Sanjasa. Pradėti eiti vienuolystės keliu
Visais laikais egzistavo žmonės, kurie tam tikrame savo gyvenimo etape palieka įprasto egzistavimo apribojimus ir pašvenčia save tarnystei aukščiausiems idealams. Jie suvokė materialaus komforto ir malonumų, gaunamų iš materialių objektų, akligatvį. To rezultate pas juos prabudo atsižadėjimo noras. Atsižadėjimas ne tik išoriniuose, tačiau ir vidiniuose apribojimuose, tik tuomet dvasia galės išreikšti save laisvai. Atsižadėjimo idėja – tai aukščiausios sąmonės produktas. Šiame gyvenimo etape dvasinis ieškotojas tampa vienuoliu (priima vienuolystę, sanjasą).
Sanjasa (vienuolystė) – tai ne tik naujo vardo gavimo ritualas, nešiojimas ochros spalvos aprangą ir galvos skutimas. Šis ritualas turi labai gilią reikšmę. Sanjasa (vienuolystė) – tai nuoseklus atsisakymas nuo ego, nuo savo norų ir asmeninių motyvų, nuo gėdos ir veidmainystės ir, galų gale, nuo savo apribotos prigimties. Už tai kovoja mokinys sanjasis.
Reikiamu metu jis randa Guru ir pasilieka gyventi jo ašrame, būdamas jo tiesioginėje priežiūroje. Kol mokinys nesustiprės ir nepasieks būsenos, kai niekas negalės išmušti jo iš kelio, jam rekomenduojama būti dvasiniam augimui gerovinei aplinkoje. Sanjasis gerai supranta, kad protas gali įvesti jį į aptemimą. Jis gali pakelti jį iki dvasinės palaimos viršūnių, o paskui milžinišku greičiu nuleisti žemyn. Todėl sanjasi mokinys (vienuolis) gyvena ir dirba ašrame ir priima visus atitinkančius sunkumus, kaip dalį mokymo.
Sanjasa (vienuolystė) – tai gyvenimo filosofija, tai idealas, kurio siekia tam, kad įgautų suvokimą savo asmeninės prigimties ir patirtų aukščiausią dvasinę palaimą. Ašrame sutinkami žmonės užimantys įvairią socialinę padėtį, jie gyvena po vienu stogu, dalindamiesi bendrais idealais harmonijos ir lygybės atmosferoje. Galima išreikšti, kad jeigu sanjasa yra vidinė savybė, tuomet galima būti sanjasiu gyvenant visuomenėje. Verta pabandyti tai ant savo patirties, kad įsitikinti, ant kiek šis teiginys yra klaidingas. Kai žmogus gyvena visuomenėje, jis pagautas į pareigų ir kasdienės kovos tinklą. Iš jų nėra išėjimo. Kuo daugiau žmogus kovoja, tuo daugiau jis susipainioja šiuose tinkluose.
Be to, mūsų natūra turi savus apribojimus. Mūsų asmenybės savybės atakuoja mus iš visų pusių, vadovaudami mūsų poelgiams. Mes bandome pakeisti šias savybes, tačiau dėka majos jėgos ir silpnos valios, tai pavyksta retai. Todėl tam, kad stabilizuoti savo asmenybę ir nuraminti mentalinę fluktuaciją, mokinys turi tam tikrą laiką gyventi saugomas guru. Galų gale, sanjasi pats atėjo iš visuomenės ir turi visas savybes, kurios būdingos šiai visuomenei. Skirtumas yra tame, kad jis kontroliuoja savo instinktus ir siekia tobulumo. Sanjasi išaugo iš įprastų gyvenimo šablonų ir ieško gerokai aukštesnio kelio.
Ašramas – tai ne ta vieta, kur sanjasiai ilsisi ir visą dieną kalba apie dievą. Sanjasiai uoliai darbuojasi nuo aušros iki saulėlydžio. Jie gali atlikti visiškai bet kokį darbą, tačiau yra vienas svarbus momentas – tai, su kokiu santykiu jie tai daro. Jie dirba ne dėl asmeninės gerovės. Jų darbas nenumato atpildo ir egoistinių motyvacijų. Kai sanjasis mokinys pilnai įsitvirtins tokiame santykyje ir sąmoningume, jis gali sėkmingai veikti visur.
Sanjasi (vienuoliai) pasiūlo save Guru, pilnai suvokdami savo apribotas galimybes ir savo iškreiptą suvokimą apie meilę, neapykantą, godumą, pyktį ir pavydą. Guru palaiko pastovų ryšį su sanjasiais visuose lygiuose ir veda juos per kelio sunkumus. Kai sanjasis sustiprėja žiniose, Guru išsiunčia jį tarnauti į kitą vietą, pagal jo galimybes.
Sanjasio (vienuolio) gyvenimas visada pašvęstas ištikimai tarnystei Guru ir dėka atsidavimo jis pasiekia tiesą.
„Miriadus kartų jie gimsta ir miršta. Milijonuose protų nebuvime jie tai pamiršta, panirę į tamsų aptemimą. Kai galų gale nuslėpta Šivos malonė prasiveržia ir išsklaido naktį, tuomet prasideda momentas sielai atsižadėti nuo pasaulio. Kai ji tai daro, ji tampa spindinčia šviesa“. Tirumantiram
Svami Višnudevananda Giri
