Serafimas Sarovskis. Dvasiniai žygdarbiai
Būna taip, kad dvasiniame kelyje kyla pojūtis – nėra progreso, niekas nesikeičia, mes nejaučiame sąmonės išsiplėtimo, išsilaisvinimo nuo iliuzijų ir savo asmenybės transformacijos. Iš tiesų tokie momentai būna pakankamai dažnai ir jų pavojus tame, kad būtent panašiais periodais daugelis meta dvasinį kelią. Ar tai motyvacijos nebuvimas, ar kažkokios karminės kliūtys, kurios neleidžia žmogaus eiti toliau, ne tiek svarbu, jų priežasčių gali būti daugybė. Kaip įveikti panašius melancholijos, tingumo ir užsistovėjimo praktikoje periodus?
Į pagalbą gali ateiti didingų jogų, praktikų, šventųjų, asketų ir tiesiog kilnių žmonių gyvenimo aprašymai, iš kurių verta imti pavyzdį. Vienas iš tokių pavyzdžių yra šventojo Serafimo Sarovskio gyvenimo kelias.
Serafimo Sarovskio gyvenimas
Šventasis (Преподобный) – tai įvardinimas taip vadinamo šventumo lygio arba kategorijos, į kurią priskiria Serafimą Sarovskį. Ką tai reiškia? Tas, kuris pasiekė „šventumą“. Kyla klausimas: šventumą kam? Šiai kategorijai priskiriami tie, kurie savo vienuoliška veikla stengėsi būti, kaip Jėzumi Kristumi ir pasiekė tame tam tikrą sėkmę. Toks buvo ir Serafimas Sarovskis.
Serafimas Sarovskis gimė 1754 metaus Kurske, turtingoje pirklių šeimoje. Atrodytų, ne pačios idealiausios sąlygos tam, kad pradėti asmeninio tobulėjimo kelią. Nes kaip rodo istorinė patirtis, gimimas aprūpintoje ir įtakingoje šeimoje dažniausiai priveda prie sugedimo ir neadekvačios pasaulėžiūros. Vieną iš pačių ryškiausių išimčių galima laikyti Buda Šakjamunį, kuris nežiūrint į tai, kad gimė princu, pradėjo eiti dvasiniu keliu. Tačiau jis buvo Tathagata ir jau gimimo momentu buvo įvaldęs milžinišką patirtį ir gerovinę karmą, kas ir leido jam, kaip sakoma, „praeiti ant ribos“. Matomai, tokia pati patirtis iš praėjusių gyvenimų ir gera karma leido ir Serafimui Sarovskiui (kurį tuo metu vadino Prohoru Mošnynu) vis tik pradėti eiti dvasiniu keliu. Ir tai įvyko, tikėtina, dėka iš pirmo žvilgsnio tragiško įvyko – Prohoro tėvas labai anksti išėjo iš gyvenimo. Prohoro šeimoje tuo metu buvo trys vaikai, prasidėjo tam tikri sunkumai, kurie, tikėtina, ir paskatino Prohorą ieškoti dvasinio kelio. Tai kaip tik tas atvejis, kai iš pirmo žvilgsnio negatyvus įvykis iš tiesų veda žmogų į kažkokį tikslą, į jo kelią, į jo paskirtį.
Serafimo Sarovskio gyvenimo metai
Jau ankstyvoje vaikystėje su Prohoru (būsimu Serafimu Sarovskiu) vyko stebuklai, kurie nurodydavo į tai, kad šiame kūne gimė didinga siela.
Vaikystėje Prohoras nukrito iš aukštos statomos Sergijo-Kazanskio soboro varpinės. Pažvelgęs žemyn ir persivertęs per turėklus, jis lyg akmuo nukrito žemyn. Tačiau išsigandusios motinos nustebimui liko visiškai nesužeistas. Tačiau tuo stebuklai nepasibaigia. Panašiai 10 metų amžiuje berniukas sunkiai susirgo. Liga buvo ant tiek sunki, kad visi praktiškai susitaikė su tuo, kad berniukas numirs. Tačiau Prohorui sapne pasirodė Dievo Motina ir pažadėjo greitai išgydyti nuo ligų. Toliau įvyko stebėtinas „atsitiktinumas“ – procesijos metu, kai po miestą nešė Dievo Motinos ikoną, prasidėjo stiprūs lietūs ir, kad sutrumpinti kelią, ikoną buvo nuspręsta nešti per kiemą, kuriame buvo sergantis berniukas. Motina sužinojusi apie tai išnešė vaiką ir prinešė prie ikonos. Po to berniukas greitai pradėjo taisytis ir stebuklingu būdu pasveiko. Po išgijimo Prohoras su dideliu uolumu pradėjo skirti laiką skaitymui ir netgi išmoko rašyti. Pas Prohorą vis labiau pasireiškė susidomėjimas dvasiniam gyvenimui ir 1774 metais jis atliko piligrimystę į Kijevo-Pečerską lavrą, ir gavo palaiminimą duoti vienuolio įžadus. Po to jis iškeliavo į vienuolyną, kurį jam nurodė senolė Dosifėja, davusi palaiminimą. Šis vienuolynas buvo Šventoji-Uspenskaja Sarovo dykuma. Po dviejų metų jis tapo mokinys-vienuolis šiame vienuolyje, o 1786 priėmė vienuoliškus įžadus ir gavo savo naują vardą – Serafimas.
1794 metais gavęs jeromonacho laipsnį, pradėjo gyventi asketišką atsiskyrusį gyvenimą ne vienuolyne, apsigyvenęs kelėje keletas kilometrų nuo jo.
Praktikuodamas asketizmą, Serafimas kiaurus metus vaikščiojo su vienais rūbais ir maitinosi tuo, kad jam duodavo gamta. Dviejų su pusės metų bėgyje Serafimas maitinosi viena žole, kuri augo miške – garšva. Įdomu, ką apie tai pasakytų šiuolaikiniai „guru“ dietologai, kurie pasakoja apie „įvairią“ mitybą su išskaičiuotomis kalorijomis, vitaminais ir mikroelementais. Serafimas, laimei, viso to nežinojo ir gyveno miške pilname harmonijos su gamta: pas Serafimą ateidavo gyvūnai, kuriuos jis pamaitindavo duona. Tarp gyvūnų buvo net lokys, kuris ramiai valgė iš šventojo rankų. Tai, beje, ryškus pavyzdys to, kas vyksta su žmogumi, kai jis nustoja reikšti neapykantą tiek fiziniame lygyje, tiek ir proto lygyje. Patandžalio „Jogos-sūtrose“ aiškiai pasakyta, kad Ahimsos (neprievartos) principo laikymasis priveda prie tam tikrų antgamtinių sugebėjimų – žmogui, kuris laikosi ahimsos aukščiausiame lygyje, neįmanoma išreikšti prievartą ir agresiją. Ir Serafimo Sarovskio pavyzdys – ryškus to patvirtinimas. Visą savo laiką Serafimas leisdavo studijuodamas Evangeliją, melsdamasis ir atlikdamas kitas dvasines praktikas. Pavyzdžiui, Serafimas Sarovskis tūkstantį parų praleido ant didelio akmens, atlikdamas nepertraukiamos maldos praktiką.
Tačiau kaip ir pas kiekvieną šventąjį ir asketą, pas Serafimą Sarovskį buvo ir negatyvi karma iš praėjusių gyvenimų kuri, be abejonės, turėjo pasireikšti. Dalykas tame, kad jeigu pas žmogų yra negatyvi karma, tai ji lyg balastas oro balione neleidžia jam judėti toliau. Tačiau verta paminėti, jog Visata protinga ir visada padeda mūsų tobulėjimui, todėl dvasinių praktikų gyvenime negatyvi pasireiškia maksimaliai pagreitintu būdu, kad leistų žmogui judėti dvasinio tobulėjimo keliu. Ir karta ši negatyvi karma Serafimo Sarovskio gyvenime pasireiškė susitikimu su plėšikais. Plėšikai buvo įkvėpti gandais apie tai, kad pas Serafimą ateina turtingi lankytojai ir jie nusprendė, tik pagalvokite, apvogti vienuolio kelę. Jie žiauriai sudaužė Serafimą, kuris netgi nesipriešino, nes suprato pagal kokius dėsnius gyvena šis pasaulis ir, akivaizdu, priėmė tai kaip asmeninės negatyvios karmos pasireiškimą. Plėšikai, suprantama, nieko kelėje nerado ir pabėgo.
Tačiau stebuklas pasireiškė vėl ir Serafimas nežiūrint į sulaužytą kaukolę, išgyveno, tiesa, pasiliko susikūprinęs. Plėšikus greitai pagavo, tačiau Serafimas, akivaizdu, suprasdamas, kad tai buvo negatyvios karmos pasireiškimas ir plėšikai šiuo atveju yra viso tik atpildo instrumentas, atleido jiems ir liepė juos paleisti.
Tai ryškus pavyzdys to, kaip reikia priimti negatyvius įvykius savo gyvenime. Viskas, kas jame pasireiškia, yra mūsų praėjusių poelgių pasekmės ir tokie didingi šventieji, kaip Serafimas Sarovskis puikiai tai supranta. Todėl netgi nesiekdamas atstatyti kažkokią iliuzinę ir subjektyvią „teisybę“, suvokdamas, kad šis pasaulis jau tobulas ir teisingumas jame jau egzistuoja. Ir kadangi šiame pasaulyje viskas sąžininga, plėšikų poelgio rezultatai jiems taip pat greitai grįžo: keistomis aplinkybėmis sudegė jų namai, po ko jie suvokė tam tikrus dalykus savo gyvenime ir patys atėjo pas Serafimą, maldaudami jų atleisti ir uoliai melstis už juos. Vėlgi, verta atkreipti dėmesį į tai, kas atrodytų, jog įvyko nemalonus įvykis, tačiau visi įvykio dalyviai patobulėjo.
1807 Serafimas Sarovskis priėmė tylos įžadą ir visiškai nustojo kontaktuoti su išoriniu pasauliu. Po trijų atsiskyrusio gyvenimo metų jis grįžo į vienuolyną, kur nuėjo į atsiskyrimą ir tęsė savo atsiskyrusį gyvenimą dar net 15 metų. Po to, akivaizdu, pasiekęs labai aukštą dvasinės realizacijos lygį, jis, kaip ir priklauso dvasiniam praktikui, pradėjo priiminėti pas save lankytojus, kurie ėjo pas jį su savo įvairiomis problemomis, dvasinėmis ir fizinėmis. Įgavęs aiškiaregystės ir gydymo dovanas, Serafimas tarnavo žmonėms iki pat savo baigties – 1833 metų sausio 2 dienos. Pas Serafimą taip pat ateidavo žinomi žmonės ir yra informacija, kad jį lankė net pats caras Aleksandras I.
Praėjus beveik 70 metų po savo mirties, Serafimas Sarovskis buvo priskirtas prie šventųjų. Pravoslavų cerkvė ilgai atsisakinėjo kanonizuoti Serafimą Sarovskį dėl tos priežasties, nes laikė jį sentikiu dėl eilės požymių. Ir tik 1903 metais, spaudžiant visuomenei ir dėl asmeninio caro Nikolajaus II nurodymo, cerkvė buvo priversta kanonizuoti Serafimą Sarovskį.
Serafimo Sarovskio patirtis
Serafimo Sarovskio gyvenimas ir dvasiniai žygdarbiai gali būti realus pavyzdys šiuolaikiniams praktikams. Jo santykis į gyvenimą, o taip pat pastangos kelyje, atšiaurios askezės, visko priėmimo, kas pasireiškia gyvenime, principo laikymasis, tai gali būti mums naudinga patirtis. Serafimo Sarovskio gyvenimas – ryškus pavyzdys to, kaip dvasiniame kelyje verta suderinti du pagrindinius dvasinio tobulėjimo principus: altruizmą ir asketizmą. Askezių atlikimas be tarnystės žmonėms neturi prasmės. Jeigu Serafimas Sarovskis tiesiog prisiglaustų miške, apie jį vargu ar iš viso kažkas žinotų. Ir visas jo tobulėjimas neatneštų niekam naudos, galbūt tik lokiui, kurį jis maitino. O jeigu Serafimas Sarovskis nedėtų pastangų ir nepraktikuotų askezių, tai taip pat būtų nenaudinga šiam pasauliui, nes negalėtų išeiti į tą realizacijos lygį, nuo kurio jau galima padėti aplinkiniams.
Svarbu visada prisiminti apie tai ir išsaugoti balansą tarp askezės praktikos ir tarnystės pasauliui. Tai ir yra vidurio kelias, apie kurį taip pat kalbėjo ir Buda Šakjamunis, kuris iš pradžių nuėjo į kraštutines askezes ir paskui suprato, kad tai tiesiog neefektyvu. Tačiau tam tikrame etape, atsiskyrimas nuo sociumo yra būtinas, kad susipažinti su savo vidiniu pasauliu. Tokia visų didingų praktikų patirtis. Tačiau po dvasinės realizacijos pasiekimo verta vėl grįžti pas žmones ir taikyti tuos instrumentus, kuriuos praktikas turi. Kitaip viskas beprasmiška.
Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru
