Askezė – instrumentas asmeninio tobulėjimo kelyje
Kas yra askezė
Askezė – tai savęs apribojimo arba savęs atsižadėjimo praktika su tikslu pasiekti dvasinį nušvitimą arba įveikti asmeninius trūkumus ir apribojimus. Šis suvokimas naudojamas įvairiose religinėse tradicijose (krikščionybėje, islame, buddizme ir kituose), kur askezė naudojama kaip pasninkas, malda, meditacija, atsiskyrimas ir kitos atsižadėjimo nuo materialių gerovių formos. Plačia prasme askezė taip pat gali būti priskirta bet kokiai disciplinos arba savęs apribojimo gyvenime formai, kuri nukreipta į kažkokio tikslo pasiekimą.
Askezės rūšys
Askezės praktikuojamos trijuose lygiuose: kūno, kalbos ir proto.
Kūno askezės:
• mityba, padedanti dvasiškam augimui (sattvinis, be skerdienos, be intoksikacijų),
• saikingas fizinis krūvis,
• piligrimystė,
• buvimas tik gerovinėse vietose,
• kūno ir aprangos švara,
• minimalizmas,
• neprievarta (įskaitant žodžiais ir mintimis), troškimų kontrolė ir kita.
Atliekant kūno askezes svarbu prisiminti, kad jų tikslas yra visiškai ne tame, kad pakenkti kūnui ir nukentėti, o tame, kad per askezę išmokti kontroliuoti norus ir jutimus. Prisiminkite, kad fanatizmas netinkamas, o savęs kankinimas su askeze neturi nieko bendro. Pavyzdžiai iš didingų jogų–mahasiddhų gyvenimų aprašymų, kurie įvesdavo savo kūnus, iš įprasto žmogaus požiūrio taško, į neįtikėtinus išbandymus – išimtis iš taisyklių.
Kalbos askezės:
• laikytis satjos (teisingumo),
• nekritikuoti,
• neaptarinėti,
• nepiktžodžiauti,
• nekalbėti blogai apie kitus už nugaros,
• nepertraukinėti,
• nerėkti,
• neversti kalbomis tų, kurie nenori klausyti arba nepasiruošę priimti tai, kas pasakyta,
• vengti ginčų,
• nesistengti įtikinti niekieno niekame ir nesistengti „pertempti į savo tikėjimą, jogos–ratelį” ir taip toliau.
Proto askezės:
• jutimų ir emocijų kontrolė,
• raštų skaitymas ir apmąstymai,
• džniana–joga,
• savianalizė,
• puikybės nuraminimas (sumažinimas, pašalinimas),
• atgailavimas (atgaila),
• pagarbus santykis į žmones.
Priverstinės askezės – iš tiesų tai tik karmos atidirbimas: šiuo atveju diskomfortas ir skausmas primena apie kančių neišvengiamumą šiame pasaulyje ir būtinybę dirbti su savimi. Savanoriškos askezės padeda atidirbti arba sumažinti ateities skolas, tačiau jos ne visus gali atnešti gerovę.
Pamokanti didingo „Mahabharatos” epo herojaus Dhritaraštros žmonos Gandhari istorija.
Karalienė Gandhari, kaip ir priklauso moteriai, kilni, gerovinė ir kukli, tačiau siaubinga askezė, į kurią ji save pastatė, nebuvo numatyta. Moteriai priklauso klausti patarimo ir leidimo pas tėvą arba vyrą nes ji yra jų saugoma ir gauna nuopelnus nuo jų veiklos. Gandhari iš pačių geriausių motyvų (atjautos ir noro suprasti nuo gimimo aklą jos vyrą), priėmė askezę savanoriškai nematyti, tapti akla.
Vyras tai priemė kaip juoką. Išminčiai taip pat nepalaimino šio poelgio, nes raštuose jis nepaminėtas ir anksčiau nebuvo naudojamas. Tačiau turėdamas gerovinius motyvus, Guru dinastija leido askezę, nors jie ir ėjo prieš vyro valią. Karminiai ryšiai sunkūs suvokimui. Sunku pasakyti prie ko tiksliai privedė ši askezė. Tačiau laimės tame gyvenime pas Gandhari nebuvo: gimė šimtas sūnų su demoniškais polinkiais, vyro proto nei akimirkai nepaliko valdžios troškimas, atnešantis daugybę kančių jo žmonai ir tarnautojams.
Askezė – rimtas dalykas ir reikalauja aiškaus tikslo ir instrumentų rinkinio suvokimo. Geriau naudotis nurodytais, bent jau iki tol, kol asmeninės praktikos ir dvasinio augimo lygis neleis matyti dalykų giliau ir sulyginti veiksmus su pasekmėmis.
Askezės atliekamos troškimuose (radžase), neišmanyme (tamase) arba gerovėje (sattvoje). Askezės su tikslu dvasiškai tobulėti – tai askezės gerovėje, su tikslu gauti materialią naudą – troškimuose, su tikslu gauti energiją žalos darymui – tai neišmanymas.
Kokius nuopelnus nuo askezių gauna žmogus
1. Sudegina karmą. „Atlikę didingas nuodėmes ir likę, atliekantys nederamus dalykus, išsilaisvina nuo nuodėmės gerai atliekamu asketišku poelgiu” (Manu–smriti, XI 240).
2. Subtilios šakti energijos sukaupimas (arba tapaso), sukauptų padėkų grubios energijos perdirbimas, kas padidina gyvybinę energiją ir padidina potencialą.
3. Materialių arba dvasinių gerovių gavimas.
Askezių tikslas
Askezės atlikimas dėl atlikimo – klaida, kuri gali privesti prie puikybės išvystymo. Puikuojantis ir „šviečiant” visus ir viską aplinkui, praktikas augina asmeninės svarbos pojūčius ir jo atliekamų veiksmų svarbą, prisiriša prie rezultatą ir iš tiesų pats sau kasa duobę.
Pavyzdžiui, žmogus nusprendžia atlikti askezę ir 10 dienų nesiprausia, tačiau koks tikslas? Ar tai veda prie sąmonės pokyčio, kenksmingų įpročių pašalinimo, ar nuo to žmogus tampa geresnis? Pavyzdžiui duosime tokią pritčią. Numirė žmogus ir pateko į Dievo teismą. Pradėjo uždavinėti Dievui klausimus.
– Viešpatie, kokia mano dalia? Aš užsitarnavau dangaus karalystė? Aš juk kentėjau! – jis pareiškė su pasididžiavimu.
– o nuo kokių laikų, – nustebo Dievas, – kančios pradėjo skaitytis nuopelnais?
– Aš nešiojau asketišką maršką ir virvę, – atkakliai susiraukė žmogus. – Valgiau sėlenas ir sausus žirnius, nieko negėriau apart vandens, neprisiliečiau prie moterų. Aš iškankinau savo kūną pasninku ir maldomis…
– Na ir kas? – pastebėjo Dievas. – Aš suprantu, kad tu kentėjai, tačiau dėl ko būtent tu kentėjai?
– Vardan tavo šlovės, – nesusimąstęs atsakė žmogus.
– Gera gaunasi pas mane šlovė! – liūdnai nusišypsojo Viešpats. – Aš, reiškia, skandinu žmones alkiu, verčiu nešioti visokius prastus apdarus ir atimu meilės džiaugsmą? Stojo tyla… Dievas vis taip pat susimąstančiai stebėjo žmogų.
– Tai kaip su mano dalia? – priminė apie save žmogus.
– Sakai kentėjai, – tyliai ištarė Dievas. – Kaip tau paaiškinti, kad suprastum… Štai, pavyzdžiui, stalius, kuris prieš tave. Jis visą gyvenimą statė namus žmonėms, per karštį ir šaltį ir kartais būdavo alkanas ir dažnai pataikydavo sau per pirštus, dėl to ir kentėjo. Tačiau jis is tik statė namus. Ir todėl gaudavo savo sąžiningai uždirbtą atlygį. O tu, gaunasi, visą gyvenimą tik ir darei, kad trankei sau plaktuku per pirštus.
Dievas akimirkai nutilo…
– O kur gi namas? Namas kur, Aš klausiu?!
Kaip atlikti askezes
Krišna Bhagavadgitoje sako:
„Ką tu bedarytum, ką tu bevalgytum, jeigu tu paaukoji arba padovanoji, kokį tu poelgį bedarytum, o Kauntėja, visa tai atlik kaip paaukojimą Man!” (BG 9.27)
„Žinok, kad atliekantys Raštuose šventųjų neaprašytus žiaurius asketinius poelgius dėl pasipuikavimo savimi, su puikybe, tuo pat metu veikiami lytinio troškimo, prisirišimų ir prievartos, neprotingi, kankinantys elementų, iš kurių sudaryti jų kūnai, o taip pat Manęs, esančio jų kūnų viduje, žinok, kad jų sprendimai demoniški!” (BG 17.5–6)
Pagrindinis pavojus, kuris tyko asketo, yra tame, kad gaudamas šakti energiją (tapasą) per askezes, jis augina puikybę. Dėka askezių pagarba praktikai sociume automatiškai padidėja ir ego džiaugsmingai trina rankomis. Be tikėjimo ir be Dievo viduje askezės pavirsta į budelį. Visus rezultatus verta siūlyti Dievui ir daryti tai visų gyvų būtybių gerovei. Net jeigu atlieki askezes asmeniniam tobulėjimui ir dvasiniam augimui, verta prisiminti ir suvokti, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai turi atnešti visiems gerovę.
Svarbu neaptarinėti askezės su kitais, nesipuikuoti, nesivaizduoti tuo kitiems. Geriau apie ją niekam nepasakoti, tik mokytojui. Pasidalinsime pamokančia pritčia, kuri paaiškina šį aspektą.
Buddos Šakjamunio laikais gyveno vienas karalius, kuris norėjo paaukoti Buddai ir šimtams jį lydinčių vienuolių didingas dovanas. Jis pakvietė juos į gimtadienį, kuris vyko jo sode. Daug savaičių iš eilės karalius aukojo susirinkusiems dovanas kaip skaniausią maistą, rūbus ir pinigus. Pagal tų laikų tradiciją po gerovinio poelgio atlikimo buvo atliekamas nuopelnų paskyrimas, nes žmogus gaudavo atpildą už savo darbus.
Kai grandiozinė šventė artėjo prie pabaigos, karalius paprašė atlikti keleto paskutinių savaičių nuopelnų pašventinimą. Budda sutiko išpildyti jo prašymą, tačiau prieš tai padarant, uždavė labai neįprastą klausimą:
„Ar aš turiu už visus tavo materialius paaukojimus ir dovanas paskirti tavo naudai ar į to žmogaus naudą, kuris iš tiesų sukaupė didžiausią nuopelną?”
Karalius buvo išmuštas iš vėžių. Jis galvojo, kad pats didžiausias nuopelnas priklauso jam, juk tai jis organizavo šventę ir buvo toks dosnus su visais, tačiau atsakė:
„Žinoma, tu turi paskirti nuopelnus tam, kuris jo nusipelnė”.
Tuomet Budda paskyrė nuopelnus senutei–vargšei, sėdėjusiai prie sodo vartų. Susirinkę buvo apstulbę. Buddos pakeleivis Ananda paklausė:
„Kodėl tu paskyrei šios šventės nuopelnus vargšei, kuri visiškai nieko nepadarė, o ne karaliui, kuris visą tai apmokėjo?”
Budda atsakė:
„Karalius pinigus išleido, o pas vargšę nėra nei rupijos, tačiau ji džiaugėsi, kad atliekami tokie gausūs paaukojimai. Kadangi ji pati nieko neduodavo, ji nepatirdavo puikybės. Karalius buvo dosnus, tačiau savimi patenkintas, puikuodavosi asmeniniais gerais poelgiais. Senutės nuopelnas pasirodė didesnis už karaliaus nuopelną dėka to, kad ji buvo tikra ir kukli”.
Ruošiantis daryti askezę, iš anksto planuokite trukmę ir laikykitės plano. Jeigu atsiranda pagunda laikytis ilgiau – tikėtina, ego įsitvirtino, jeigu atvirkščiai, atsirado noras anksčiau pabaigti askezę – tai rodiklis to, kad valios jėga silpna arba trukdo išoriniai faktoriai.
Fanatiškumas, lygiai kaip ir pasidavimas silpnybių tenkinimui, nedėkingos askezės rodiklis. Aprašytos askezės turi tam tikrą įėjimo–išėjimo laiką pagal raštus. Pavyzdžiui, Indijos gyventojai laikosi pasninko per Navaratri – 9 apribojimo dienos ir 9 apribojimo naktys ir šios dienos nustatytos pavasario ir rudens lygiadienio.
Pasninkaujantį veikia planetų energija, atitinkanti konkrečią savaitės dieną laikantis pasninko ir kitų askezių. Pavyzdžiui, ekadašis atliekamas 11–ą mėnulio dieną ir išėjimo laikas konkrečiai nurodytas. Pravoslavų pasninkai taip pat turi laiko rėmus ir kitas sąlygas. Tai yra laiko faktorius svarbus tiek iš trukmės požiūrio taško, tiek ir iš askezės pradžios–pabaigos. Teigiama laikytis jau nustatytų raštų, o nekurti dviračio.
„Pasninkas tiek atneša naudą tiems, kurie protingai prie jo prieina, taip ir kenkia neprotingai jį pradedantiems. Todėl rūpinkitės pasninko nauda, turite saugotis jo žalos, tai yra puikybės”. Gerbiamas Markas Atsiskyrėlis
Askezių atlikimo taisyklės
Visų pirma, pastovumas (sattvos požymis). Askezė turi būti pastovi, jeigu nenumatytas konkretus jos atlikimo periodas.
Visų antra, pasiūlyti askezių rezultatus Dievui. Praktikas iš esmės tai daro dėl Dievo (kitais žodžiais, neprisirišti prie rezultatų). Verta būti dėkingiems už galimybę atlikti askezę, padedinėti žmonėms ir judėti asmeninio tobulėjimo kelyje.
Geriausia askezė – laikytis savo dharmos ir gerinti santykį su Dievu, kiekvieną veiksmą atlikti be savanaudiškumo ir atnešti rezultatus Aukščiausiajam. Tuomet karminiai mazgai palaipsniui mažės ir gyvenimas praeidinės gerovinėse askezėse.
Štai kas sakoma Manu-smriti apie dharmą:„Asketizmas brahmanui – šventų žinių įgavimas, asketizmas kšatrijui – tautos apsauga, asketizmas vaišu – namų ūkio veikla, asketizmas šudrai – tarnystė” (XI 236).
Tegul visos gyvos būtybės būna laimingos!
Vaizdo įrašas. Askezė ir tapas: įtaka evoliucijai. Oleg Vasiljev (rusų kalba)