Askezės ir jų nauda

Askezė – tai savanoriškas savęs apribojimas, sulaikymas nuo to, kas suteikia žmogui malonumą. Tai savanoriškas savęs suvaržymas, kai žmogus gauna tam tikrą diskomfortą.

Savanoriškos askezės naudojamos daugelyje dvasinių tradicijų. Jų atlikimo metu žmogus stiprina savo protą, valo sielą, tampa geresne savo paties versiją. Askezės transformuoja grubią energiją į subtilią.

Jogoje askezė yra įvardinama, kaip vienas iš Nijamos principų Tapas – vidinė ugnis, karštis, energija, kuri išsiskiria askezės atlikimo metu. Darydamas askezes žmogus įgauna tapasą – universalią energiją, kurią gali panaudoti asmeniniam ir aplinkinio pasaulio tobulėjimui.

Senovėje su askezių pagalba praktikai keisdavo išorinį pasaulį, savo vidinį pasaulį. Senovės epuose Mahabharatoje, Ramajanoje aprašomos įvairios žmonių ir demonų askezės, kurių atlikimo metu jie įgaudavo tapasą, kuris pildydavo jų norus, galias. Gaudavę įvairių Dievų palaiminimus, tokie praktikai gebėdavo tapti praktiškai nemirtingais.

Svami Satyananda Sarasvati:
„Asketizmo praktika sunaikinami užteršimai ir ateina kūno ir jutimo organų tobulumas.“

Askezės gali būti atliekamos satvoje, radžase ir tamase. Žmogus atliekantis askezė satvinėje būsenoje (harmoningoje, tyroje) siekia dvasiškai tobulėti ir padėti kitiems. Žmogus atliekantis askezę radžaso būsenoje siekia materialių gerybių arba, pavyzdžiui, ilgą laiką badauja neturėdamas aiškaus tikslo ir pats nežinodamas kodėl. Žmogus, atliekantis askezę tamase, siekia gauti energijos kitų prakeikimui arba atlieka tokias askezes, kurios priveda jį prie rimtų traumų ir susirgimų (pavyzdžiui, daug metų laikyti iškėlus ranką).

Todėl atliekant askezes verta suvokti ir suprasti, kaip ta energiją, kuri bus gauta askezės metu, kaip ji bus panaudota.

Askezės metu gautą energiją, nuopelnus verta paskirti ir panaudoti visų gyvų būtybių gerovei, jų tobulėjimui, o taip pat ir asmeniniam savęs pažinimui, nes kitu atveju, jeigu pas žmogų dominuoja egoistiški motyvai, jis visą gautą energiją orientuoja tik į savo naudą, gerovę ir finale tai priveda prie liūdnos baigties, kaip tai baigėsi, pavyzdžiui, demonui Ravanai.

Kas padeda suprasti, kaip gyvenime panaudoti savo laiką, jėgas ir energiją: Jamos ir Nijamos principai. Arba bent jau gyventi dorai, sąžiningai ir nedaryti niekam kitam nieko blogo. Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Ir taip pat svarbu vystyti altruizmą, mokytis duoti, dalintis, pasakoti. Atiduodamas kitam geriausius dalykus, tu iš tiesų atiduoti juos pačiam sau, todėl drąsiai verta dalintis tuo, kas padeda tau ir aplinkiniams tobulėti ir darytis geresniais žmonėmis. Taip pat galime ir fiziškai padėti žmonėms, galime dalintis žiniomis.

Andrejus Verba:
„Kas daugiau daro askezių, pas tą daugiau ir tapaso. Tačiau dauguma žmonių negali akumuliuoti tapaso, nes turi daug norų, troškimų ir viską, ką jie gauna – čia pat išleidžia. Prisiminkite alkoholiką, kuris po kruopelytę renka monetas buteliui. T.y. jis po kruopelę renka energiją, kad išpildytų kažkokią savo svajonę. Vietoj butelio gali būti bet koks kitas troškimas.“

Šiais laikais askezių atlikimas turi daug privalumų. Protingas asketizmas prailgina gyvenimą, gerina sveikatą ir savijautą, stiprina protą, ugdo valios jėgą, kūnas tampa stiprus ir ištvėrmingas. Pasak išminčiaus Patandžalio, askezės gali duoti sidhas – viršžmogiškas, antgamtines galias. Aitarėja Upanišadoje sakoma, kad neturintys ydų asketai mato Atmaną (Aukščiausiąjį Aš). Manu įstatymuose sakoma, kad asketiniu poelgiu žmogus išsilaisvina nuo nuodėmių. Tokiu būdu askezė, šalindama vidinius nešvarumus ir aptemimus išvalo žmogaus sielą.

Patandžalis:
„Nėra didesnės askezės, nei proto supančiojimas, nėra didesnės laimės, nei būti patenkintu, nėra blogesnės ligos, nei būti godžiam ir nėra geresnės gerovės, nei gailestingumas.“

Asketizmas taip pat turi ir trūkumus. Tai gana nemalonu, sukelia nepatogumus ir kančias, kartais reikia pridėti itin dieles pastangas, kad būtų gautas rezultatas. Kai kuriose technikose yra dalis rizikos sveikatai. Taip pat tikėtina, kad galima sulaukti nesupratimo iš artimųjų, bendradarbių, bičiulių (pavyzdžiui, pereinant į vegetarizmą), tai papildomai užima laiko. Ir bendrai, judėti prieš srovę, tai gerokai sunkiau, nes proto polinkiai visada veda pasroviui.

Žiemą daugelis žmonių mėgsta čiuožinėti nuo kalno su rogutėmis, tačiau retas kuris mėgsta tempti roges į kalną. Lygiai tas pats ir čia. Čiuožti nuo kalno su rogutėmis – tai yra gyventi siekiant malonumo komforto, patogumo, idealių sąlygų, kai viskas yra gerai, balanse ir harmonijoje. Tačiau retas kuris susimąsto, jog gyvendamas komfortiškose sąlygose, žmogus naudojasi aplinkiniais (paslaugomis, žmonėmis, daiktais) ir tokiu būdu lenda į karmines skolas, kad turėtų visą tai savo būsimuose gyvenimuose atidirbinėti.

Didingi dvasiniai mokytojai ir meistrai pasiekdavo dvasinio tobulėjimo viršūnes dėka to, kad atsisakydavo nuo patogumų. Daugelis gyveno itin skurdžiai ir atsiskyrime.

Pavyzdžiui, Milarepa daugelį metų gyveno šaltose kalnų uolose, maitinosi vien dilgėlėmis, jo kūnas įgavo pilkai žalią spalvą, žmonės jį laikydavo netgi ne žmogumi, o dvasia.

Buda Šakjamunis siekdamas nušvitimo darė daugybę askezių, kurių metu privedė savo kūną beveik prie mirtino išsekimo (beje, paskui jis atsisakė kraštutinės askezės kelio ir tuomet atsirado vidurio kelias – nei kraštutinės askezės, nei visiškas panirimas į malonumus, o balansas tarp jų).

Mahabharatoje Bhišma priėmė brahmačarijos (skaistumo) įžadus ir tapo praktiškai nemirtingas (galėjo numirti tik pagal savo valią).

Serafimas Sarovskis 1000 parų be sustojimo meldėsi miške.

Njingma mokyklos mokytojas Džigme Linga taip aprašė savo retryte, kuris truko tris su puse metų:
„Dėl maisto trūkumo ir atšiaurių oro sąlygų, visa mano negatyvi karma ir karminės skolos iš praėjusių gyvenimų pradėjo pasireikšti mano kūne. Dėl energetinio balanso sutrikimų mano nugara skaudėjo taip, lyg mane būtų užmėtę akmenimis. Dėl sutrikdytos kraujotakos ir oro cirkuliacijos mano krūtinę skaudėjo taip, lyg į ją kaltų vinis. Dėl nusilpusios medžiagų apykaitos apatinėje dalyje kojos manęs daugiau nelaikė ir aš netgi negalėjau atsistoti iš vietos. Kaip šimtametį senuką mane paliko visos jėgos. Praradau Apetitą“.

Taip pat svarbu paminėti, jog atlikdamas askezes, žmogus perdirbinėja savo negatyvią karmą.

Andrejus Verba:
„Jeigu žmogus pradeda užsiiminėti joga, jis gali pakeisti savo likimą. Pavyzdžiui, pas žmogų yra karma patekti į avariją ir sulaužyti koją. Jeigu jis užsiiminės asmeniniu tobulėjimu ant kilimėlio, tai perkentės šią askezę. Kai jūs užsiiminėjate ant kilimėlio ir staiga spontaniškai jums kažkas suskaudo, tai, greičiausiai, „išeina“ kažkokia karma, kuri galėtų ateityje privesti jus prie kančių.

Jeigu atsakyti trumpai, tai askezių atlikimas suteikia energijos, valo mūsų vidinį pasaulį, didina savęs pažinimą, stiprina valią ir ugdo charakterį.

Įsivaizduokite deimantą aplipusį įvairiais nešvarumais. Šie nešvarumai – tai mūsų proto aptemimai, neišmanymas, bukumas, inercija, gyvenimo nesuvokimas ir nesupratimas. Askezės atlikimas padeda nuvalyti šiuos nešvarumus ir iššvarinti tikrąjį deimantą – kiekvieno iš mūsų sielą.

Keletas askezių pavyzdžių.

Kūno askezės

– Badavimas.
– Mityba, skatinanti dvasinį augimą (pavyzdžiui, vegetarizmas, veganizmas, žaliavalgystė).
– Saikingas fizinis krūvis.
– Kūno ir drabužių, aplinkos švara.
– Jogos pratimai (asanos, pranajamos).

Kalbos askezės

– Sakyti tiesą.
– Nekritikuoti.
– Nevertinti.
– Nepiktžodžiauti.
– Neapkalbinėti žmonių jiems negirdint.
– Nerėkti.
– Vengti ginčų.
– Neversti klausyti, jeigu žmogus nepasiruošęs išgirsti.
– Neįtikinėti kitų ir nesistengti pertempti į savo pusę.

Proto askezės

– Jausmų ir emocijų kontrolė.
– Šventraščių skaitymas.
– Puikybės slopinimas.
– Godumo slopinimas.
– Nuolankumas.
– Atgaila.
– Pagarbus elgesys su visais žmonėmis.

Guru Nanak labai įdomiai nusakė asketizmą:
„Asketizmas nėra asketiškuose rūbuose, nei lazdoje, jei pelenuose. Asketizmas nėra nei auskaruose, nei skustoje galvoje, nei kriauklės pūtime. Asketizmas yra tame, kad pasilikti švariu, tarp nešvarumų.“

Užsiiminėjantiems joga askezės ir reguliarus savęs apribojimas yra itin vertinga praktika ir gyvenimo būdas. Svarbiausia, neperlenkti lazdos ir askezių metų gautą energiją nukreipti visų gyvų būtybių gerovei.

Vaizdo įrašas. Askezė ir jos rezultatai. Vladimir Vasiljev (rusų kalba)