Kas vyksta mirties valandą?

Kai paprastas žmogus stovi ant mirties slenksčio, tai įprastai visą jo kūną sukausto paralyžius, nutirpsta galūnės ir jis lyg panyra į sapną. Kai nutirpsta kojos, jūs matote jas ir žinote, kad tai jūsų kojos, tačiau jūs negalite nei pajudinti jų, nei žengti pirmyn. Taigi, su besiartinančia mirtimi dauguma žmonių jaučia, kad kūnas tampa pilnai paralyžuotas arba nutirpsta kaip prieš sapną – galūnės, raumenys ir netgi vidiniai organai, įskaitant širdį, plaučius ir diafragmą.

Iš pradžių mirštantysis suvokia lėtai nutirpstančius raumenis ir galūnes. Kai tirpsta širdis, prasideda dusimo priepuolis, todėl, kad plaučiai negali funkcionuoti be širdies veiklos. Šis dusimo jausmas šiek tiek ligotas, nes trunka vienos-trijų sekundžių bėgyje ir iššaukia stiprią mirties baimę. Kadangi sielos atgimsta [pasaulyje] daug kartų ir būtinai turi pergyventi mirtį pereinant iš negalinčio kūno į mažo vaiko kūną, jie išsaugo prisiminimus apie šį dusimo priepuolį ir priešmirtinį skausmą. Šis prisiminimas iššaukia mirties baimę.

Fizinė ir psichologinė būsena mirties valandą

Mirties valandą paprastas žmogus išgyvena šiuos pojūčius:

1. Palaipsniui nutirpsta galūnės, raumenys, širdis, plaučiai ir diafragma.

2. Priklausomai nuo to, kaip nutirpimas plinta per raumenis ir galūnes, kyla liūdesio jausmas, pagalbos nebuvimo jausmas ir noras gyventi.

3. Kai nutirpimas prieina prie širdies raumens, kyla skausmo jausmas ir dusimas, kuris iššaukia stipriausią mirties baimę. Siela patiria prisirišimą prie žemiškų turtų ir mylimųjų, siela patiria didelį sielvartą.

4. Dusimo momentu prasideda milžiniška psichologinė kova, žmogus atkakliai stengiasi įkvėpti vėl. Šiuo metu į mirštančio sąmonę trumpoje retrospektyvoje praeina prisiminimai apie visus gerus ir blogus jo gyvenimo poelgius. Prieš šiuos į vidų nukreiptus minčių žvilgsnius kyla minčių srautas, kuris nustato, koks bus mirštančio gimimas kitame gyvenime.

5. Šiuo momentu išvardinta seka išnyksta lytėjimas, skonis, uoslė, regėjimas ir klausa. Klausa palieka mirštančio sąmonę paskutinė. Todėl ypač neprotingai elgiasi tas, kuris šnabžda prie mirštančiojo patalo: „Viskas baigta. Jis miršta“.

[…]

Kadangi paskutinės mirštančio mintys ir taip prislėgtos įpročiais, suformuotais gyvenimo eigoje, nėra nieko gero, jeigu šis suvokimas bus apkrautas mirties baime.

Mirštančiajam nieko negalima kalbėti arba jeigu jis drąsus žmogus ir jau pasiruošė mirti, šnabždėkite jam į ausį: „Tu eini už šio liūdno gyvenimo ribų. Tu eini susitikti su amžina laime“.

1. Po dusimo priepuolio žmogus staiga praranda svorį, pranyksta poreikis kvėpuoti ir [pranyksta] fizinis skausmas.

2. Tuomet mirštančio siela užmiega palaimingu sapnu, kuris milijonus kartų gilesnis ir malonesnis už įprastą gilų miegą.

3. Siela sklando begarsiame tamsiame tunelyje.

4. Kartais greitos mirties atveju, pavyzdžiui, pasikorus arba nusitrenkus elektros srove, po mirties nuo kulkos arba netikėtos avarijos, žmogus praktiškai nepatiria jokio fizinio skausmo.

Kai žmogus suvokia, kad negali kvėpuoti arba vėl gyventi šiame kūne, jo kančios yra grynai moralinės. Minimas dusimo jausmas ir priešmirtinis skausmas pavirsta į ligotą košmarą, kuris kankina mirštančio sąmonę neilgą laiką, tačiau po kurio laiko, kai siela supranta, kad paliko kūną, ji nusiramina. Jeigu numiršta geras žmogus, netikėtos mirties atveju, jo sielai labai retai gresia moralinė agonija.

Po mirties pradeda funkcionuoti astralinis kūnas

Nors fizinis kūnas sukurtas pagal Dievo sumanymą, jis matomas realus iki tol, kol yra ego pančiuose. Analogišku būdu po mirties realus tampa astralinis kūnas (nefiziniame, subtiliame, energetiniame lygmenyje) ir jį pradeda valdyti mūsų ego. Panašiai taip, kaip fizinis kūnas gali matyti sapnus, astralinis kūnas (po fizinio kūno mirties) gali sukurti bet kokį sapną pačiame savyje.

Šventieji ir ypač gilaus susitelkimo žmonės, kurie savo žemiško gyvenimo eigoje praktikavo meditacijos techniką, gali pasilikti sąmonėje (suvokiantys, kas vyksta) netgi tuomet, kai jų širdis sulėtėja arba pilnai sustoja, pas juos yra galimybė pasilikti sąmonėje (suvokime) mirtino sapno metu. Panašiai taip, kaip mes galime mėgautis giliu sapnu arba stebėti ryškaus sapno įvykių eigą ir kartu vienu metu būti pusiau sąmoningoje būsenoje, taip ir patiriant suvokime mirtį astralinė patirtis išgyvenama sąmoningai arba pusiau sąmoningai.

[…]

Kūnas – tai namai, o siela – jo gyventojas. Šis žemiškas namas laikinas, o siela, ji juk dvasios atvaizdas, amžina. Todėl, kai kūnas numiršta, siela turi atgimti kitoje formoje, kur galėtų įgauti savo prieglaudą (namus).

Ištraukos iš Paramahansa Joganandos knygos Karma ir Reinkarnacija.