Tarnystė – kelias į tobulumą
Šiuolaikinėje visuomenėje visi suvokimai ir principai perversti nuo galvos iki kojų ir privesti iki absurdo. Ir žodis „tarnystė“ turi didele dalimi kažkokį negatyvų atspalvį. Kai dauguma iš mūsų girdi šį žodį, sąmonėje nevalingai iškyla tarnų vaizdinys, kurie yra klusniai nulenkę galvas prieš valdovą. Kažkas šiame žodyje mato laisvės apribojimą, kažkas girdi sunkius kareivių batus už durų. Pas kiekvieną sava asociacija. Tai ryškus pavyzdys to, kad realybė – tai tik mūsų proto projekcija. Yra tokia įdomi koncepcija apie musės sąmonę ir bitės sąmonę.
Įsivaizduokite, kad musė ir bitė išskrido ieškoti maisto. Taigi, skrenda musė: prie pirmos mėšlo krūvos ji sustos ir iki savo tikslo nedaskris. Panašūs į šią musę yra ir tokie žmonės mūsų pasaulyje: jie visur mato tik krūvas šiukšlių. Ir net milžiniškame mieste, išgražintame fontanais, užsodintame maloniai kvepiančių rožių krūmais, kurios vėduojamos gaivaus vėjo karštą vasaros dieną, tai bus kažkur pakraštyje nedidelė mėšlo krūva ir ta skirta žemės ūkio tikslais – tokie žmonės pastebės tik šią mėšlo krūvą ir ilgai rodys nepasitenkinimą tuo, kad aplinkui nėra nieko, tik karvių ekskrementai. Tokia musės sąmonė.
Tačiau yra ir antra sąmonės rūšis – bitės sąmonė. Kur bitė skrenda, ji visur mato tik gėles, nuo kurių galima surinkti žiedadulkes. Ir net jeigu gėlė augs tarp milžiniškos mėšlo krūvos, bitė pamatys tik gėlę ir surinks nuo jos žiedadulkes. Ir tokia sąmonė taip pat pasireiškusi ir žmogiškame pasaulyje: yra žmonės, kurie neskaitant viso negatyvo mato medaus šaukštą deguto statinėje. Ir netgi pačiame netobuliausiame žmoguje jie geba matyti dieviškąją kibirkštį.
Koks ryšys tarp jogos ir tarnystės pasauliui
Būkime realistais: toli gražu ne visi iš mūsų ateina į jogą su motyvacija padėti visoms gyvoms būtybėms transformuojant savo asmeninę asmenybę ir aplinką aplinkui save. O taip pat su tyru noru visoms gyvoms būtybėms laimės ir išlaisvinimo nuo kančių. Ir bendrai, jeigu tokie pavyzdžiai ir yra, tai, tikriausiai, jau labai patyrusios sielos, kurios giluminiame intuityviame lygyje supranta tarnystės svarbą. Dauguma iš mūsų ateina šiame gyvenime į jogą su visiškai įprastomis užduotimis. Patirtis rodo, kad dažniausiai tai problemos su sveikata – fizinės arba psichologinės. Ir tai vėlgi – ryškus pavyzdys to, kad liga dažniausiai (praktiškai visada) yra didinga gerovė žmogui. Iš tiesų, liga – tai palaiminimas. Nes liga dažniausiai apsaugo žmogų nuo kvailų poelgių, netgi daugiau – skatina jį asmeniškai tobulėti.
Yra šimtai pavyzdžių, kai žmonės susidūrė šiame gyvenime su joga norėdami, pavyzdžiui, numesti svorį, išgydyti stuburą arba tiesiog sustiprinti savo sveikatą. Ir pirminiame etape tai, tikriausiai, pati galingiausia motyvacija, kuri gali būti pas žmogų. Todėl jeigu pas tave kiekvieną dieną kažkas skauda, tai „užmiršti“ papraktikuoti jogos tiesiog neįmanoma. Įsivaizduokite, kad jūs einate gatve ir čia į batą patenka mažas akmenukas. Ir prote iš karto kyla ketinimas: reikia sustoti ir išpurtyti akmenį. Ir iki tol, kol jūs to nepadarysite, noras sustoti ir nusiimti batą niekur nepradings. Taip pat ir su jogos praktika: liga šiuo atveju yra pats geriausias ir nenumaldomas mokytojas, kuris per skausmą kiekvieną kartą ves žmogų į praktiką.
Atkreipkite dėmesį, jog kai žmogus yra daugiau mažiau sąmoningoje būsenoje, tai jis netgi kažką ypač negatyvaus gali panaudoti vardan gerovės. O dabar įsivaizduokime, kad žmogus yra pilname neišmanyme: dėl savo ligos jis kaltina ką tik gali – tėvus, draugus, ekologiją, mediciną, valstybę, stresus, viršininkus darbe – ką tik nori, tik ne save ir ne savo gyvenimo būdą. Ir tokiam žmogui liga bus kančia, nors belieka tikėtis, kad anksčiau ar vėliau sveika ir sąmoninga mintis vis tik ateis jam į galvą.
Vaizdo įrašas. Altruizmas ir Egoizmas. Andrejus Verba (rusų kalba)
Vienu žodžiu, pirminė žmogaus motyvacija praktikuoti jogą, kaip taisyklė, labai toli nuo altruistinės. Kas iš viso yra motyvacija ir ant kiek ji svarbi? Egzistuoja trys motyvacijos lygiai. Pirmą mes jau išnagrinėjome.Tai išskirtinai egoistinė motyvacija – pasigydyti, išspręsti problemas, išvengti kančių (dažniausiai, tiesa, žmogus bėga nuo kančių, tačiau siekia kančių, nors tai atskira tema).
Antras motyvacijos lygis – padėti savo šeimai, savo artimiesiems, draugams, giminaičiams. Juk keičiant savo energetiką, mes keičiame ir aplinkinį pasaulį. Ir jeigu mes galėjome pašalinti savyje kažkokius trūkumus su jogos pagalba, tai galime gerokai harmoningiau kurti santykį su artimaisiais ir bendrai su visais aplinkiniais. Tokia motyvacija pirminiame etape sutinkama daug kartų rečiau, tačiau kartais būna. Būna taip, kad žmogus susidomėjo joga, kaip instrumentu tam, kad pagerintų, pavyzdžiui, santykį šeimoje arba padėtų savo vaikui. Tačiau dažniausiai tokia motyvacija pas žmogų kyla jau praktikuojant.
Taigi, žmogus realizavo kažkokius savo pirminius tikslus – pataisė sveikatą, sulieknėjo, atsikratė nuo depresijos ir taip toliau – ir tuomet jis, išsilaisvinęs bent jau nuo pačių grubiausių ir sunkiausių kančių, turi laiko, jėgų ir energijos pagalvoti bent jau ne tik apie save, tačiau ir apie tuos kas šalia. Ir žmogus pradeda galvoti apie tai, kad jeigu jam joga padėjo išspręsti problemas, tai galbūt verta pasiūlyti ją aplinkiniams. Ir čia atsiranda ypač nepaprastas periodas, kai žmogus pradeda fanatiškai visiems kažką primetinėti – vegetarizmą, teisingą mitybą, teisingą gyvenimo būdą, jogos praktikas, žinias apie karmą, reinkarnaciją ir taip toliau.
Tai tas ryškus pavyzdys, kai žmogus išreiškia atjautą neišmanyme. Tai yra pas žmogų jau atsirado motyvacija padėti kitiems ir tai, be abejonės šuoliukas evoliucijoje, tačiau jis tai daro kol kas iš savo aptemimo, tai yra neišmanymo. Dalykas tame, kad aplinkiniai žmonės gali dėl įvairių priežasčių negirdėti tokio žmogaus. Pavyzdžiui, jeigu žmogus šiame gyvenime arba praėjusiuose pardavinėjo alkoholį, tai jam tiesiog pagal karmą priklauso šį alkoholį gerti ir anksčiau laiko čia „nušokti“ nepavyks, nededant rimtų pastangų – vienareikšmiškai.
O žmogus, kuris siekia danešti iki šio vargšo žmogaus idėją apie blaivybę, tiesiog neatkreipia dėmesio į karminį aspektą. Primeta primetinėti savo poziciją ir tai prives tik prie atvirkštinio rezultato – žmogus pradeda galvoti, kad „visi jogai tokie“, „joga – tai sekta“ ir taip toliau ir dar labiau atsitraukia nuo galimybės pradėti eiti asmeninio tobulėjimo keliu.
Todėl čia verta suprasti, kad atjautos atsiradimas čia, žinoma, gerai ir labai pozityvu, kad jogos praktika privedė prie kažkokių altruistinių motyvacijų atsiradimo. Tai požymis to, kad tobulėjimas eina dieviškuoju keliu, o ne demoniškuoju. Tačiau svarbu teisingai išreikšti šią atjautą, o ne bėgioti paskui visus ir bandyti, kas vadinama „padaryti gerą darbą“.
Apie tai iš tiesų daug pasakyta, tačiau dažniausiai viso šio fanatizmo periodo nepavyksta išvengti praktiškai niekam. Tam tikrame etape, kai žmogus mato, kad joga kardinaliai keičia gyvenimą į gerą pusę, jis tiesiog pradeda ją reklamuoti visiems aplinkiniams, o tie, savo ruožtu, kaip taisyklė, yra nepasiruošę tokiems staigiems pokyčiams žmoguje, su kuriuo jie dar vakar taikiai gerdavo alų ir žiūrėjo futbolą. Todėl reakciją būna „papuolė į sektą“, ji tam tikra prasme suprantama ir tokius žmones galima suprasti. Todėl nuo tokios tarnystės neišmanyme geriau atsisakyti. Kaip teisingai elgtis? Iš tiesų viskas, ką mes galime daryti – tai keisti patys save. Ir kai mes keičiamės – realybė neįtikėtinu būdu keičiasi.
Visa tai vyksta dėl įvairių priežasčių.
Visų pirma, energijos mainai: keisdami savo energiją, mes vienaip ar kitaip keičiame energiją visų, kas su mumis bent jau kažkiek susijęs – giminaičiais (tai pirmiausia), draugais, pažįstamais ir kitais.
Antras aspektas – asmeninis pavyzdys. Jeigu žmonės pamatys, kad jūs atsisakę nuo mėsos, atsikratėte, pavyzdžiui, nuo chroniško susirgimo – jie patys susidomės vegetarizmo klausimu, nes dauguma žmonių vis tik yra mąstantys ir sirgti niekas nenori.
Tokiu būdu tarnystės formulė šiame išsivystymo etape paprasta: rodyti asmeninį pavyzdį ir atsakinėti į klausimus. Tik tada, kai žmogus pradeda pats uždavinėti klausimus, jis pasiruošęs priimti informaciją. O tam, kad paskatinti jį uždavinėti klausimus, rodykite asmeninį pavyzdį. Jeigu jūs būsite laimingas, sveikas, pozityvus, adekvatus žmogus, tai kaip banaliai tai beskambėtų, jūs trauksite žmones. Ir jau tuomet bus galimybė jiems padėti, nes jūsų nuomonė taps autoritetu.
Trečias motyvacijos lygis – aukščiausias lygis. Šiame lygyje žmogus išreiškia vienodą (lygų) santykį į visas gyvas būtybes ir patiria atjautą neišskirdamas kažkokių asmeninių simpatijų/antipatijų, o tai kyla iš suvokimo, kad mes visi esame vieningi ir jeigu kažkas šalia kenčia, tai toks žmogus tiesiog negali pasilikti abejingas. Šį motyvacijos lygį turi buddos ir bodhisattvos, kurie nenuilstamai dirba visų gyvų būtybių gerovei. Esant tokiai motyvacijai egoizmo lygis praktiškai nulio lygyje.
Daugumai iš mūsų, tikriausiai, toks motyvacijos lygis yra neprieinamas. Nes mes vis tiek matome šį pasaulį per savo proto prizmę (tegul net ir šiek tiek jau išvalyto per praktiką nuo grubių aptemimų) ir vis tiek mūsų mąstyme egzistuoja dualumas: „mano/svetimas“, „geras/blogas“ na ir taip toliau. Tačiau šio motyvacijos lygio mums reikia siekti ir auginti savyje vienodą (lygų) gerovinį santykį visoms gyvoms būtybėms.
Kokios yra tarnystės rūšys ir kokia tarnystės rūšis yra optimali
Taigi, su motyvacija daugiau mažiau aišku, tačiau kokioje formoje išreikšti tarnystę pasauliui? Remiantis vedine koncepcija apie keturias varnas (šudros, vaišu, kšatrijai, brahmanai), egzistuoja taip pat ir keturios tarnystės pasauliui formos. Priklausomai nuo savo išsivystymo lygio, kiekviena iš keturių varnų gali atnešti gerovę pasauliui jam prieinamoje formoje:
1) Šudros. Šudros gali tarnauti pasauliui per grynai fizinį darbą. Ir tai jau gerai. Be to, jeigu pas šudras atsirado nesavanaudiškos tarnystės motyvacija, tai jau kalba apie tai, kad jis yra tobulėjimo kelyje, o altruizmas – tai pats efektyviausias instrumentas greitai evoliucijai. Sukasti daržą, prikapoti malkų ir taip toliau – visa tai prieinama šudroms. Kitas klausimas: kam tarnauti? Tai, iš tiesų, svarbu visoms keturioms kastoms, tačiau kuo grubesnis sąmonės lygis, tuo aktualesnis šis klausimas. Optimalus variantas šudrai bus tarnystė brahmanams, nes tokiu būdu vyks energijos mainai ir šudra galės uoliai vystytis.
2) Vaišu. Vaišu gali tarnauti pasauliui aukodami materialią gerovę. Kadangi materialios gerovės sukaupimas yra skiriamasis šios kastos bruožas, tai ir to aukojimas jiems bus labiausiai prieinamas ir efektyviausias šiai varnai. Taip pat materialios gerovės aukojimas apdeda kovoti su godumu ir egoizmu, kuris pas šios varnos atstovus ypač stiprus. Kam aukoti? Principas kaip ir prieš tai: geriausia brahmanams.
3) Kšatrijai. Kšatrijai tarnauja pasauliui nustatydami įstatymą ir tvarką. Nuskriaustųjų pasigailėti ir išpuikusius suvaldyti – štai, tikriausiai, trumpas tarnystės principas, kurį gali išreikšti kšatrijai. Jeigu kšatrijus mato kažkokį neteisingumą, jis priverstas įsimaišyti. Tokia jo pareiga, tokia jo dharma.
4) Brahmanai. Jiems prieinama aukščiausia tarnystės forma – dalinimasis žiniomis. Kodėl dalinimasis žiniomis laikoma aukščiausia tarnystės forma? Pagalvokite patys: jeigu žmogus patiria kančias, tai kokiame lygyje pagalba jam bus efektyvi? Jeigu šiam žmogui priskaldys malkų, duos pinigų arba duos per galvą jį įžeidusiam žmogui, ar tai išspręs šią problemą? Kažkuria prasme ir kažkuriam laikui – galbūt. Tačiau kančių šaknis – neišmanymas – šiuo atveju nebus pašalintas. Ir tik dalinimasis žiniomis pašalina visas kančias.
Vaizdo įrašas. Altruizmas įvairiose varnose. Andrejus Verba (rusų kalba)
Prisiminkite kažkokią gyvenimišką situaciją iš savo praeities. O dabar pagalvokite, kaip jūs žiūrėtumėte į tą situaciją ir kaip pasielgtumėte, jeigu tuo momentu žinotumėte apie karmos dėsnį ir apie tai, kaip jis veikia šiame pasaulyje. Greičiausiai, kaip minimum, jūsų santykis į situaciją būtų kitoks ir suteiktų jums gerokai mažiau kančių. Todėl sunkiausios kančios, kai žmogus kenčia ir galvoja, kad kenčia „neužtarnautai“. Ir, kaip minimum, žinios apie karmos dėsnį leidžia suprasti, kad viskas šiame pasaulyje yra sąžininga. Ir be to, žinios apie karmos dėsnį leidžia veikti stresinėse situacijose gerokai protingiau.
Tokiu būdu optimalus tarnystės variantas bus nešti žinias. Tačiau tai nereiškia, kad jeigu dabartiniu momentu jūs negalite tuo užsiimti, kad neverta praktikuoti ir kitų tarnystės formų. Teisingumo dėlei verta paminėti, kad mūsų pasaulyje nesidalinti žiniomis praktiškai nebūna galimybės. Net jeigu jūs patys dar kol kas mažai ką gyvenime suprantate, patikėkite, visada bus žmogus, kuris supranta dar mažiau už jus. Ir galbūt iš savo neaukšto (dabartinio momento) pasaulio pažinimo lygio, jūs kaip tik galėsite danešti iki šio žmogaus tai, ką pažinote patys. Verta eilinį kartą apsaugoti nuo tarnystės neišmanyme. Bet kokią tarnystę verta atlikti remiantis karmos dėsniu. Kaip išvengti paplitusių klaidų ir gerais ketinimais nenukloti kelio į pragarą, pakalbėsime žemiau.
Tarnystė: svarbiausia – „nepakenkti“
„Nepakenk“ – pagrindinis principas, kurio verta laikytis praktikuojant tarnystę. Kartais geriau neįsimaišyti, jeigu neįsitikinęs, kad veiksmas bus gerovei. Tarnystė neišmanyme suteikia dar daugiau kančių, nei pats blogio pasireiškimas šiame pasaulyje, Pavyzdžiui, dažai galima matyti, kaip močiutė – kulinarinių šedevrų meistrė – užmaitina anūkus ir bendrai visą šeimą ne pačiu adekvačiausiu maistu ir nevisiškai adekvačiais kiekiais.
Maitinti žmones – tai, be abejonės, tarnystė. Tačiau šiuo atveju – tarnystė neišmanyme. Visų pirma, tokiu būdu močiutė kenkia savo patiems artimiausiems žmonėms (dažnai netgi to nesuvokianti), kas iš savęs nėra labai pozityvu, o visų antra, vėlgi kaupia negatyvią karmą ir, kaip rodo patirtis, tokia močiutė dažniausiai pati stipriai „sėdi“ ant įvairios rūšies kenksmingo maisto.
Kadangi gėrio ir blogio suvokimas mūsų pasaulyje dažniausiai iškreipti iki nepažinimo, tai tarnystė gali būti tiesiog iki siaubingų formų. Taip, tarnystė vaišu lygyje gali pasireikšti paaukojimais amoraliems žmonėms arba tiems projektams, kurie iš tiesų atneša daugiau žalos, nei naudos. Galvoju, daugelis matė tokį paveikslą: prie cerkvės stovi skurstantys ir alkoholikai, kuriems kas antras žmogus duoda pinigėlį. Greičiausiai, šie žmonės tai daro tiesiog automatiškai, pagal principą „pliusiukas man prie karmos“, netgi nesusimąstydami, kad jie tiesiog remia parazitinį kai kurių žmonių egzistavimą, o tai ir iš visos tiesiogine to žodžio prasme girdo žmogų, kuris gavęs tokią malonę, čia pat bėga nusipirkti butelio.
Beje, kas įdomiausia, net kai bandai tokiems žmonėms paaiškinti kur ir kodėl eina jų pinigai, jie tiesiog atsako, kad tai neva ne mano reikalas, kur jie juos išleis, svarbiausia – aš jam padėjau. Kame padėjai? Padėjai degraduoti? Ir panaši pozicija – požymis to, kad žmogus neatlieka tarnystės, o tiesiog aukodamas pinigus glosto savo ego: štai žiūrėk koks aš geras ir turtingas, duodu pinigų skurstantiems. Tai viso labo ego gudrybė ir tai nėra vadinama tarnyste.
Tokiu būdu atlikti tarnystę pasauliui ir žmonėms reikia sinchronizuojant savo veiksmus su karminiais, energetiniai aspektais, geriausia ir tiesiog bent jau su elementaria logika. Visada klauskite savęs: „Ar mano tarnystės forma prives žmogų prie tobulėjimo?“ Jeigu jūsų tarnystė padeda žmonėms tenkinti troškimus (norus, priklausomybes), švaistyti gyvenimą ir vengti gyvenimiškų pamokų, geriau nuo tokios tarnystės atsisakyti – bus geriau.
Vaizdo įrašas. Tarnystė aukščiausioms jėgoms. Aleksandr Hudorožkov (rusų kalba)
Straipsnio autorius: klubo OUM.RU kolektyvas
