skerdimą, kiaulė atbėgusi į šventyklą ir nulenkusi kelius.
Taip pat praėjusių gyvenimų pasireiškimai sutinkami augaliniame pasaulyje, kai galima pamatyti žmonių ir gyvūnų siluetus augalų vaisiuose arba ant medžio nupjauto kamieno. Ištisi kalnai gyvūnų formose.
Kiekvienas žmogus, stebėdamas save gali išreikšti savo talentus, kai daro kažką pirmą kartą, tačiau jaučia, kad jau daugelį kartų tuo užsiiminėjo. Tai, kas vieniems žmonėms gaunasi sunkiai, kiti tai atlieka lengvai. Apie tokius žmones kalba, pavyzdžiui, „lyg vandenyje gimęs“, jeigu jis gerai plaukioja. Ir, galbūt, už šių žodžių stovi visas gyvenimas.
Kas mes esame? Kas pereina iš gyvenimo į gyvenimą?
Net vieno gyvenimo ribose mes kintame, sąlyginai tariant, mes kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę atgimstame. Būna, kad žmogus atrodo senesnis, nei jaučiasi iš tiesų, o kitu momentu atvirkščiai, jaunesnis. Tai yra jau gyvenimo metu mes gyvename kažkuria prasme atskirai nuo savo kūno, pastoviai su juo sąveikaudami. Kiekvieną naktį sapne mes keliaujame po kitus pasaulius, o prabudę grįžtame atgal. Tai kas mes esame? Ir kas pernešama iš vieno gyvenimo į kitą?
Pagal vieną iš teorijų, mūsų kūnas yra kaip matrioška, sudarytas iš apvalkalų (kūnų), kurių pats grubiausias – fizinis kūnas, o pats subtiliausias – taip vadinamas palaimos kūnas, atmaninis kūnas.
Kūno sandara:
1) Fizinis apvalkalas (kūnas) – nustato (išreiškia) mūsų veiksmus.
2) Praninis – energetinis, nustato (išreiškia) mūsų pojūčius.
3) Astralinis – nustato (išreiškia) mūsų emocijas.
4) Mentalinis – nustato (išreiškia) mūsų mintis.
5) Kauzalinis – karminis.
6) Buddhi – siela, nustato (išreiškia) siekį savęs pažinimui, dvasingumo siekis.
7) Atmaninis – dvasia.
Pagal šią sandarą reinkarnuojasi dvasiniai kūnai, tai yra trys paskutiniai. Iš jų buddhi kūnas taip pat vadinamas siela, o atmaninis kūnas – dvasia. Kauzalinis kūnas neša savyje informaciją apie žmogaus veiksmus, jo pasirinkimą kelyje, kitaip tariant, apie jo karmą.
Įsivaizduokite, kad yra dalelė dieviškojo, dvasia, ant jos atgimimo (reinkarnacijos) proceso metu uždedamos tam tikros nuostatos, suteikiančios jai nepakartojamas savybes ir susidaro siela. Gimdama kūne ši siela kiekvieną kartą apauga naujais sluoksniais tam, kad prisitaikytų prie aplinkinių sąlygų ir sukauptų būtiną gyvybinę patirtį, o fizinis kūnas yra jų atspindys materialiame pasaulyje.
Turbūt jūs susidūrėte su tokiais išsireiškimais, kaip „besielis žmogus“. Yra požiūrio taškas, kad ne pas visus išvystytas buddhi apvalkalas (kūnas), o tik pas tas gyvas būtybes, kurios užsiiminėjo dvasiniu tobulėjimu, tai yra sąmoningai ją (sielą) vystė, įveikdami pačius save. Jeigu žmogus gyveno, kaip vartotojas, kaip egoistas, rūpindamasis tik materialia savo gyvenimo puse, jis po mirties patenka į skaistyklą (valyklą), kur jį išvalo nuo neadekvačių naikinančių nuostatų.
Iš gyvenimo į gyvenimą kartu su dvasiniais kūnais mes pernešame:
1) Karmą
2) Patirtį
3) Išmintį
Taip pat dauguma žmonių pamiršta praeitų reinkarnacijų įvykius, susijusius su jais emocijas ir mintis. Tai paaiškina, kodėl naujame gyvenime mes galime turėti neigiamą santykį į kažką, tačiau neturime jėgų nuo to atsisakyti, nuo taip vadinamų neigiamų įpročių. Mūsų mintys ir emocijos gali pasikeisti, tačiau mūsų veiksmus daugumoje nustato sukaupta karma.
Daugelis fobijų kyla dėl to, kad praeityje žmogus negalėjo susitvarkyti, išgyventi stiprių emocijų ir atsikratyti nuo savo baimių, galbūt, praeidamas per šiuos įvykius iš naujo. Neužbaigti darbai tiesiogine to žodžio prasme suriša mus su praeitimi, net jeigu jie už šio gyvenimo ribų. Viena moteris numirė palikusi mažus vaikus, o kai ji pati gimė ir dar buvo vaikas, ji prisiminė praėjusį gyvenimą, su laiku jai pavyko rasti keletą jau suaugusių jos vaikų.
Kuo sąlygota reinkarnacija ir kaip išsilaisvinti iš atgimimų (reinkarnacijos) rato
Atgimimas (reinkarnacija) – tai apdovanojimas ar prakeiksmas
Filme „Gėlių slėnis“ (Долина цветов) apsakomas merginos atsiradimas Žemėje iš kito išmatavimo, pas ją nebuvo bambos, tai yra ji niekada negimė. Esant tam tikriems įvykiams ji patenka į sansaros gimimų ir mirčių ratą ir po daugelio atgimimų, ji su siaubu pasakoja apie savo patirtį, apie tai, kad jau penktą kartą praėjo atgimimo ratą. Visi mes gimstame tam, kad mirtume ir vėl gimstame, kad vėl mirtume, neturėdami jėgų tai sustabdyti.
Žmogus pamiršta savo buvusius gimimus, jis suvokia supančią realybę lyg pirmą kartą, pamiršdamas tai, ko siekė, į ką tikėjo, kuo gyveno praeityje. Jis vėl mėgaujasi gyvenimu. Tačiau, jeigu siela jau sukaupė kažkame pakankamą patirtį, tai atsiranda persipildymo (persisotinimo) pojūtis, kad tai jau nebedžiugina ir neatneša laimės, kurios tikimasi. Pavyzdžiui, jeigu praeityje jūs buvote Dievu ir valdėte ištisus pasaulius, tai šiame gyvenime jūsų jau nevilioja galimybė užimti vadovaujančią poziciją. Išmintingos patyrusios sielos jau nuo gimimo jaučia pasibjaurėjimą (atstūmimą) sansarai ir ieško išsilaisvinimo kelio. Netgi gimdami karališkoje šeimoje, jie negali rasti laimės, viskas aplinkui atrodo tuščia ir nepatikima.
Net vieno gyvenimo eigoje, žmogus geba kardinaliai pasikeisti, praeidamas jį per tam tikrą asmeninę patirtį. Tačiau kol siela nesukaups atitinkamos patirties, ją trauks galimybė tai patirti.
Kas daro įtaką reinkarnacijai
– Reinkarnacija tiesiogiai susijusi su karma – priežasties ir pasekmės dėsniu. Siela atgimsta pagal savo gerus ir negerus veiksmus (poelgius). Patys veiksmai įprastai atliekami neišmanymo būsenoje, kai užvaldo norai arba pyktis.
– Noras patirti (išgyventi) vieną ar kitą patirtį daugumoje nustato tolimesnio atgimimo (reinkarnacijos) sąlygas. Tai, kas rūpi žmogui stipriau už viską mirties momentu ir gali padaryti lemiantį sprendimą. Pavyzdžiui, žmogus, kuris galvojo apie mylimą gyvūną, rizikuoja pats atsidurti gyvūnų pasaulyje. Tas, kuris galvojo apie Dievą, tikėtina, atsidurs Dieviškajame pasaulyje, o atjaučiantis žmogus, išgyvenantis už savo artimuosius, vėl gims žmogumi.
– Tuo pat metu mūsų realybės suvokimas tiesiogiai priklauso nuo mūsų dvasinio išsivystymo lygio. Žmogus, kuris visą gyvenimą iššvaistė troškimų, norų tenkinimui, mirties momentu galvos apie troškimus, norus. Senais laikais egzistuodavo sistema, pagal kurią visi žmonės pagyvenusiame amžiuje atsiskirdavo tam, kad atliktų asmenines dvasines praktikas ir pasiruoštų būsimam gimimui. Todėl neverta atidėti asmeninio tobulėjimo ant vėliau, niekas nežino, kada ateis mirties momentas.
– Padėkos. Kuo daugiau jūs atiduodate šiame gyvenime, tuo daugiau gausite būsimame. Kai jūsų darbai atneša naudą kitiems, tai jums už tai dėkoja. Tai leidžia sukaupti potencialą, aktyvus būsimiems gimimams. Tai tie, kurie gyvena turtingai, praeityje buvo dosnūs kitiems. Padėkų energija realizuojasi ne tik materialiame pasaulyje, tačiau ir padeda dvasinio tobulėjimo kelyje.
Kaip sustabdyti reinkarnaciją
Išsilaisvinimo kelias iš atgimimų rato – tai dvasinis kelias. Kuo mažiau prisirišimų prie sansaros, kuo mažiau materialių norų, troškimų, potraukių, tuo silpnesnis jos veikimas žmogui. Keturiasdešimt dienų Kristus kovojo su savo troškimais dykumoje, šešis metus sunkiomis askezėmis Buda kankino savo kūną. Tą, kuris pilnai išsilaisvino iš sansaros rato, vadina arhatu, kuris pasiekė pilną nušvitimą. Tačiau skaitosi, kad nušvitimo pasiekimas neišlaisvina nuo sansaros.
Nušvitimas – tai kažkaip panašaus į atostogas sielai, laikinas poilsis. Taip pat nuo atgimimų (reinkarnacijos) nėra laisvi ir Dievai, juk dieviškasis pasaulis yra vienas iš šešių sansaros pasaulių.
Nušvitimas – tai gudrybė kelyje. Kai siela arba protas dar nepasiruošęs pilnam savęs atidavimui, ego dar daro jai stiprią įtaką, jai siūloma pasiekti nirvaną dėl pačios savęs.
Tačiau jau asmeninio tobulėjimo procese ateina supratimas, kad mes visi esame viena ir negalima išsigelbėti, neatvedant į išsilaisvinimą visų gyvų būtybių. Tai Bodhisatvos kelias. Jis ir yra tikrasis kelias į išsilaisvinimą.
Praėjusių gyvenimų prisiminimo metodikos
Yra žinomi atvejai, kai žmonės spontaniškai prisimindavo praėjusius gyvenimus, netgi nesiekdami to. Dažniausiai tai įvykdavo sapne arba vykstant stresinėms situacijoms, susilietus su kažkuo, kas jiems priminė jų praėjusią patirtį. Žmogus gali staiga pradėti kalbėti kalba, kurios jis niekada nesimokė, groti muzikos instrumentu, pradėti piešti, nors anksčiau tuo niekada neužsiiminėjo arba prisiminti kažkokius įvykius iš praėjusių gimimų.
Vaizdo įrašas. Kaip prisiminti praėjusius gyvenimus. 2 dalis. Andrejus Verba (rusų kalba)
Kas liečia sąmoningus prisiminimo metodus, juos galima išskirstyti į tuos, kurie pasiekiami asmeninėmis pastangomis ir metodai, kuriuose dalyvauja trečiasis asmuo, specialistas.
Mūsų laiku praėjusius gyvenimus galima prisiminti su regresijos, vipasanos praktika ir jiems atitinkančiais metodais.
Jūs galite arba atsukinėti savo praėjusių gyvenimų įvykius kaip kino juostą arba panirti į konkrečiai jums reikšmingą momentą:
1. Regresija – nuoseklus sąmoningas įvykių prisiminimas nuo dabarties einant į praeitį. Jūs galite įvaldyti šią techniką savarankiškai arba su patyrusio specialisto pagalba. Pavyzdžiui, pradžioje jūs stengiatės prisiminti praėjusios dienos įvykius, tuomet praėjusios savaitės, metų, penkių metų, iki pat gimimo momento, po ko panyrate į prisiminimus vis giliau, prisimindami save įsčiose, tarpinėje būsenoje, praėjusiame gimime. Žinomose metodikose reikalaujama reguliariai ilgą laiką savarankiškai mokytis regresijos. Gerokai efektyviau atlikti šią praktiką ramioje, atpalaiduotoje meditatyvioje būsenoje.
Greitą efektą duoda regresinė hipnozė, kai žmogų įveda į gerokai lengvesnę (suvokimui) būseną ir nukreipia į tam tikrus prisiminimus. Pavyzdžiui, jeigu pas žmogų kažkokia fobija, jo prašo grįžti į momentą, kai ji kilo.
2. Dežavu. Rasti tai, kas bus susiję su praėjusiais gimimais. Kažkam tai šalies lankymasis, kurioje jis anksčiau gyveno, susitikimas su žmonėmis, kuriuos anksčiau artimai žinojo, kažkam tai – knygos, žinios, kurias jis anksčiau studijavo, mantros, maldos, kurias kartojo daug kartų, ypač per dvasines praktikas, kurias žmogus kažkada atlikinėjo.
Padidinti tikimybę rasti tokį inkarą galima per asmenini tobulėjimą, subtilesnį suvokimą, sustiprintą koncentraciją ir proto ramybę. Dažnai žmogus pats jaučia atsišaukimą į vieną ar kitą pusę ir toliau juda reikiama kryptimi. Pavyzdžiui, gimęs stačiatikių šalyje, reguliariai vaikštantis į cerkvę žmogus staiga gali pakeisti tikėjimą perskaitęs vieną vienintelę knygą iš kitos religijos, kurios pasekėjas jis, tikėtina, buvo praėjusiuose gyvenimuose.
Taip pat labai dažnai tokie prisiminimai pasireiškia jėgos vietose. Tose, kurias reguliariai metų metais lanko milžiniškas piligrimų kiekis. Žmogus gali pamatyti griuvėsių vietoje įvykius, kurie ten vyko prieš šimtus, tūkstančius metų, kurių įvykių dalyvis jis buvo. Be fizinių artefaktų tokiose vietose išsaugoma energija, praeities dvasia ir ryšys šiame lygyje taip pat jaučiamas.
3. Vipassana – tiesioginis subtilios patirties patyrimas.
Turbūt, tai pats geriausias savęs pažinimo būdas. Eksperimento švaros čia netrikdo pašaliniai žmonės, o į pakeistą sąmonės būseną žmogus įeina savarankiškai. Pagrindinė vipasanos technika yra koncentracija į objektą. Tai gali būti jūsų kvėpavimas, kūnas arba atvaizdas.
Tačiau tai, kad įvaldyti koncentraciją, prieš tai būtina pasiekti tam tikrą vidinės švaros, proto ramybės lygį. Iš pradžių jūs pašalinate visus blaškančius faktorius ir surenkate visą savo dėmesį ir energiją viduje. Tam praktikuojantis apriboja save maiste, miege, bendravime – viskas, kas išorėje turi būti minimalu, tačiau pakankamame kiekyje. Kaip mokino Buda apie aukso vidurio būtinumą: vengti kraštutinio asketizmo ir vengti savo troškimų (norų, potraukių).
Mūsų šalyje Kaukaze galima pamatyti dolmenus – megalitinius statinius, kurie panašūs į dėžutes su stogu ir skyle šone. Ši skylė ant tiek maža, kad į ją neįmanoma pralysti žmogui. Skaitosi, kad į dolmenus uždarydavo žmones, kurie norėjo išsiaiškinti su savo vidiniu pasauliu, rasti atsakymus į juos jaudinančius klausimus. Dalykas tame, kad kai tik pas jus atsiras siekis kažkame save apriboti, jūs susidursite su neįtikėtinu pasipriešinimu. Tam, kad iš tiesų praeitumėte šį asmeninio tobulėjimo etapą, reikalingos nemažos pastangos ir netgi pagalba iš bendraminčių pusės.
4. Sukurti santykį su gerokai labiau išsivysčiusiomis būtybėmis, didingais mokytojais, dievais kaip gyvais, taip ir seniai išėjusiais. Delogė Dava Drolma galėjo pamatyti kitus pasaulius dėka savo stipraus ryšio su Balta Tara. Su jos pagalba ji galėjo įveikti daugelį kliūčių. Buda Šakjamunis daug kartų rodė praėjusių būtybių gyvenimus, kad paaiškintų vykstančius įvykius. Jūs galite paprašyti parodyti jums būtinus periodus iš jūsų praėjusių gyvenimų.
Kokį metodą jūs bepasirinktumėte, svarbu su kokia motyvacija jus norite prisiminti praėjusius gimimus ir kokioje būsenoje. Mes visi praeidinėjome tiek nuostabius momentus, taip ir siaubingus, netgi per vieną gyvenimą galėjome pabūti dugne ir pakilti iki debesų, mylėti, o paskui nekęsti. Kažkam naudinga pamatyti gimimus pragare, kad uoliai vystytųsi, kitam motyvacijai būtina pamatyti gerokai tobulesnius pasaulius. Būtent jūs nustatote, kokios kokybės prisiminimai pasireikš prieš jus. Jeigu procese dalyvauja trečiasis asmuo, atitinkamai, jo įtaka yra neišvengiama.
Reinkarnacijos įtaka
Kaip galėtų pasikeisti pasaulis aplinkui, jeigu žmonės viso labo iš tiesų priimtų reinkarnaciją ir jos dėsnius:
1. Atsakingas (tausojantis) santykis į planetos resursus. Suprantant, kad gyvenimas nepasibaigs po šimto metų, o tęsis vėl, žmonės gerokai sąmoningiau elgsis su aplinka. Juk naikinant ir užteršiant kažkieno teritorijas, yra didelė tikimybė gimti ir patekti į tas vietas.
2. Pagal reinkarnacijos dėsnius siela gali atgimti kitoje šalyje ir kitose sąlygose, todėl jeigu šiandieną jūs naudojate arba remiate (kažką), naujame gimime jūs būsite jų vietoje, o jie – jūsų. Suvokdami šį ryšį, žmonės kitaip elgsis vieni su kitu.
3. Vegetarizmas. Suprantant tai, kad kiekvienas gyvūnas – tai siela, tokia pati, kaip ir žmogaus kūne – galimai, tai jūsų motina arba jūsų vaikas praeityje – ar jūs jį kankinsite, žudysite ir valgysite? Taip pat žinant, kad jums patiems teks būti jo vietoje, tikintis kažkieno atjautos. Kas pavojingiausia, tai pagal didingų praktikų stebėjimą, kurie žinojo apie praėjusius ir būsimus visų gyvų būtybių gimimus, nėra sunku patekti į gyvūnų pasaulį, tačiau iš jo be galo sunku ištrūkti.
4. Vertybių pasikeitimas. Žmonės nustos švaistyti jėgas ir energiją tam, kad išlaikytų jaunystę ir savo kūno grožį, nustos kaupti materialius turtus. Viskas, ko negalima nusinešti su savimi po mirties nebeturės vertės. Iš pradžių žmonės rūpinsis dėl savo kito gero gimimo, o paskui susimąstys apie tai, kad ištrūktų iš atgimimų ciklo.
5. Stiprėjantis dvasingumas ir moralė. Būtent dvasinis tobulėjimas nustato tai, kokiose sąlygose žmogus atgims. Jeigu jo lygis nesiskiria nuo gyvūno, jis taps gyvūnu. Jeigu jis visą gyvenimą buvo godus, gims skurde. Karmos dėsnis neatskiriamas nuo reinkarnacijos. Todėl žmonės vystys svarbias dvasines savybes.
6. Pradings savižudybės, nes atsiras žmogiško gyvenimo vertinimas. Nėra prasmės prarasti žmogiško gimimo, juk pamokas, kurios nepraėjusios, vis tiek teks praeidinėti vėl ir vėl. Priešlaikinė mirtis neduoda išsilaisvinimo.
Kodėl mes neprisimename praėjusių gyvenimų
Kodėl nežiūrint į informacijos svarbą apie praėjusius gimimus, mes kiekvieną kartą viską užmirštame? Ir net jeigu nusprendžiame pažvelgti už gyvenimo ir mirties ribų, ne visada galime kažką pakeisti.
Daugelis psichologų ir mokslininkų su atsargumu žiūri į regresinę hipnozę, nes nėra garantijos, kad gauti prisiminimai bus panaudoti gerovei.
Mūsų laikus vadina Kali-Juga, kritimo periodu, degradacija. Karminės žmonių pasekmės, kurios gimsta šiuo metu yra tokios, kad patys mums artimiausi žmonės, su didele tikimybe, buvo mūsų priešai. Kurdami santykius žmonės palaipsniui atidirba savo karmą. Jeigu žmogus dvasiškai pažengęs ir laisvas nuo pykčio, troškimų (norų, potraukių), prisirišimų ir pasibjaurėjimo, tai jis gali ramiai priimti žinias apie praėjusias inkarnacijas. Jeigu jis dar valdomas išorinių jėgų, konfliktai tik pablogins jo būseną.
Tam, kad sąmoningai prisiminti savo praėjusius gimimus, būtina turėti tam tikrą dvasinio tobulėjimo lygį.
Kitas faktorius – tai persipildymas informacija. Šiuolaikinis žmogus per vieną gyvenimą suspėja pragyventi keletą. Jeigu palyginti informacijos kiekį, gyvenimo tempą, informacijos srautą šiuolaikiniame pasaulyje ir prieš 200 metų, mes matome milžinišką skirtumą. Todėl net kai žmonės bando įsisavinti panirimo į save metodikas, meditaciją, regresiją, tai vietoj praėjusių gyvenimų prisiminimų iš pradžių gauna visą šį sukauptą informacijos kiekį (atsargą).
Ar reikia prisiminti savo praėjusius gyvenimus?
Ką duoda atsakymas į klausimą: „Kuo aš buvau praėjusiuose gyvenimuose“? Ar verta dėti pastangas tam, kad prisimintume savo reinkarnacijas?
Iš vienos pusės, tai duoda milžiniškas galimybes išsiaiškinti su tais sunkumais, kurie kyla asmeninio tobulėjimo kelyje, juk pas kiekvieną už nugaros svari patirtis. Galima pamatyti kokios klaidos persekioja žmogų iš gyvenimo į gyvenimą, suprasti, kas mus sieja su vienais ar kitais pažįstamais. Sužinoti savo tobulėjimo kryptį, kuri eina iš gyvenimo į gyvenimą ir daugelį kitų dalykų.
Iš kitos pusės, nepageidautina forsuoti įvykius ir svarbi informacija turi ateiti savo laiku, kaip dvasinio tobulėjimo kelio dalis. Nėra prasmės švaistyti savo jėgas ir laiką vien dėl tuščio susidomėjimo. Nors pragarų pasaulių matymai stimuliuoja kaip niekas kitas. Praėjusių gyvenimų pažinimas neturi būti pats tikslas.
Svarbu gavus asmeninę patirtį, ne tik pačiam įsitvirtinti asmeninio tobulėjimo kelyje, tačiau reguliariai įkvėpti kitus gyventi gerokai sąmoningiau. Galima ilgai diskutuoti apie „už“ ir „prieš“ reinkarnacijos egzistavimą, tačiau tik asmeniniai prisiminimai išsklaidys bet kokias abejones.
Straipsnio autorė: klubo OUM.RU jogos mokytoja Julija Bežina
Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru