Aromaterapija pagal ajurvedą
Nuo pačių seniausių egzistavimo laikų žmogus susipažino su gydančia žolių jėga. Žmogus dar nesuprato gamtos veikimo, tačiau intuityviai jautė, kad nemalonus aromatas veikia destruktyviai. O malonūs kvapai traukia, suteikia kūnui signalą instinkto lygyje, kurį įdėjo pati motina–prigimtis. Pradedant nuo senovės žynių, kureie naudojo augalus savo pratikse, gydymo augalais kultūra vystėsi nuosėkliai.
Mūsų dienomis ši kultūra sukasi framakologijos ir kosmetologijos pramonėje. Milžiniški resursai naudojami tyrimams, gaminant kremus, eterinius aliejus, balzamus ir daug kitų. Miliardus dolerių naudoja reklamai ir platinimui. Dėka išvystyto interneto–prekybos nupirkti ir panaudoti visą šią įvairovę gali žmogus esantis tūkstantis kilometrų nuo tų vietų, kur buvo surinktas pradinis produktas.
Mūsų planetoje išsisaugojo vietos, kur gydomųjų augalų naudojimo būdai išsisaugojo per tūkstančius metų ir praktiškai nepasikeitė. Viena iš tokių vietų yra Indija. Kai į senovės Indijos žemes atėjo arabai–užkariautojai, distiliacijos menas čia įgavo naują lygį. Būdai išgauti eterinius aliejus, kuriuos atnešė užkariautojai ir dar senesnės gamybos technikos praktikuojamos Indijoje iki šių dienų.
Egzistuoja legenda, kad vienas indų valdovas, ruošdamasis didingai šventei, įsakė užpilti kanalą šalia rūmų rožių žiedais. Kai šventė pasibaigė, žmonės pastebėjo, kad vanduo pasidengė lengvai pastebimu rožinės esencijos sluoksniu. Taip atsirado rožių aliejus. Jis ir šiandieną naudojamas grožio industrijoje: valo odą, pašalina raukšles ir kovoja su dermatitu.
Aromaterapijos principai iš ajurvedos pozicijos
Gydymas eteriniais aliejais – tai viena iš pagrindinių ajurvedos krypčių. Aliejus galima ištraukti iš visų augalų dalių. Mediena ir tošis dažniausiai turi stimuliuojantį poveikį. Gėlės – migdomieji ir atpalaiduojantys. Šaknys – daugybės maistinių elementų susitelkimas, vertinamas už sutvirtinančias savybes. Ajurvedos traktuotėje aliejai klasifikuojami pagal energetines grupes (šildantys ir šaldantys), tačiau ne tik.
Didelę reikšmę gydytojui taip pat turės aliejaus drėgmė ir sausumas. Šaldančios ir šildančios aliejaus savybės seniai žinomos ne tik senovės indų kultūroje. Kitos tautos aktyviai naudojo aliejus savo kasdieniame gyvenime. Šaltas pagal savo struktūrą ramunėlių aliejus iš senų laikų buvo naudojamas nuraminti ir atšaldyti ir buvo populiarus pas slavus.
Kaip eksperimentą prileiskite vonią vandens ir pridėkite nedidelį kiekį ramunėlių aliejaus. Karštomis dienomis tai puikus būdas atsigaivinti. Čiobrelių aliejus (čabrec arba bogorodskaja žolė) nuostabus šildančio aliejaus pavyzdys. Rusioje jis buvo naudojamas, kaip priemonė nuo peršalimo susirgimų, nukritus dvasiai ir, kaip nuskausminamieji.
Įtrinant nedidelį kiekį eterinio čiobrelių aliejaus į odą, žmogus jau po 10 minučių pradeda jausti plintančią vidinę šilumą. Tarp karšto ir šalto yra nedidelis neutralių aliejų sluoksnis. Padidinant temperatūrą jie padės sumažinti karštį, esant nudegimams nuims skausmą ir paės užgyti.
Nušalus arba stipriai atšalus sušildys. Tokio stabilizatoriaus pavyzdys – levanda – puiki priemonė, kuri nestabilią kūno sistemą priveda prie pusiausvyros būsenos. Ajurvedos gydytojas būtinai nustatys būtent jums tinkamą eterinį aliejų, jis vadovausis ne tik energetinėmis savybėmis, tačiau ir produkto drėgnumu. Aliejaus drėgnumą arba sausumą lengva nustatyti savarankiškai atliekant nedidelį eksperimentą.
Ištirpdinus vandenyje sausus aliejus (pavyzdžiui pušų), susidaro paviršutinė plėvelė, o drėgmė tolygiai išsiskaido vandenyje. Chemikai vadina juos lipofiliniais arba hidrofiliniais. Brajeno Milerio knygoje „Aromaterapija iš ajurvedos pozicijos” naudoja paprastą lentelę pagal savybes, aprašytas aukščiau, su pavyzdžiais.
Supratimui mūsų straipsnyje mes maksimaliai supaprastinome lentelę. Tačiau jeigu įtraukti į ją didesnį kiekį žolių ir augalų – lentelė taps universaliu instrumentu darbui su došų lygio koncepcija (žmogaus tipas pagal ajurvedą).
Aliejaus savybės:
Drėgna: gvazdikas, rožė, levanda, citrinų žolė.
Sausa: pušis, bazilikas, vaistinė ramunėlė.
Karšta: gvazdikas, rožė, vaistinė ramunėlė.
Neutrali: levanda, bazilikas.
Šalta: citrinų žolė, vaistinė ramunėlė.
Eterinių aliejų pritaikymo būdai:
• Patalpos aromatizacija (aroma–lempos, aroma–lazdelės, aroma–akmenys).
• Inhaliacijos (šaltos ir karštos).
• Aroma vonios.
• Masažas ir įtrinimas.
• Kompresai ir įvyniojimai.
• Naudojimas kosmetinėse priemonėse.
• Naudojimas į vidų (meduje arba cukruje).
• Skalavimas.
Saugumas ir kontraindikacijos
Eteriniai aliejai, žinoma, natūralus produktas. Sutinkant panašią markiruotę žmonės mano, jog šiuo atveju sau pakenkti neįmanoma. Tai aptemimas.
• Prieš pradedant naudoti eterinius aliejus pasikonsultuokite su gydytoju. Stebėkite pojūčius kūne.
• Būkite ypač atsargūs naudojant produktą į vidų, o geriau ir iš vis atsisakykite nuo tokios praktikos, pakeitę jas į gerokai saugesnius terapijos metodus. Vartojant į vidų niekada nenaudokite švarių produktų, tik ištirpintus cukruje ar meduje!
• Vaikams tinka išskirtinai mažas dozavimas, o mažyliams iki trijų metų ir visai būtina specialus testas jautrumui su gydytojo priežiūra.
• Nors alerginė reakcija kyla ypač retai, jos vis tik įmanomos. Padidėjęs atskirų organizmų jautrumas gali padėti pasireikši reakciją ant odos, kvėpavimo takų patinimo ir netgi nudegimams. Nerekomenduojama degintis ir naudotis soliariumu minimum 24 valandos po aliejaus naudojimo. Ypač citrusinių rūšių: bergamotas, greipfrutas, laimas ir apelsinas.
• Stebėkite tinkamą doziruotę, jos visada nurodytos instrukcijose. Net vanduo dideliais kiekiais gali pakenkti.
• Esant nėštumui naudoti eterinius aliejus vertėtų su dideliu atsargumu. Aliejus gali įsisiurbti per placentą ir sukelti nenuspėjamas vaiko reakcijas. Jeigu jūs vis tik pasiryžote terapijai, tai naudojimo kiekį verta sumažinti iki vieno karto per dieną. Nenaudokite nėštumo metu: šalavijo, melisos, pačioli, mirros, gvazdikėlio, čiobrelio, cinamono, pelyno, spygliuočių kilmės, muskato riešuto.
Eterinių aliejų naudojimas skirtingoms došoms
Vatos disbalansas. Vata – lengva, sausi, judri doša. Pagal priešingybių principą vatai tiks drėgni, sunkūs ir šildantys aliejai. Tačiau išskirsime niuansus. Egzistuoja dvi sutrikimų rūšys susijusios su vata–doša: blokiruotė ir trūkumas. Blokiruotė – kanalų užkimšimas atliekomis ir toksinais (ama). Vatos trūkumas – kai nuo vatos pertekliaus organizmas praranda svorį ir dehidratuojasi.
Blokiruotei tiks aliejai iš šio sąrašo: adžvan, ayr, kalendra, cinamonas, kmynai, raudonieji ir juodieji pipirai, sandalmedis, šalavijas, šafranas. Šios aliejų grupės naudojimas neturi turėti pastovaus charakterio. Esant per dideliam spaudimui nuo vatos blokiruotės lengva pereiti prie dehidratacijos ir tonuso praradimo.
Esant vatos trūkumui būtinos maitinamosios žolės, padedančios atstatyti audinius. Bus naudingi augalai iš afrodiziakų grupės, pavyzdžiui aloe. Iš tonizuojančių aliejų tiks: ayr, brami, jazminas, ladanas, mirra, rožė, trifolija (Triphasia trifolia) ir šafranas.
Pittos disbalansas. Pitta karšta ir drėgna. Jos nuraminimui tiks šaldantys, raminantys ir sausi aliejai. Iš saldančių, taip pat harmonizuojančių emocijas ir protą aliejų, pittai tiks: šlamutis, brami, jazminai, jonažolė, levanda, melisa, ramunėlės, sandalmedis, pankolis.
Kad sumažinti karštį esant pakilimui ir karštinę tiks: medetkos, šlamutis, jazminai, laimas, neroli, chna ir čampa.
Kaphos disbalansas. Kapha sudaryta iš vandens ir žemės elementų. Kaphos prigimtis šalta, drėgna, lėta ir sunki. Profilaktikai ir susirgimų kaphos tipo terapijai idealios bus sausinančios ir judėjimą stimuliuojančios priemonės. Tikslas – išvengti užsistovėjusių procesų kaphos organizme.
Šlapimą varančios žolės pašalins kaphai skysčių užsistovėjimą Tarp jų galima išskirti: adžvan, kalendra, citrinžolė, petražolės, pankoliai.
Stimuliuojančios žolės uždegs virškinimo ugnį – prioritete: anyžius, gvazdikėliai, garstyčios, raudonėlis, cinamonas, kurkuma, raudonieji ir juodieji pipirai.
Kapha labiau nei kiti tipai yra paveikiami viršutinių kvėpavimo takų susirgimų ir esant bronchitams jiems rekomenduojamas aliejus, gerinantys atsikrenkštimą ir šlapumo išvedimą: apelsino žievė, gvazdikėlis, hibiskus, jonažolė, imbieras, kardamonas, lauras, česnakai ir šalavijas.
Eteriniai aliejai – dar vienas instrumentas sveikatos, žvalumo ir ilgaamžiškumo profilaktikai. Paprasti naudojant ir vis labiau prieinami jie gali pakeisti daugelį sintetinių preparatų, kuriuos parduoda vaistinėse. Praskidę per amžius, senovines žinias, išdėstytas ajurvedos puslapiuose, nepraranda savo aktualumo. Tačiau naudojantis senovės receptais nepamirškite apie jūsų unikalumą ir unikalią organizmo reakciją. Įsiklausykite į save ir neatsisakykite konsultacijos su specialistais. Būkite sveiki.