Laimė ir kančios kyla iš proto
Daugumai žmonių laimė yra tai, ką galima paimti iš aplinkinių daiktų, santykių, pinigų, kelionių, turto ir taip toliau, o tam, kad gauti šiuos daiktus, reikia didelių pastangų ir dažnai tai yra kenksminga kitiems. Jie negeba įvertinti tos laimės, kuri yra proto būsena ir atsiranda iš gerų poelgių. Žmonės bando gauti laimę atlikdami negerus poelgius ir stebisi, kodėl jie niekada nesijaučia laimingi. Jie prilygina laimę išorinių norimų objektų turėjimui, nesuprasdami, kad vidinė ramybė – tai tikroji laimė, Dharmos ramybė.
Nesiremdami į Dharmos praktiką, žmonės vaikšto po pasaulį ieškodami laimės, nesuprasdami, kad ji visados jų viduje. Nuo vaikystės iki mirties jie važinėja po įvairias šalis, ropščiasi į įvairius kalnus, ieško ir ieško, tačiau vis dar nėra laisvi, vis tiek kažko trūksta. Materialių gerovių, patyrimų, žinių įgavimas – nesvarbu kokia forma ateina šios laimės paieškos, kai žmonės remiasi į išorinius metodus – visada kažko trūks. Štai kodėl karmos suvokimas toks svarbus. Tol, kol mes aiškiai nepamatysime, kad laimė ir kančios sukurtos mūsų proto ir, kad laimė tai gerovinio proto rezultatas ir, kad kančios – tai blogą linkinčio proto rezultatas, mes ir toliau klysime vydamiesi laimę, atlikdami negatyvius poelgius.
Išoriniuose daiktuose visiškai nėra jokios laimės. Lygiai taip pat, kaip saulėgrąža išauga iš sėklos, laimė išauga iš praėjusių gerų poelgių. Jeigu mes nelaimingi dabar, tai yra todėl, kad mes atlikdavome negatyvius poelgius praeityje. Jeigu mes norime būti laimingais ateityje, mes turime nuo šio momento atlikti tik pozityvius poelgius. Pasirinkimas toks paprastas. Tačiau mes negalime dirbtinai dirbti su laime, kol mes tvirtai neįsitikiname tuo, kad visa laimė ir kančios kyla iš proto, o ne iš išorinių faktorių ir kol gerai nesuprasime kokie veiksmai pozityvūs, o kokie – negatyvūs.
Mums reikia pamatyti klaidingą suvokimą tame, kad materialūs daiktai yra laimės ekvivalentas. Mes, 21-o amžiaus žmonės, gerokai laimingesni, nei žmonės prieš du šimtus ar du tūkstantmečius metų? Žinoma, mes turime visko daugiau. Aš nesiginčiju, kad pas mus daugiau komforto, daugiau žinių, daugiau turto, tačiau ar daugiau pas mus laimės? Jeigu materialūs turtai būtų laimės priežastis, tuomet turi būti gerokai daugiau ramybės ir laimės dabar, nei kažkada anksčiau, tačiau akivaizdu, kad taip nėra. Iš tiesų, pirmykščiai žmonės gyveno be komforto, kurį mes turime, be namų, pripildytų turtais, be elektronikos, kuri pas mus yra, jie buvo gerokai laimingesni, nei mes. Buvo gerokai daugiau ramybės tuomet, nežiūrint į tai, kad visoje planetoje nebuvo nei vieno automobilio. Mes galime tai pamatyti netgi nežiūrint taip toli į praeitį. Jeigu mes pažiūrėsime į šiuolaikines labai išsivysčiusias šalis ir sulyginsime jas su gerokai skurdesnėmis, „atsilikusiomis” šalimis, mes pamatysime, kad kuo šalys labiau materialiai aprūpintos, visai nebūtinai laimingesnės, nei mažiau aprūpintos.
Ar mes gaėsime rasti labai turtingą žmogų, kuris bus laimingesnis ir ramesnis už tą, kuris nėra turtingas? Jeigu jūs panagrinėsite tai, pamatysite, kad turtai nėra lygūs laimei. Daugumai žmonių daugiau turtų ir valdžios reiškia didelę atsakomybę ir nerimą, didelį stresą ir kančias. Labai daug nelaimingų milijonierių. Ir savižudybių procentas turtingose šalyse gerokai didesnis, nei skurdžiose.
Jeigu materialūs turtai būtų tobulos ramybės ir laimės priežastis, mes jau tai turėtume, nes praėjusiuose gyvenimuose jau turėjome didelius ir nesuskaičiuojamus turtus. Tačiau mūsų protas vis dar neišmanyme. Mūsų poto kryptingumo pakeitimas nuo negatyvaus, besikabinančio už „aš, aš, aš – proto” į pozityvų protą, atvirą, ne egoistišką – tai kelias į visišką ramybę. Visi turtai pasaulyje negeba sunaikinti netgi vieno iš tūkstančio negatyvių protų, negeba susilpninti nei menkiausio iš aptemmų, kurie priveda mus prie kenksmingų poelgių. Mes galime tam tikram laikui užmiršti mūsų nelaimę ir apsimesti, lyg jos nebūtų, tačiau mes iš tiesų tik pratiname save turėti materialų komfortą. Trumpalaikis tam tikro mentalinio skausmo sustabdymas – tai visiškai nėra kančių pabaiga. Tikrasis kančių sustabdymas iš Dharmos požiūrio taško – tai nepertraukiamų kančių pabaiga pašalinant jų priežastis. Jeigu mes nesuprasime kančių prigimties, mes negalėsime atpažinti jo atsiradimo priežasčių. Ir negalėsime pažinti tobulos laimės ir kelio į jos pasiekimą. Laikinų priemonių naudojimas, kad sustabdyti momentines kančias, tai tik sukuria priežastis dar didesnėms kančioms. Taip elgdamiesi mes sukuriame daugiau kančių, kol klaidingai galvojame, kad sustabdysime jas. Pakliuvę į akligatvį pastoviai vejantis pasaulietišką laimę ir kasdienius malonumus, mes ne tik sunaikiname mūsų šansus įgauti tikrąją laimę, tačiau mes taip pat įsitikiname, kad mes niekada nebūsime pilnai sėkmingi vydamiesi nedidelę, laikiną laimę, kurios siekiame. Mes niekada nesame laisvi nuo problemų, o įprastos laimės paieškos reikalauja didelių ir pastovių pastangų. Mes tampame asmeninio godumo vergais, savo proto vergais, kuris reikalauja pasaulietiškos laimės, proto kuris verčia mus dirbti iki išsekimo, bandant patenkinti jo poreikius.
Tačiau mūsų situacija ypatingai unikali tuo, kad pas mus yra pasirinkimas. Pas gyvūnus nėra pasirinkimo. Žmonės, esantys absoliučiame skurde neturi pasirinkimo. Pas mus pakankamai kančių, kad norėtume atsikratyti jų, tačiau ne ant tiek daug, kad jos pilnai užimtų mus. Mes lengvai galime pamatyti, kaip kiti kenčia ir, atitinkamai, galime išvystyti atjautą jiems.
Pas mus yra pasirinkimas ir mes galime rasti laimės priežastis. Mes galime išmokti naudoti mūsų protą kaip instrumentą laimės pasiekimui, mokydamiesi kaip medituoti. Mes galime klausyti didingų mokytojų ir pas mus yra protas, kad suprasti jų perduodamas žinias, mes raštingi, kad skaityti Dharmos knygas, turime išminties matyti juose esmę ir protą, kad pradėti gyventi pagal Dharmą.
Pas mus yra gebėjimas sukurti priežastis tobulai laimei ir pilnai pašalinti kančių sėklas. Argi tai ne stulbinantis dalykas? Minutės bėgyje mes galime išgirsti karmos ir laimės priežasčių paaiškinimą ir suprasti juos. Be to, mūsų protas nėra aptemęs grubiu negatyvu ir todėl, kai mes girdime apie karmą ir kančias – mes matome tame prasmę ir pas mus yra išmintis, kad padaryti teisingą pasirinkimą. Tuomet viskas, ką mes darome kiekvienu momentu 24 valandas per parą gali tapti Dharma.
Lama Zopa Rinpoche
