Dvasinis augimas: kas tai yra ir kaip tai pasireiškia
Yra viena trumpa pritčia apie dvasininką ir prostitutę. Gyveno jie kaimynystėje ir dvasininkas kiekvieną rytą matė, kaip prostitutė grįžta iš savo naktinių nuotykių ir kiekvieną dieną jis savo mintyse ją nuteisdavo. Ir štai praėjo laikas, abu jie paliko savo fizinius kūnus ir atsistojo prieš Dievą. Ir Dievas prostitutę nusiuntė į rojų, o dvasininką – į pragarą. Dvasininkas, žinoma, visiškai nesuprasdamas klausia pas Dievą: kaip gi taip, už ką toks žiaurus neteisingumas?
Ir Dievas jam pasakė, kad prostitutė kiekvieną rytą grįždama namo meldėsi Dievui ir prašė jo duoti jėgų pradėti eiti dvasiniu keliu ir mesti savo purviną amatą, o dvasininkas tik ir vertino, mintyse nuteisdavo prostitutę. Ir Dievas labai sąžiningai įvertino, kas iš jų ėjo dvasiniu keliu, o kas tik apsimetinėjo.
Tai kas yra dvasinis augimas, tobulėjimas ir kaip nesumaišyti esmės ir formos?
– Dvasinis tobulėjimas – tai judėjimas nuo materialaus prie dvasinio.
– Dvasinio tobulėjimo etapai.
– Nuo ko pradėti dvasiškai tobulėti?
– Žmogaus dvasinio tobulėjimo požymiai.
– Dvasinio išsivystymo lygis nustatomas laisvės lygiu.
Dvasinis augimas ir tobulėjimas – tai judėjimas nuo materialaus prie dvasinio
Gyvenimą materialiame pasaulyje galima sulyginti su medžiu. Ant įvairių šio medžio šakų auga lapai ir pas juos yra pilna iliuzija to, kad kiekvienas iš jų egzistuoja pats savaime. Tik nedaugelis savęs pažinimo procese pastebi, kad visi jie susiję šakomis vieni su kitais, o jų šaltinis vienas – šaknys, kurios juos maitina. Tačiau netgi ne tai pati pagrindinė iliuzija, kurioje yra gyvos būtybės. Pati pagrindinė iliuzija tame, kad lapai pilnai įsitikinę, lyg jų šlamėjimas ir judėjimas – tai jų asmeninė prigimtis.
Tačiau mes tai juk žinome, kad lapas pradeda judėti ir šlamėti tik tada, kai jį liečia vėjas. Amžinos sąmonės vėjas. Pagrindinė paslaptis yra tame, kad suvokimas „aš – lapas“ atsiranda ne pas lapą, o pas vėją.
Kokia šios metaforos esmė? Mes tokie patys lapai, kurie galvoja, jog kiekvienas iš mūsų auga pats savaime. Mes nepastebime, kaip dažnai kariaujame su tais lapais, su kuriais esame susiję viena šaka ir pas visus mus vienas šaltinis, kuris mus maitina. Tačiau svarbiausia, mes tapatiname save su materialiu kūnu ir taip pat, kaip šie hipotetiniai lapai iš mūsų pavyzdžio, svarstome apie tai, kad judėti ir šlamėti – tai fizinio kūno prigimtis, o ne to amžinos sąmonės vėjo, kuris persmelkia viską.
Nuo ko prasideda dvasinis augimas? Kaip pradėti dvasiškai augti? Pirma, ką reikia padaryti bent jau proto lygyje, grynai filosofiškai, teoriškai suprasti, kad mes ne šis kūnas, mes – kažkas daugiau. Dvasinis augimas ir asmeninis tobulėjimas prasideda būtent nuo to. Visi mes vaikystėje skaitėme pasaką apie Sniego Karalienę. Tačiau mažai kas susimąstydavo, kodėl Sniego Karalienė davė Kajui tokį keistą uždavinį – sudėti iš ledo žodį „amžinybė“ ir pažadėjo, kad kai jis tai padarys, tai taps „pats sau valdovas“.
Iš tiesų, kaip susijusi amžinybė ir tai, kad tapti pačiam sau valdovui Logiškiau būtų sudėti žodžius „laisvė“, „laimė“, „nepriklausomybė“, arba žiūrint iš materialaus vakarų pasaulio požiūrio taško ir visiškai kažkos suvokimas iš finansinės sferos – „auksas“ arba „turtai“.
Tačiau ne, Kajus sudedinėjo būtent žodį „amžinybė“ ir būtent tai turi privesti jį prie laisvės būsenos. Sunku vertinti apie tai, ką turėjo mintyje autorius, tačiau visas žinias siužetinis ėjimas labai panašus į gilią metaforą, kurioje užšifruota transcendentinė esmė. Esmė paprasta: Sniego Karalienė davė Kajui meditatyvinę praktiką. Jis turėjo medituoti į amžinybės aspektą, tai yra suvokti save amžina siela. Ir tuomet taptų pats sau valdovu.
Būtent suvokimas to, kad mes nesame fizinis kūnas, kad mumyse yra amžina dieviškoji kibirkštis, leidžia įgauti pirminę laisvę nuo materialaus pasaulio. Tai duoda galimybę pradėti dvasinį augimą ir įgauti sąmoningumą. Suvokiantis save amžina siela arba bent jau teoretiškai tai numanantis įgauna gebėjimą atskirti tai, kas svarbiausia ir tai, kas laikina.
Iš reinkarnacijos požiūrio taško mes galėsime pasiimti su savimi į būsimą gyvenimą (gimimą) tik karmą ir patirtį. Visa kita yra laikina ir visiškai neturi prasmės. Ne, kažkokia veikla materialiame pasaulyje gali būti priemonė, kad pasiekti dvasinius tikslus, todėl susisupti į šafraną ir atsižadėti visko – tai kelias ne visiems. Tačiau svarbu suprasti, ką ir kodėl mes darome. Ir problema tame, kad dažnai gyvenimo prasmė susiveda į to pačio gyvenimo palaikymą fiziniame kūne. Tai yra, visą gyvenimą mes švaistome į tai, kad aprūpinti fizinį kūną, kuris pasmerktas mirčiai.
O savo nemirtingos prigimties egzistavimo daugelis net neįtaria. Ir pradiniame etape mūsų užduotis – pakeisti dėmesio fokusą nuo materialumo į dvasingumą. Kitaip visas mūsų tobulėjimas bus suvestas į fizinio kūno tobulėjimą, materialios būties lygio pagerinimą ir taip toliau. Iš amžinybės pozicijos, tame iš tiesų nėra jokios prasmės. O mūsų užduotis – analizuoti vertingumą to, kas vyksta būtent iš amžinybės pozicijos. Ar bus jums svarbu tai, ką mes darome, bent jau po metų, nekalbant jau apie gerokai tolimesnę perspektyvą?
Dvasinio tobulėjimo etapai
Žinoma, nėra jokių nustatytų kriterijų, įvertinimo to, kaip toli mes pajudėjome dvasiniame kelyje. Dvasinis kelias – tai ne karate, kur kiekviename meistriškumo lygyje išduodamas ypatingos spalvos diržas. Beje, net ir ten yra pakankamai sąlyginis išskirstymas. Ir juodas diržas ne visada yra didingo meistro požymis. Dvasiniame kelyje viskas dar sudėtingiau.
Tikriausiai, dvasinio tobulėjimo etapų praėjimas nustatomas realybės pasikeitimu aplinkui mus. Tikrą dvasinė augimą galima pamatyti pagal tai, kaip gyvena mums artimi žmonės. Jeigu jie nelaimingi ir nelaimės priežastis esame mes patys, tai reiškia, kad pas mus gaunasi kažkoks egoistinis tobulėjimas ir su dvasingumu tai neturi jokio santykio. Kai mes keičiamės, neišvengiamai keičiasi ir aplinkinė realybė. Jeigu žmonės kartu su mumis tampa laimingesni, pagal šį požymį ir galima suprasti dvasinio tobulėjimo etapus.
Iš pradžių, žinoma, mūsų aplinka, švelniai tariant, nesupras mūsų naujo įsitraukimo. Greičiausiai, mūsų staigus perėjimas į blaivybę, vegetarizmą, raštų skaitymas ir išvykos į įvairius retrytus ir vipasanas bus pakomentuoti labai grubiai ir paprastai: „Patekai į sektą“. Tai normalu. Mūsų realybė keisis ne iš karto. Ypač, jeigu šis etapas užsitempia. Jeigu praeina mėnesiai, tai ir metai, o aplinkiniai kalba mums apie sektą, verta susimąstyti: galbūt mes iš tiesų į ją patekome.
Tačiau jeigu palaipsniui artimi žmonės pradeda pripažinti, kad mūsų gyvenimo būdas gerokai labiau harmoningas, sveikas ir teisingas, reiškia jūs esate teisingame kelyje. Jeigu jūs pastebite, kad tie, kurie dar vakar jūs neigiamai vertino, staiga patys pradeda susimąstyti apie blaivybę, vegetarizmą ir retrytus, tai reiškia, pakilimas į Kalno viršūnę vyksta.
Nuo ko pradėti dvasinį tobulėjimą
Kaip jau pasakyta aukščiau, pradžiai reikia bent jau proto supratimo lygyje suvokti savo amžiną prigimtį. Tam galima paskaityti kažkokias įkvepiančias knygas. Svarbu suprasti, kad bandymas atspindėti knygose išreikštą esmę, panašus bandymui nufotografuoti vėją. Nuotraukose bus viskas, apart pačio vėjo. Įvairūs raštai gali mums nurodyti judėjimo kelią, į kurį verta atkreipti dėmesį. Tačiau pajausti tiesos vėją galima tik jeigu pačiam išeiti į lauką.
Apie sielos nemirtingumą kalba praktiškai visos religijos. Yra kažkokie smulkmeniški nesutapimai, tačiau pagrinde visi vieningi: tikroji žmogaus prigimtis nemirtinga ir yra nesunaikinama. Ypač detaliai sielos nemirtingumo klausimas nagrinėjamas „Bhagavadgitoje“, ypač antroje dalyje.
Dvasinio žmogaus tobulėjimo požymiai
Mūsų dvasinio tobulėjimo lygio esmė – tai mūsų altruizmas ir neprisirišimas prie materialaus pasaulio. Jeigu šios savybės sustiprėja, tai reiškia, kad mes esame teisingame kelyje. Tačiau svarbu, kad abi savybės harmoningai būtų suderinamos viena su kita. Indijoje yra žmonės, kurie visą gyvenimą pašvenčia tam, kad sėdėtų su pakelta ranka į viršų. Tokia askezė. Taip ir norisi paklausti: „Na ir kas toliau?“ Prasėdėti visą gyvenimą su pakelta ranka, o kas gi toliau Na taip, uolumas, užsispyrimas, tačiau kokia nauda nuo to pačiam žmogui, jau nekalbant apie aplinkinius?
Tokiu būdu neprisirišimas ir asketizmas, visų pirma, turi būti natūralus ir, visų antra, neprieštarauti sąmoningam ir sveikai prasmei. O svarbiausia, turi susiderinti su altruizmu. Jeigu mes atsisakėme nuo kvailų pramogų, tai tik pusė darbo. Toliau reikia mokėti nukreipti šią energiją ir laiką į naudingą veiklą.
Kitaip prasmės tame nulis. Todėl dvasinio tobulėjimo požymiai – tai altruizmas ir neprisirišimas. Ir kuo labiau mumyse išreikštos šios savybės, kuo harmoningiau jos sąveikauja viena su kita, tuo aukštesnis mūsų išsivystymo lygis.
Dvasinio tobulėjimo lygis nustatomos laisvės lygiu
Gali būti voverė, kuri bėga rate (atgimimų) ir galvoja apie tai, kad ji laisva, o perdedinėja letenėles be jokios prasmės ir tikslo – tai jos asmeninis pasirinkimas. Ir gali būti (ne tik gali, o tikrai) žmogus, kuris kiekvienais metais perka naują smartfoną, nes reklama jam papasakojo, kad vakarykštis išėjo iš mados, taip pat galvoja, kad tai jo asmeninis pasirinkimas. Tačiau objektyviai kalbant, abu personažai atlieka svetimą valią.
Praeinant dvasinio tobulėjimo stadijas, mes tampame vis labiau laisvi. Laisvi nuo prisirišimų, o svarbiausia – nuo aptemimų, dogmų, šablonų ir taip toliau. Dvasinio žmogaus tobulėjimo lygis nustatomas būtent jo laisvės lygiu. Šiandieniniai laisvės suvokimai stipriai iškreipti mūsų visuomenėje. Kaip sakoma Biblijoje „laisvė nuo nuodėmės, o ne laisvė daryti nuodėmes“.
Žinoma, žmogui nėra jokių draudimų arba taisyklių, yra tik laisvos valios principas. Žmogus pats renkasi kokių mokymų laikytis, o kokius ignoruoti. Tačiau svarbu suprasti, kad visos taisyklės turi kilti ne iš baimės „degti pragare“, o iš sąmoningos ir sveikos prasmės. Kaip rašė apaštalas Paulius „viskas man leidžiama, tačiau ne viskas naudinga“.
Nevartoti alkoholio todėl, kad kažkokioje knygoje dėl to prognozavo pragaro kančias – tai, švelniai tariant, pradinis tobulėjimo lygis. Baimės motyvacija yra ypač nepatikima ir laikina. Tikra laisvė nuo nuodėmės – tai supratimas to, kad alkoholio vartojimas yra beprasmiškas, liūdnas ir uždaro kelią į dvasinį tobulėjimą. Kažkas gali dabar pasiginčyti su tuo, kad tai liūdna, tačiau viskas pažįstama sulyginimuose. Savęs pažinimas meditacijos praktikose ir palaimoje, kurią jaučia žmogus šioje meditatyvios ramybės būsenoje, niekada nesulyginamas su buku narkotiniu apsvaigimu ir atminties praradimu.
Tuo ir skiriasi dvasinio tobulėjimo lygiai. Iš pradžių mes pradedame tikėti tam tikromis dogmomis ir esame motyvuoti baime patekti į pragarą, atgimti į voverę ir taip toliau. Tačiau palaipsniui motyvacija keičiasi ir mes tampame laisvi nuo ydų, nuodėmių ne todėl, kad bijome atpildo, o tiesiog todėl, kad mums daugiau nebeįdomi tokia veikla. Kitaip kam gi gerti vandenį iš balos, jeigu pas mus yra nektaras?
Tai ir yra laisvė. Prasme ne tame, kad tapti asketu ir atsižadėti nuo visko. Prasmė tame, kad įgauti viską savyje. Vienas indų šventasis sakė: „Mane vadina atsižadėjusiu nuo pasaulio, tačiau kame mano atsižadėjimas Aš atsisakiau nuo apgailėtinų pasaulietiškų žaisliuku dėl amžinos palaimos. O štai pasauliečiai žmonės – tikri atsižadėję, tačiau jie netgi nežino nuo ko jie atsižadėjo“.
Būtent tokia laisvė yra aukšto dvasinio tobulėjimo požymis. Jeigu žmogus laimingas be jokių išorinių sąlygojimų ir laisvas nuo materialių poreikių ne todėl, kad jam taip nurodo religija, o tiesiog todėl, kad jam daugiau jau nereikia ir neįdomu – tai ir yra aukštos dvasinės asmenybės išsivystymo požymis.
Vaizdo įrašas. Joga – universalus asmeninio tobulėjimo instrumentas. Anastasija Isajeva (rusų kalba)
