Bodhičitta – greita evoliucija dvasiniame kelyje
Bodhičittą ne veltui vadina brangenybe ir bodhisattvų kelrode žvaigžde. Pasak senovinių tekstų, tai pats trumpiausias kelias į Prabudimą, leidžiantį bet kokiam žmogui nuo nulinio lygio ir per trumpą laiką sukaupti reikalingus nuopelnus, išvalyti negatyvios karmos sluoksnius, įgauti Aukščiausiųjų jėgų palaikymą ir pasistūmėti dvasinėje evoliucijoje per vieną gyvenimą. Bodhičittos svarbą pabrėždavo didingiausi praeities praktikai: Budda Šakjamuni, Atiša, Šantideva, Padmasambhava, Čže Conkapa.
Kas yra Bodhičitta
„Bodhi” reiškia ‘nušvitimas’, ‘prabudimas’, o „čitta” – ‘protas’, ‘sąmonė’. Tokiu būdu „bodhičitta” reiškia arba ‘protas pasiekęs Nušvitimą’ arba ‘protas, kuris siekia Nušvitimo’, kad atneštų gerovę ir tikrąją Laimę kitoms būtybėms.
Buddizme gerovė suprantama ne pasaulietiška laimė, kurios dažnai linki prie stalo, kai turima mintyje nesibaigiančius malonius įvykius.
Tikroji Laimė – tai protas, laisvas nuo aptemimų ir iliuzijų, laisvas nuo negatyvių įpročių ir nekontroliuojamų poelgių, dėl kurių paskui tampa gėda.
Tikroji Laimė yra tame, kad būti savo gyvenimo šeimininku. Neskęsti savirefleksijoje ir begaliniame atsitiktinių minčių sraute, o gyventi gyvenimą sąmoningai.
Kodėl svarbu suprasti bodhičittos esmę
Bodhičitta – tai pagrindas meditacijai. Jeigu suprasti jos esmę, tai tie, pas ką dar nėra jokių asmeninių nedualumo patyrimų, samadhi, galės greičiau sukaupti šią patirtį, o tie, kurie jau susilietė su tokia realybe, kokia ji yra, galės greičiau užtvirtinti aiškų suvokimą.
Įdomus faktas. Atiša – vienas iš didingiausių Mahajanos Mokytojų, atgaivinęs buddizmą Tibete, gavo daugybę tantrinių pašventinimų, gerai žinojo sutras, tačiau niekaip negalėjo pasiekti realizacijos. Stupos apėjimo metu Bodhgajoje jam pasireiškė pati Vadžrajoginė ir pasakę, kad pats greičiausias būdas pasiekti Buddos būseną – bodhičittos sukūrimas. Tai paskatino jį ieškoti mokytojo, kuris galėtų jam paaiškinti bodhičittos esmę. Tokiu Mokytoju buvo Serlingpa. Medituodamas pagal jo mokymus, Atiša sugebėjo realizuoti absoliučią bodhičittą, kurią paskui vadino visos praktikos gyvybine jėga.
Trys pagrindinės iliuzijos suvokiant bodhičittą
1. „Bodhičitta – tai būti geru”
Bodhičitta visiškai nereiškia išreiškimo meilės, gerumo, kuklumo ir mandagumo. Žinoma, šios dorybės gali būti instrumentais, kuriuos naudoja nušvitusios būtybės – bodhisattvos, kad padėtų kitiems. Tačiau pagrindinis bodhičittos aspektas – tai sąmonės prabudinimas, švaraus suvokimo, nesukaustyto netgi moralės šablonais.
Tilopa arba Marpa visiškai nebandė „būti gerais” savo mokiniams, tačiau darė viską, kas būtina tam, kad jų mokiniai galėtų praplėsti suvokimo ribas ir išeiti iš proto konstrukcijos įtakos, realizavus visą brangaus žmogiško gyvenimo potencialą.
2. „Bodhičitta – tai aukoti save vardan kitų”
Bodhičitta nesusijusi su aklo herojiškumo darymu. Lygiai tai at, kaip lėktuve, pavojaus atveju, deguonies kaukę suaugę užsideda pirma sau ir tik paskui – vaikui, taip ir praktikas siekia iš pradžių prabusti pats, kad jo pagalba kitiems būtų sumani ir efektyvi.
Kitu atveju yra rizika užsižaisti „dvasiniu superherojumi” kuris gelbėja pasaulį. Tai tik sustiprins asmeninį „gelbėtojo” ego, juk šio atvaizdo palaikymui reikia daug laiko ir energijos. Padedant netinkamai sustiprėja ego ir kitos būtybės: jis auga aukos rolėje, kuri vengia atsakomybės ir reikalauja pastovaus palaikymo. Be išvystytos išminties, suteikiama pagalba gali tapti meškos paslauga ir tik sustiprinti dvasinį infantilumą.
2. „Bodhičitta – tai ego sunaikinimas”
Pagrindinis efektyvios praktikos kriterijus – pašalinti egoizmą, o ne sunaikinti jį. Budda Šakjamuni, Garab Dordže, Milarepa, Padmasambhava, Čže Conkapa ir daugelis kitų Meistrų pasiekę Nušvitimą ir toliau atsiliepdavo į asmeninį kreipimąsi į juos, išsaugodami savo individualumą tam, kad padėtų kitoms būtybėms.
Bodhičitta – tai klaidingo tapatinimosi su asmenybe atmetimas, o ne savęs ištirpinimas kituose.
Dvasinės praktikos tikslas yra ne nirvikalpa-samadhi pasiekime, kur praktikas, kaip sattvinė „daržovė”, atitrūkęs nuo realybės. Praktikos tikslas – ne pabėgime nuo „blogos samsaros” į „gerą nirvaną”. Atvirkščiai, bodhičitta reiškia vienu metu suvokti absoliučią nedualią visų reiškinių prigimtį ir sąlyginį realumą „savęs” ir „kitų” būtybių, kurios dėl klaidingo tapatinimosi su fiziniu kūnu ir minčių srautu patiria milijonus įvairių kančių ir skirtingas nepasitenkinimo formas. Suvokus visą tai, bodhisattvos siekia priminti kitiems jų esmę, prabudinti tikrąjį Aš, tuo pačiu pašalinant kančių šaknis.
Bodhičittos rūšys
Tradiciškai bodhičitta skirstoma į dvi rūšis:
1. Siekio bodhičitta. Uolaus ketinimo formavimas atvesti visas būtybes prie savo aukščiausio potencialo atvėrimo. Tam būtinas praktikos elementas tam, kad atmesti kabinimąsi už asmeninio ego. Padedant kitiems arba formuojant asmeninį ketinimą, mes iš tiesų padedame patys sau. Giliausi samadhi lygiai atsiveria tik esminiams altruistams, kurie pasiruošę atmesti kabinimąsi už asmeninės asmenybės.
2. Veikimo bodhičitta. Materialiame pasaulyje vien minties apie bendrą gerovę nepakanka. Kad pasiekti Prabudimą, reikia veikti. Lotoso sūtroje Budda rekomendavo einantiems bodhisattvos keliu praktiką šešias paramitas: dosnumas, moralė, kantrybė, uolumas, meditacija ir transcendentinė išmintis, kuri atsiranda išlavinus kitas paramitas.
Dvi bodhičittos būsenos:
1. Absoliuti bodhičitta. Per praktiką įtvirtinti pastovaus nedualaus suvokimo būseną – tai, kas jogoje vadinama „čitta vritti nirodha” arba „sahadži-samadhi”. Buddizmo tradicijoje šią būseną aprašo terminais pradžni (transcendentinės išminties), šunjatos (tuštumo), mahamudros, rigpa. Tokio lygio pasiekimas praktikoje ne tik išlaisvina nuo asmeninių aptemimų, tačiau ir padidina naudą, kurią suteikia šiam pasauliui.
2. Sąlyginė bodhičitta. Tai proto būsena, kurioje praktikas sukuria du ketinimus:
Pirmas. Pasiekti nedualumo būseną, įvaldyti (supančioti) savo protą.
Antras. Įsitikinus metodų veiksmingumu, panaudoti gautą patirtį tam, kad padėti kitiems išeiti iš asmeninių iliuzijų ir aptemimų vergovės.
10 bodhičittos praktikos privalumų
1. Bodhičitta – praėjimas į Mahajaną. Tai bet kokių pažengusių praktikų bazė. Darbas su energija, vizualizaijos ir kitos praktikos be bodhičittos gali tapti demoniškoms ir privesti prie atgimimo žemutiniuose pasauliuose.
2. Aukščiausių jėgų palaikymas ir pagalba. Skaitosi, kad tie, kurie užaugino bodhičittą savo praėjusiuose gyvenimuose, juos saugo ir gina Kelyje buddos ir bodhisattvos. Tikros bodhičittos buvimas – gerokai retesnis reiškinys, nei tiesioginio nedualumo pažinimo įgavimas.
3. Ženkliai pagreitina sąmonės evoliuciją. Hinajanos sekėjams tam, kad būtų pašalinti visi aptemimai, gali reikėti keleto kalpų, o pasiekus bodhičittą galima pasiekti realizaciją vieno gyvenimo eigoje.
4. Įgaunamas ypatingas magnetizmas ir charizma. Žmogus tampa traukiantis, jo žodžių pradeda įsiklausyti, o visos gyvos būtybės, įskaitant netgi kenksmingas dvasias, išreiškia pagarbą.
5. Padeda sukaupti neįtikėtinus nuopelnus (pozityvius karminius įspaudus). Kaip gelbėjimo ratas bodhičitta padeda sukurti priežastis įgauti tikrąją Laimę ne tik šiame gyvenime, tačiau ir visuose kituose.
6. Atsikratyti nuo negatyvios karmos svorio per trumpą laiką (negatyvių proto tendencijų). Apie tai primena Šantideva „Bodhičarja-avatare”, lyginant bodhičittą su kalpos pabaigos ugnimi, išdeginančia negatyvius karmos sluoksnius per vieną akimirką.
7. Bodhičitta – brangenybė, išpildanti norus. Dėka jos pas praktiką visada bus viskas, kas būtina dabartiniame išsivystymo etape – nuo materialių sąlygų iki dvasinės realizacijos.
8. Apsauga nuo išorinių, vidinių ir nuslėptų kliūčių. Bodhičitta pašalina baimes, suteikia ypatingą Aukščiausiųjų jėgų apsaugą.
9. Padeda greitai tobulėti per bodhisattvų lygius (bhumi).
10. Padeda tapti esminės Laimės šaltiniu visoms gyvoms būtybėms.
Kaip praktikuoti bodhičittą
Prieš kiekvieną savo praktiką, ar tai būtų jogos užsiėmimas, pranajama, meditacija, mantros kartojimas, svarbu skirti bent keletą minučių tam, ad sukurti teisingą altruistinį nusiteikimą.
Atsitraukite nuo asmeninių tikslų ir norų kažką gauti nuo praktikos. Paleiskite viską. Pasistenkite iš tiesų pagalvoti apie kitų gerovę, praplėsti savo gerovinių norų ribas – nuo artimųjų ir draugų visoje Visatoje. Tuomet pradėkite praktiką su pilnu atsidavimu. Kuo tyresnis bus ketinimas-siekis, tuo svaresnis – rezultatas.
Septynių dalių meditacija bodhičittos ištobulinimui
Speciali autentiška meditacija, sudaryta iš septynių dalių, kad sustiprinti (padidinti) savo bodhičittą:
1. Vienodai rūpinkitės visais. Lygus santykis. Besąlygiškas santykis visoms gyvoms būtybėms. Būkite aukščiau palankumo vieniems ir nepasitenkinimo kitais.
2. Suvokite kiekvieną būtybę, kaip mamą arba kaip patį jums artimiausią žmogų. Panašiai taip, kaip šiame gyvenime žmogus rūpinosi jumis, taip per daugybę buvusių gyvenimų kitos būtybės buvo mūsų giminaičiais, artimaisiais, draugais ir padedinėjo mums kuo galėjo. Prisiminkite jų gerą santykį ir nuoširdų prisidėjimą.
3. Sukurkite vidinį siekį atsidėkoti už jų gerumą.
4. Kitas žingsnis – išlavinti mylintį gerumą (maitrėjos). Tai ne emocinė „anahatinė” meilė, o tyras siekis, kad visos būtybės būtų laimingos ir turėtų priežastis laimei.
Svarbus niuansas. Laimė turima mintyje, ne samsarinė pasaulietiška laimė, o protas, laisvas nuo iliuzijų ir aptemimų, kas tampa įmanoma, kai yra tiesioginis nedualumo pažinimas. Tikra Meilė – tai pagalba kitai būtybei pamatyti jo nemirtingą Aukščiausiąjį Aš.
5. Lavinti atjautą (karumą). Atjauta – tai tyras siekis, kad visos būtybės būtų laisvos nuo kančių ir jo priežasčių: klešų, aptemimų, proto iliuzijų.
6. Sukurkite ryžtingumą asmeninėmis pastangomis pašalinti visas būtybes nuo kančių ir atvesti jas į Laimę.
7. Darykite tiesiogiai meditaciją į bodhičittą. Būkite altruistiškoje proto būsenoje. Šis nusiteikimas būtinas, kad susilpninti ego ir žengti bodhisattvos keliu.
Kaip pritaikyti bodhičittą kasdieniame gyvenime
Tikras efektyvios praktikos kriterijus – ne subtilių patirčių buvimas, o egoizmo išreiškimų sumažinimas, kai brangios gyvenimo minutės švaistomos ne tam, kad gauti juslinius malonumus arba malonų laiko praleidimą giliose meditacijose, o atnešti naudą kitiems. Tačiau suprasti kokie veiksmai iš tiesų atneš naudą, o kokie taps meškos paslauga, galima tik remiantis į abu bodhisattvų sparnus: Išmintį ir Atjautą. Išmintis reiškia gebėti numesti savo asmeninius aptemimus, prieš „gerovės suteikimą” kitiems. Atjauta reiškia pagalba gyvoms būtybėms ir tų iliuzijų ir aptemimų pašalinimas, kurios jau įveiktos savyje.
Visiškai nebūtina laukti pilno Nušvitimo, kad efektyviai suteikti pagalbą: kiekvienas jau turi unikalią patirtį, kuria gali pasidalinti su kitais, perduoti sąmoningumo estafetę tiems, kas eina už jūsų.
„Tegul nuostabioji brangioji Bodhičitta užgims ten, kur dar jos nėra. O ten, kur ji jau atsirado, tegul nesusilpnėja, tačiau auga vis daugiau ir daugiau”.
Straipsnio autorė: Anastasija Polianskaja