Mačig Labdron apie mūsų proto demonų prigimtį
Papasakosiu apie demonų prigimtį. Mūsų įsivaizdavime demonas – tai kažkas didelio, tamsaus ir baisaus. Susitikę su jais mes pykstamės, mus apima drebulys. Tačiau iš tiesų neegzistuoja jokių demonų.
Tiesa apie juos tokia. Viskas, kas trukdo pasiekti Nušvitimą, yra demonas. Netgi mylimi, rūpestingi giminaičiai gali tapti demonais, jeigu jie trukdo praktikai.
Pats didžiausias demonas iš visų – tai tikėjimas į ego, kaip į pastovų nepriklausomą principą. Jeigu nesunaikinti šio prisirišimo prie ego, demonai blaškys tave į viršų-žemyn. Todėl tu privalai dėmesingai praktikuoti. Sunaikink šį tikėjimo į ego demoną!
Iš pradžių panagrinėkime taip vadinamus pagaunamus demonus. Akis mato formą ir spalvą. Mes jaučiame įsitraukimą toms spalvų formoms, kurias laikome maloniomis ir pasibjaurėjimą toms, kurios atrodo nemalonios. Tas pats vyksta, kai ausis girdi, nosis jaučia kvapą, liežuvis jaučia skonį o kūnas liečia. Malonūs jutimo objektai traukia, o nemalonūs – atstumia. Bet koks malonumas ir pasibjaurėjimas, kurie tave apima – tai demonas!
Objektai, skatinantys meilės ir neapykantos jausmą taip, lyg būtų realūs ir visas tavo apsėdimas jusliniu suvokimu – tai dalykai, kurie iššaukia kančias. Jie įtraukia visas būtybes į begalinio tapimo procesą, kuris neišvengiamai atneša nusivylimą. Štai kodėl visa tai – demonai. Jie vadinami pagaunamais, nes juos sukuria tikėjimas į tai, kad malonūs ir nemalonūs juslinio suvokimo objektai yra kažkas konkretaus ir realaus. Visi tokie prisirišimai ir apsėdimai, geri jie ar blogi, yra demonais – tai sunaikink juos!
Prie to pačio, nors spalva ir formos yra, jie nerealūs. Jie egzistuoja, tačiau jų struktūroje nėra jokios pastovios būties. Tu turi suprasti, kad bet koks priėmimas arba atmetimas kažkokios formos – nerealūs. Tu negali sustabyti formos atsiradimo, tačiau gali nustoti karštligiškai kabintis už to, kas atsiranda. Išsilaisvinant nuo prisirišusio santykio į įprastus reiškinius, tu išsilaisvini nuo kliūčių, kurias iššaukė formos ir spalvos. Tas pats liečia garsus, skonius, vapus ir jutimo įspūdžius.
Dabar aprašysiu nepagaunamus demonus ir tai, kaip jie veikia.
Mes vadiname juos nepagaunamais, nes jie nesuvokiami jutimo organais. Tai visos įmanomos malonios ir nemalonios pačio proto būsenos. Tokias būsenos, kaip išgąstis arba nepasitenkinimas mes vadiname demonais, o švarius linksmumo arba susijaudinimo patyrimus mes vadiname dievais. Jeigu tu pasineri į kažkuriuos iš jų, protas tampa emociškai nestabilus. Emocijos neturi materialios prigimties ir nepasireiškia, kaip realūs, konkretūs objektai. Tuo labiau jie gali kenkti tau, kai tu bėgioji šen ten, bandydamas prie jų prisitaikyti, ir todėl yra demonais. O kadangi jie nepastovūs ir nepagaunami, jie vadinami nepagaunamais demonais.
Iš tiesų nei gėris, kurį mes vadiname dievais, nei blogis, kurį mes vadiname velniu, nei netgi pats protas, kuris blaškosi tarp malonaus ir nemalonaus, niekada neegzistavo iš tiesų. Jie – niekas, neturintys jokio pagrindo.
Tačiau neverta slopinti savo emocijų. Kokie pergyvenimai kiltų, pozityvūs ar negatyvūs, nebandyk išmesti jų iš savo sąmonės. Taip pat neverta įsitraukti į juos ir sukurti kažkokio įsivaizdavimo apie uos, kad neatsidurtum asmeninių koncepcijų pančiuose. Kokios mintys arba prisiminimai bekiltų tavo prote, tiesiog leisk joms būti. Visas proto aktyvumas – tai tiesiog spindintis didingos suvokimo erdvės aiškumas. Protas kaip didelis vandenynas, kuris niekada nesikeičia, nors jo paviršiuje pastoviai banguoja bangos. Ir todėl, kokie malonūs ar nemalonūs dalykai beatsirastų, nebandyk jų skatinti, visą laiką mąstydamas apie juos. Jeigu tu tiesiog paliksi juos ramybėje, nepagaunami demonai išnyks patys savaime.
Dabar panagrinėkime jutimo malonumų demonus. Kai kurios proto būsenos, tokios, kaip džiaugsmas, gausa, turtingi pozityviomis savybėmis. Sužavėti panašiais išgyvenimais, įprasti žmonės ieško jų vėl ir vėl. Kiti, pavyzdžiui, kaupia turtus ir siekia publikos populiarumo, kuri žiūri į dievybių veidus ir burba magiškas formules piktųjų dvasių nuraminimui, skausmo pašalinimui ir išgijimui nuo negalavimų. Jie karštligiškai kabinasi už išskirtinių meditacinių patyrimų, atsirandančių dėka viršjuslinio suvokimo ir už gebėjimo interpretuoti sapnus. Jie vysto spindinčią kūno kalbos ir proto galią, kuri neišvengiamai pritraukia dievus, demonus ir žmones. Apžavėti pasekėjai apipila juos dovanomis: maistu, turtais ir malonumais, besąlygiškai jiems tarnauja ir lenkiasi. Visa tai neišvengiamai priveda prie milžiniškos puikybės ir pasididžiavimo, kurie uždaro kelią į Išsilaisvinimą. Todėl tokios būsenos laikomos demonais.
Tačiau šie taip vadinami jutimo malonumų demonais pagrįsti tik ant fiktyvių proto projekcijų. Dalykai gali pasireikšti įvairiai, tačiau realybėje neegzistuoja nei subjektas, nei objektas, nei veiksmas. Nėra reiškinių, nėra proto, nėra jokio santykio tarp jų. Prote nekyla nei džiaugsmas, nei laimė, nėra tokių objektų, kuriems galima būtų priskaityti egzistavimą absoliučia prasme. Juose nei per plauką nėra nieko absoliutaus!
Tu gali pastebėti, kad visa tai, lyg sapnas, tai priimk tai į savo širdį. Tik kvailas protas įsitraukia į panašius sapnus, minimas savybes. Paversk tai savo vidine patirtimi ir pilnai išsilaisvink nuo perteklinio turto, kuris iš esmės – niekas, nors protas jį objektizuoja. Išsaugok įsitikinimą į didingos, neapribotos tuštumos egzistavimą ir pilnai duok sau ataskaitą apie tai, kad visi reiškiniai iliuziniai, kaip sapnas.
Ketvirta demonų grupė – tai daiktiškumo demonai. Visų likusių demonų šaknys sueina daiktiškume, tai dėkingiausia, ką galima padaryti – tai atkirsti juos atsiradimo momentu.
Šis daiktiškumas taip pat vadinamas tikėjimu į ego. Tikėjimas į ego – tai bet kokio blogio šaknys ir visų gyvenimo klaidų priežastis. Kai tik mes pradeda suvokti už ego tai, kas nėra ego, protas tampa emociškai nestabilus. Daiktiškumas reiškia, kad viskas, kas atsiranda, pozityvaus arba negatyvaus, pripažįstama realiu ir tampa kabinimosi objektu. Tai pat ir objektas (kuris pasirodė įtrauktas į subjekto sritį), ir pats subjektas (kuris įtraukia objektą į savo sritį), o taip pat visos būties rūšys šiame reiškinių pasaulyje, visi dalykai viduje ir iš išorės, kuriuos mes priimame už “aš” ir “mano” – visa tai žmonėms su aukščiausiuoju suvokimu yra niekas.
Palikęs visus šiuos demonus, trukdančius pasiekti Išsilaisvinimą, bet kokį kabinimąsi už reiškinių, kaip už tikrų. Kai jau nėra subjekto, kuris eina už patyrimo, pozityvaus arba negatyvaus ir kai išnyksta visi fiktyvūs vertinimai, idėjos ir siekiai, išnyksta viskas, kas turėjo kažką bendro su proto postulatais.
Tu turi sustabdyti begalinį emocijų pasireiškimą ir išsilaisvinti nuo vidinių ir išorinių prisirišimų. Tu turi aiškiai atpažinti, kad realybėje nėra prisirišimo prie visiškai nieko. Kaitu sustabdysi kabinimąsi už reiškinių, kaip už nieko, turinčio asmeninį egzistavimą, tu pamatysi, kad galutinė esmės prigimtis taip pat neegzistuoja, kaip dangus, tuščias ir atviras. Tuomet tu sunaikinsi daiktiškumo demonus ir kartu su jais visi demonus, kylančius iš emocinio nestabilumo.
Kalbant tiesiai, jeigu ego realus, tai demonai taip pat egzistuoja. Jeigu ego neegzistuoja, tai demonų taip pat nėra, o tuomet eegzistuojančiam ego nebus jokių kliūčių. Baimė neegzistuoja ir drebulys visame kūne neegzistuoja. Pirminė sąmonė laisva nuo bet kokių apribojimų. Išplėsdamas savo suvokimą viskam, ką galima pažinti, tu patiri išsilaisvinimo skonį nuo keturių demonų.
Tai viskas, ką norėjau pasakyti.
