Reinkarnacija – kas tai?
Tikėjimas į sielos persikūnijimą sustiprinamas paslaptingais atvejais, kai tam tikri žmonės, ypatingai vaikai, netikėtai nupasakoja situacijas, susijusias su seniai praėjusiais įvykiais arba su visiškai jiems nepažįstamais žmonėmis, kurie jau yra palikę šį pasaulį.
Reinkarnacijos tema yra milžiniškas kiekis publikacijų. Atlikta nemažai bandymų išsiaiškinti šį procesą. Tačiau šis fenomentas taip pat nepaaiškinamas, kaip ir viskas, kas liečia sielą. Kategoriškai neigti šio reiškinio neįmanoma, nes sukaupta pakankamai nemažai stulbinančių faktų. Yra specialistų protokolu užfiksuoti atvejai, nagrinėjantys šį reiškinį, kurį ne taip paprasta ignoruoti.
Įvairiose Europos, JAV, Indijos šalyse sukurtos solidžios tyrimų bazės, kuriose reinkarnacijos studijavimu užsiiminėja dešimtys mokslininkų. JAV veikia praėjusių gyvenimų tyrimų terapijos Asociacija, į kurią įeina daugiau nei šimtas psichiatrų iš įvairiausių šalių.
Vienas iš didžiausių autoritetų reinkarnacijos srityje yra tyrėjas Virdžinijos medicinos mokyklos psichiatrijos profesorius, JAV (University of Virginia Medical School) Janas Stivensonas (Ian Stevenson). Nuo praėjusio amžiaus šešiasdešimtųjų metų jis aprašė įvairiose šalyse surinktus daugiau nei du tūkstančius atvejų, susijusių su praėjusių gyvenimų prisiminimais, iš kurių dauguma dokumentuoti [užfiksuoti] būtent įvykio vietoje. Pagrindiniai aprašyti jo knygose “20 atvejų, siūlančių reinkarnacijos galimybę”, “Vaikai, kurie prisimena savo praėjusius gyvenimus”. Ypatingai įdomūs vaikų pasakojimai nuo 2-jų iki 5-ių metų, nes su savo “praėjusiu” gyvenimu jie niekaip negalėjo susidurti.
Vienas iš Stivensono tyrimo atvejų, įvykes Libano kaime Kornael, penkių metų vaikas Imad Elavar, primygtinai tvirtino, kad jis prisimena savo praėjusį gyvenimą netoliese nuo Kornael esančiame kaime. Daktaras Stivensonas praneša, kad jis pats asmeniškai dalyvavo, kai Imad, pirmą kartą aplankęs šį kaimą, pažindavo žmones, kuriuos jis prisiminė iš praėjusio gyvenimo.
Kitas atvejis. 1951 metais trijų metų indų mergaitė Svarnlata netikėtai pradėjo vadinti save Bija ir pasakoti apie savo šeimą Katni miestelyje, kuris yra šimtai mylių nuo jos namų. Kai 1959 pas juos be įspėjimo atvažiavo vyras, sūnus ir brolis realios Bijos, kuri numirė 1939 metais, Svarnlata juos visus iš karto pažino. Ji laikėsi savo nuomonės. Savo “buvusiam vyrui” Svarnlata priminė, kad prieš mirtį atidavė jam du tūkstančius rupijų skrynioje, kas iš tikrųjų ir buvo įvykę.
Virdžinija Tai iš Kolorado (JAV), hipnozės seanso metu 1954 metais pareiškė, kad prieš tris šimtus metų buvo valstietė Švedijoje ir pradėjo kalbėti švediškai, nors niekada nežinojo šios kalbos.
Kita tyrimo dalyvė iš Filadelfijos aprašė XIX amžiaus Airiją, pasakiusi unikalias detales iš tos šalies laiko gyvenimo. Panašios istorijos, karts nuo karto, atspausdinamos ir šiais laikais.
Daugelį pateikiamų reinkarnacijos pavyzdžių, netgi turint dokumentinius įrodymus, norisi tiesiog priskirti prie autoriaus fantazijų. Tuo pačiu paskelbti visa tai išmislu – sunku. Per šimtmečius buvo daugybė autoritetingų išminčių, filosofų ir mokslininkų, tikinčių į reinkarnaciją. Daugelio autorių gerais ketinimais sunku abejoti.
Šie reiškiniai neturi mokslinio patvirtinimo, tačiau jie ir paneigimo neturi. Jeigu nors nedidelė dalis aprašyto atitinka tiesą, tai reinkarnacijai turi būti kažkoks paaiškinimas. Pabandykime išsiaiškinti.
Iš esmės, reinkarnacija – tai informacinis procesas – vienos asmenybės perdavimas kitai. Informacijos mainai tarp žmonių – įprastas ir būtinas žmogaus gyvybiniam procesui. Žmogaus suvokiama informacija padeda jam vystytis, formuoti asmenybę.
Žmogaus asmenybė, jo auklėjimas ir elgesys, formuojasi viso žmonijos istorijos kelio pagrindu: jo protėvių genetinis ir informacinis paveldas, sukauptas tūkstantmečiais, sudėtas į knygas ir kitus materialius šaltinius.
Kartu su sąmoningu informacijos suvokimu, žmogus įtakojamas įtaigos, ko rezultate, jo suvokiama informacija (tiek iš praeities, tiek iš dabarties), geba pakeisti jo pasaulėžiūrą, požiūrį į dalykus, “priversti” atlikti kažkokius veiksmus be jo dabartinio noro. Mes gebame nevalingai prisiminti atsitiktinai išgirstą informaciją, kuri nėra paskirta mūsų ausims ir kada nors apie tai prisiminti. Kitais žodžiais, mūsų suvokiama ir priimta informacija iš kito žmogaus gali daryti įtaką mūsų poelgiams, gali priversti pergyventi juos.
Kažkas panašaus su žmogumi vyksta ir pateikiamuose reinkarnacijos pavyzdžiuose. Tačiau šiuo atveju, skirtingai nei įprastai, informacijos suvokimo procesą žmogus gauna nesąmoningai, kažkuriam laikui, kai persikūnija į svetimą kūną.
Žmogaus gebėjime įsikūnyti į kitą kūną nėra nieko keisto. Persikūnija, pavyzdžiui, aktoriai ir daro tai ant tiek dirbtinai ir įtikinamai, kad viso pasirodymo metu mes esame po šio įtakos proceso magijoje. Persikūnijimo meną yra įvaldę politikai, fokusininkai, apgavikai ir kiti.
Tačiau visa tai nesąmoningas persikūnijimas, tuo tarpu, kai reinkarnacija, atgimimas į kitą apvalkalą [kūną] įvyksta tam žmogui netikėtu metu, ne pagal jo valią ir nežinia kokiomis aplinkybėmis.
Reinkarnacijos metu suvokiama informacija yra vidinės mintys, kitos asmenybės gyvenimo istorijos fragmentai, kurie niekaip nesusiję su veikla ir mentalitetu žmogaus, į kurį įsikūnyta. Dažnai tai mintys apie žmogų, tragiškai išėjusį iš gyvenimo. Dažniausiai visa ta informacija perduodama vaikams, kurių smegenys nėra prislėgtos rutinos ir gyvenimo rūpesčių.
Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru