Egoizmas – mūsų kančių priežastis

Budizmas teigia, jog būtent egoizmas, tai yra noras atnešti naudą pačiam sau, yra mūsų kančių priežastis.

„Egoizmas visada iššaukia klaidingus sprendimus. Nepasotinami norai verčia turėti daugiau to, ką jau turi, priverčia ieškoti išorinės laimės. Neatsikračius nuo „ego“ neįmanoma priimti sprendimų, laisvų nuo bet kokio šališkumo ir išankstinio nusistatymo. Būtent vidinė laisvę priveda prie nesavanaudiškų poelgių, nukreiptų ne tik į savo paties, bet ir į kitų žmonių gerovę.“

Budizmo tikslas – pašalinti kančias.

Taip pat Tibeto budizme svarbiausia pasiekti Nušvitimą dėl visų gyvų būtybių laimės ir gerovės.

Budizmas moko, kad pirmoje vietoje visada stovi kiti, kas svarbesni už mus pačius. Kitų būtybių tobulėjimas yra svarbiau, nei asmeninis tobulėjimas. Kai iš visos širdies rūpinatės kitais, jūs patys gaunate naudą – tai įvyksta automatiškai. Jūs galvojate apie kitus, tačiau to rezultate laiminga tampa jūsų širdis.

Žmogus, kuris laikosi Tibeto budizmo, vengia dešimties negerų poelgių, kurios yra bendros įvairioms religijoms – nežudyk, nevok, neapgaudinės, neįžeidinėk, nepavydėk ir taip toliau.

Žinoma, egoizmas ir budizmas yra nesuderinami. Jeigu budistas eina dar toliau, jis turi pasiekti, kad ego iš viso neegzistuoja. Tibeto budizmas moko, kad mūsų „aš“, kurį mes esame linkę suvokti, kaip nepriklausomą, sąlygotą ir realiai egzistuojantį – jis ne daugiau, nei iliuzija. Iš tiesų tokio „aš“ nėra ir todėl egoizmas – tai savęs apgaudinėjimas.

Jeigu paimti paprastus žmones, reikia pripažinti, kad jie visi yra labai egoistiški – „aš“ dėl jų yra pirmoje vietoje. Dėl to, kad mes taip susikoncentravę į save, formuojasi du poliai. Viename stovi žmonės, kuriuos mes mylime ir gerbiame, patirdami labai stiprų prisirišimą. Kitame – tie, kurių mes nemylime ir kas sukelia mūsų pyktį. Priklausomai nuo šių pojūčių, mes ir atliekame negerus poelgius, nuo kurių paskui kenčiame. Žudome tuos, kurie mums sukelia nepasitenkinimą ir taip toliau…

Jeigu visi galvotų apie kitus, stengtųsi daryti gerus poelgius ir susilaikyti nuo negerų, tuomet pasaulis būtų harmoningas ir ramus.

Laimės šaltinis – rūpintis kitais

Verta paminėti, jog Budda galėjo įveikti visus aptemimus, problemas, kliūtis ir trūkumus. Jis įgavo visas teigiamas savybes, kokios tik gali būti pas žmogų. Jis pilnai atvėrė savo didingiausią potencialą ir tai tapo įmanoma tik todėl, kad jis atmetė egoizmą ir pradėjo galvoti tik apie kitus. Kai jūs galvojate tik apie tai, kad atnešti gerovę kitiems, aplinkiniai žmonės bus laimingi, kad jūs stengiatės dėl jų, nes jūs neabejingi jiems. Tačiau jeigu jūs visą laiką galvojate tik apie sae ir tai, kas atneštų jums naudą, tai kai kažkas patiria laimę, jūs tampate nelaimingi.

Tam, kad pasikeistų jūsų santykis – reikia pakeisti savo požiūrį į save ir kitus. Vietoj rūpesčio savimi reikia rūpintis kitais. Taip pat verta lavinti atjautą. Pavyzdžiui, jums reikėtų pamąstyti apie tai, kokiais įvairiais metodais užmušinėja gyvūnus. Kai kuriose šalyse, kur užmušinėja karves ir buivolus, žmogus ima didelį kūjį ir muša nelaimingam gyvūnui per galvą. Jeigu gyvūnas nemiršta iš karto, jam gali trenkti daugiau, nei tryliką kartų. Kai kuriose šalyse, kur žudomi dideli vėžliai, su gyvūnais štai ką daro: prie jų prieina ir gyviems nupjauna kūną po gabaliuką, kol jie numiršta. Pagalvokite apie tai, kad jūs patirtumėte tą patį, jeigu sukauptumėte neigiamą potencialą ir gimtumėte gyvūnu. Pagalvokite ką reiškia, jeigu jūs patys susidurtumėte su tokiomis siaubingomis kančiomis.

Jeigu jūs apie tai mąstysite, tuomet išvystysite labai nuoširdžią atjautą – norą, kad visos būtybės būtų laisvos nuo kančių.