Jogos meistrai: Paramahansa Jogananda

Paramahansa Jogananda (1893 – 1952) – Indijos jogas, atlikęs reikšmingą rolę platinant jogos žinias Vakaruose. Savo knygoje Jogo Autobiografija Paramahansa Jogananda per asmeninį pavyzdį ir jo guru Svami Šri Juktešvar Giri pavyzdį aprašo idealų jogo gyvenimą, kuris pašventė save tarnystei žmonijai.

Paramahansa Jogananda priklauso Svamių Ordinui Giri, kurį įkūrė Šankaračarija. Paramahansa Jogananda įėjo į mahasamadhį (galutinį sąmoningą jogo išėjimą iš kūno) Los Andžele (JAV, Kalifornijoje) 1952 kovo 7 dieną pabaigęs savo kalbą bankete Indų ambasadoriaus Binejaus R. Seno garbei.

Biografija

Mukunda Lal Ghoš, tapęs žinomas pasauliui, kaip Paramahansa Jogananda (Paramahansa Yogananda) buvo vyriausiojo Bengalijos–Nagpūro geležinkelio vadovo ir jo laukė perspektyvūs turtai ir aukšta padėtis pasaulyje, kai jis užaugs. Tačiau tai buvo ne tas pasaulis, kuris jį traukė. Nuo pačios ankstyvos vaikystės jis tik ir siekė Dievo, kaip kiti trokšta žemiškos meilės arba pasaulietiško pripažinimo. Mėgstamiausias Mukundos laiko praleidimo būdas buvo lankyti šventuosius. Jie dažnai vadindavo jį „Čoto Mahašaja” – mažasis ponaitis, arba mažas žmogus su didingu protu. Elgdamasis su jais, ne kaip su berniuku, o kaip su dvasiškai lygiais, daugelis užduodavo jam gilius klausimus ir ieškojo patarimų dvasiniuose dalykuose.

Pabaigęs vidurinę mokyklą Mukunda greitai sutinka savo guru, didingąjį Svami Šri Juktešvarą iš Serampūro, Bengalijos valstijos. Prie šio didingojo mokytojo pėdų per išskirtinai trumpą periodą – šešis mėnesius – jis įgavo didingą samadhi būseną (pastovios vienovės su Dievu). Guru paliko jį ašrame dar devyniems su puse metų, per tą laiką paruošęs jį misijai platinti jogą Vakaruose.

1917 metais Mukunda, jau tapęs vienuoliu, įkuria nedidelę mokyklą berniukams Dihikos kaime, Bengalijos valstijoje. 1918 metais Maharadža Kašimbazara maloniai leido jam pervesti šią greitai augančią mokyklą į kašimbazaro rūmus Rančyje, Bihar valstijoje. Čia mokykla tapo klestinti. Mokydami dieviškojo gyvenimo meno, ši įstaiga greitai tapo tėvų ir vaikų norima vieta. Per pirmus metus pareiškimų priėmimo kiekis pasiekė du tūkstančius – gerokai daugiau, nei mokykla galėjo sutalpinti. Į antrųjų mokslo metų pabaigą jauno direktoriaus–jogo mokomosios teorijos pradėjo daryti rimtą įtaką kitiems mokytojams.

1920 metais Svamis Jogananda išvyksta į Indiją, gauna pakvietimą tapti Indijos delegatu Tarptautiniame kongrese. Amerikoje jis atrado daug žmonių, trokštančių dvasinių Indijos mokymų ir išlaisvinančių jogos technikų. Jis pasiliko Bostone, kur trijų metų bėgyje mokė ir vedė paskaitas.

1923 metais Jogananda pradėjo vesti paskaitų ir užsiėmimų seriją didžiausiuose Amerikos miestuose. Visur jis sutikdavo išskirtinę sėkmę. Dinamiškas, džiaugsmingai danešdavo iki protų, kad praktiškiausias kelias visiems – tai Dievo paieškos.

1924 metais Svami Jogananda išvyko į turą per visą kontinentą. Viena iš priežasčių, kodėl jis sutikdavo stulbinantį pasisekimą, nes jis nežiūrėdavo į masę žmonių, kaip į bevardę bandą, net jeigu tai būdavo daugybė tūkstančių žmonių. Jis buvo išskirtinai dėmesingas kiekvienam, kaip individualybei.

1946 metais publikavo „Jogo Autobiografiją”, tapusia religinės literatūros klasiką ir viena iš pačia mėgstamiausia XX amžiaus knygų.

1948 metais Paramahansa Jogananda suplanuoja pastatyti vienuolyną Maunt Vašingtone, mokymo vietą ir greitai tai tampa centrine rezidencija visiems suaugusiems, norintiems pašvęsti savo gyvenimą Dievui.

Keletą metų Paramahansa Jogananda važinėjo po šalį vesdamas paskaitas, mokydamas, pritraukdamas į savo darbą palaipsniui augančią atsidavusių mokinių grupę. Galų gale jis pajautė, kad Dievas skatina jį užbaigti šią dvasinę „kompaniją” (kaip jis tai vadino) ir grįžti į Maunt Vašingtoną, kad paskirti savo laiką mokyti tuos žmones, kuriuos jis ten siųsdavo.

1935 metais Joganandos guru Svami Šri Juktešvaras pakvietė jį atgal į Indiją ir mokinys ten praleido metus keliaudamas po šalį ir surinkdamas dideles auditorijas.

Tais metais Šri Juktešvaras paaukštino savo numylėtą mokinį į aukščiausią Indijoje dvasinį titulą: Paramahansa.

1952 metais kovo 7 dieną Paramahansa Jogananda paliko savo kūną. Tai buvo neįtikėtinai gausus ir prasmingas gyvenimas. Joganandos mokinių kiekis visame pasaulyje skaičiuojamas dešimtimis tūkstančiais. Jis atvėrė Vakarams Indų mokymą taip, kaip to nepavykdavo padaryti nei vienam kitam mokytojui. Pirmą kartą didingas Indijos mokytojas didžiąją savo gyvenimo laiko dalį praleido Vakaruose. Susidomėjimas dvasiniais Indijos mokymais paplito plačiai, ypač per paskutinius dešimtmečius.

Nepaprastas Paramahansos Joganandos gyvenimas buvo kupinas šventųjų, jogų, mokslo ir stebuklų.

Citatos

Svarbiau ir aukščiau už materialią gerovę – daryti dėl žmonių tai, kas padės jiems patiems padėti sau.

Ieškokite savo draugų iš praėjusių gimimų, kad jūsų draugystė toliau tęstųsi ir šiame amžiuje ir būtu verta dieviškosios draugystės. Vieno gyvenimo ne visada užtenka tokiam tobulumui.

Būkite ant tiek paprasti, kiek tai įmanoma. Ir jūs nustebsite, koks nesudėtingas ir laimingas gali tapti jūsų gyvenimas.

Dirbkite su savimi ir su savo reakcija į išorines aplinkybes. Jogos esmė yra nuraminti širdyje reagavimo bangas. Visada būkite laimingi viduje. Neįmanoma pakeisti išorinio pasaulio taip, kad jis visada patenkintų jus. Pasikeiskite patys.