Sanjasa. Vienuolių misija – mokyti kitus

Šiuolaikinės visuomenės problemų priežastis

Šiuolaikinei pasaulinei visuomenei trūksta daugelio dalykų. Pavyzdžiui, jam trūksta energetinių resursų, prekių, pinigų masės, žemių, technologijų, mokslinių pasiekimų. Todėl bet kurioje visuomenėje egzistuoja daug problemų – agresija, korupcija, vienos žmonių grupės spaudžia kitas. Tačiau šių dalykų trūkumas – tai viso labo pasekmės, nes yra priežastis, kodėl jų trūksta.

Priežastis yra giliau.

Visuomenei trūksta gerovinės malonės energijos, sattvos. Jai netrūksta nei naftos, dolerių, technologijų. Jai trūksta išminties, meditacijos, meilės. Jeigu tai būtų, visi likę dalykai atsirastų, kaip to rezultatas, nes išmintingi medituojantys žmonės rastų bet kokių problemų sprendimo būdus.

Jūs galvojote, kiek jėgų ir priemonių visame pasaulyje nueina ginklavimuisi? Jeigu bent dešimtąją šių priemonių dalį žmonės naudotų tam, kas atneša gerovę, tai daugelis visuomenės problemų būtų išspręstos.

Tačiau tai neįmanoma, nes niekas šiame pasaulyje, netgi pačios didžiausios šalys nesijaučia saugiai, ypač dabar.

Tačiau kodėl tai neįmanoma? Kodėl pasaulis būtent toks? Todėl, kad žmonėms Žemėje neužtenka meilės ir meditacijos. Jie nemoka medituoti, jie nemoka mylėti. Vaikų darželiuose, mokyklose, universitetuose to nemoko. Šiuolaikinė visuomenė moko visko, ko tik nori, tik ne to. O tai juk yra svarbiausia.

Jeigu to nebus, visa kita – beprasmiška. Visuomenės gerovė priklauso nuo to ar yra joje dieviškosios malonės energija, ar ne. Jeigu ši energija yra, gausa atsiranda, visuomenė progresuoja be pastangų, technologijos gimsta pačios savaime, nes kiekvienoje šalyje reinkarnuojasi daugybė talentingų, genialių sielų.

Jeigu ta energija yra, gausa, gerovė bus natūrali. Nes gerovė, įvardinama vedinėje dharmoje – Šri, natūralus dieviškumo atributas.

Tačiau viso to trūksta šiuolaikiniame pasaulyje, nes šiuolaikinio pasaulio žmonės nemokomi būti išmintingais, medituoti ir mylėti.

Socialinė vienuolio misija

Kokia yra socialinė vienuolio misija? Mokyti žmones Vedantos filosofijos (džnianos), meditacijos (dhyanos) ir meilės Dievui, tiesai ir visoms gyvoms būtybėms (premai).

Ir jūsų, kaip vienuolių, užduotis, pašvęsti savo gyvenimą, neskaitant asmeninės Išsilaisvinimo praktikos, mokyti kitus žmones ypatingos Vedantos filosofijos, meditacijos, meilės ir atjautos visoms gyvoms būtybėms, džnianos, dhyanos, premos.

Džniana (išmintis) – yra Absoliuto, Dievo pasiekimas jo aspekte „sat“ – švarios būties.

Dhyana (meditacija) – yra aspekto „čit“ pasiekimas – sąmonės.

Ir Prema (meilė ir atjauta) – yra dieviškosios palaimos energijos pasireiškimas – anandos.

Prieš keletą metų aš važiavau traukinyje su vienu pasauliečiu žmogumi ir mes su juo pradėjome kalbėti apie vienuolystės kelią. Ir jis kažkaip paniekinančiai atsiliepė apie šį kelią. Neva, kokia iš jų nauda visuomenei, geriau eitų dirbtų. Suprantama, kad tai požiūris, kuris neturi nei menkiausio supratimo apie dvasinį kelią, Dharmą, sadhu, sanjasa ir taip toliau. Tačiau aš atsakiau paprasčiau: „Visi vienuoliai užimti savo darbu ir jų darbas nešti milžinišką gerovę visuomenei“. Ir tuomet šis žmogus paklausė: „O koks yra jų darbas?“ Aš atsakiau: „Jie moko žmones Advaitos, meditacijos ir meilės“. Aš taip pat atsakiau – jeigu yra filosofijos profesorius, kuris moko studentus universitete, tai ir yra jo darbas. Jūs juk jam nepasakysite – eik dirbk! Jis atsakys – mokyti filosofijos – tai ir yra mano darbas. Tokiu pat būdu pas mus, Dharmos vienuolius, yra savo svarbus darbas. Savo svarbi socialinė funkcija visuomenėje – mokyti kitus žmones Dharmos.

Jums už tai nemokės atlyginimo ir šis darbas neturi apmokamų atostogų arba pensijos. Kartais jums gali netgi trukdyti atlikti jūsų darbą. Tai vyksta, nes tai, kas nepažįstama, dažnai iššaukia baimę arba todėl, kad pas tuos, kas tai daro, nėra išminties, nėra supratimo to, kad šios žinios neša gerovę.

Tačiau mes tai darome, šį darbą, nes tai mūsų dvasinė pareiga Dharmai, tai mūsų Dharma. Tai kelias, kurio mes negalime atsisakyti. Tai mūsų tarnystė žmonių visuomenei. Ir mes tai darome nepriklausomai nuo to ar visuomenė mums dėkoja, ar ne, šlovina ji mus, ar ne, apdovanoja ji mus ar ne. Tai tarnystė dieviškajai valiai, tarnystė šventiesiems ir Dharmai.

Kiekvienas iš vienuolių atlieka šį darbą (išskyrus pradedančiuosius ir tuos, kurie užimti kita tarnyste arba neturi polinkio mokyti). Ir tai pats svarbiausias darbas. Nes jeigu tu įvaldai išmintį ir moki medituoti, turi gebėjimus meilei ir atjautai, tai tau atidarytos visos durys viskame, tu materialiame pasaulyje gali pasiekti ką tik nori. Tačiau jeigu tu to neturi, tai netgi turint materialias priemones, technologijas, resursus, tu nemokėsi prasmingai panaudoti jų arba jie atneš tau žalą.

Pavyzdžiui, jeigu beždžionė gaus aukso lydinį, kokia jai nauda iš jo? O jeigu ji ras kažkokią technologiją, tai ji gali pakenkti jai. Nes beždžionės protas neturi išminties, gebėjimo naudoti materialius dalykus savo ir kitų gerovei“.

Būti uoliu praktikoje

Taigi, būkite uolūs ne tik tarnystėje, tačiau ir jūsų kasdienėje meditacijos praktikoje (sadhanoje), mokantis filosofijos ir ugdant savo protą, kad jūs galėtumėte išmokyti to kitų ir atnešti gerovę žmonių civilizacijai.

Juk jeigu jūs patys nemokate medituoti, nežinote giluminės proto Prigimties, nesate įvaldę ilosoijos arba neįvaldėte atjautos arba meilės, kaip galėsite to išmokyti kitus?

Jūsų kasdienės pastangos vienuoliškoje disciplinoje ir meditacijos praktikoje, mokantis filosofiją, ugdant proto nuolankumą ir ugdant save – tai ir yra jūsų tapas, askezė.

Ji duos jums jėgą ir išmintį padedinėti kitiems, mokyti ir vesti šiuolaikinę visuomenę jos gerovei. O tai, kad jai reikalinga gerovė, tam nėra jokių abejonių.

Pagal satsango Svami Višnudevananda Giri medžiagą