Šeši pagrindiniai žmogaus priešai

Kokie yra šeši priešai, kurie gadina mūsų gyvenimą? Kaip susitvarkyti su jais ir gyventi laimingai?

Vediniai raštai įvertina šešis vidinius žmogaus priešus, kurie sukuria visas išorines problemas ir yra kliūčių pagrindas, esantis tarp mūsų ir mūsų laimės. Tai:

1. troškimas (geismas) (kama)
2. pyktis (krodha)
3. godumas (lobha)
4. iliuzija (moha)
5. pavydas (matsarja)
6. puikybė (mada)

Taigi, panagrinėkime kiekvieną iš šių šešių priešų, kurie iš tiesų yra ne kažkur išoriniame pasaulyje, o mūsų viduje. Tai reiškia, kad mes turime jėgų su jais susitvarkyti. Tuomet išorinis pasaulis staiga nustos būti mums toks priešiškas ir nedėkingas.

Troškimas (geismas) pilnai iškreipia realybės suvokimą. Tam, kad pasiektų savo norus, žmogus laužo daugybę moralinių normų ir veikia prieš sąžinę. Dažnai trumpalaikiai norai verčia žmogų naikinti tai, kas iš tiesų yra vertinga ir jam brangu – tai, kas buvo kuriama metų metais. Tokį pavojų sukuria šis priešas – troškimas.

Pyktis yra lyginamas su karštai įkaitintomis anglimis: tam, kad mesti jį į kitą žmogų, iš pradžių būtinai teks nusideginti rankas pačiam. Pyktis ant tiek gali užtemdyti žmogaus protą, kad jis gali atlikti siaubingus poelgius.

Pyktis, taip pat, kaip ir kitos ydos, kyla iš neišmanymo. Kai žmogus pamiršta apie karmos dėsnį, apie tai, kad jis pats visada yra priežastis to, ką kažkas išreiškia jam kažką nemalonaus, tuomet kyla pyktis. Supratimas to, kad viskas, kas mums ateina (kaip geri dalykai, taip ir blogi), tai mūsų užtarnauta. Tai leidžia iki tam tikro lygio kontroliuoti savo pyktį.

Godumas dažnai skatina daryti neapgalvotus poelgius ir naikina žmogaus gyvenimą. Vejantis materialią gerovę mes prarandame tai, kas iš tiesų vertinga – žmogišką santykį, sveikatą, draugystę ir taip toliau.

Iliuzija, turbūt, pati klastingiausia iš visu ydų. Tam tikras švelnus žudikas: aptemdanti žmogaus protą, iliuzija geba pilnai sugriauti jo gyvenimą. Pats paprasčiausias pavyzdys – su pelių gaudykle. Vargšė pelytė, būdama iliuzijoje, kad tiesiog atsitiktinai kažkas numetė skanėstą, jau po keleto sekundžių bejėgiškai trūkčioja letėnėlėmis ir raitosi priešmirtinėse konvulsijose. Daugelis iš mūsų mažai kuo skiriamės nuo tokių pelyčių.

Pavydas – savotiškas troškimų (geismo) dvynys. Mes pavydime tiems, kieno vietoje norėtume būti patys. Visų pirma, tai neišmanymas. Mes vėl pamirštame apie karmos dėsnį – kiekvienas gauna lygiai tiek, kiek yra nusipelnęs. Ir jeigu pas kažką yra, o pas kažką nėra, reiškia jis sukūrė dėl to priežastį, o mes ne. Taip pat pavydas žmogui gali kilti – „kažką myli labiau, nei mane“.

Su pavydo pagalba galima išanalizuoti savo giluminius norus. Pakankama pamąstyti apie tai, kodėl mes pavydime vienam ar kitam žmogui ir suprasti, ko mums trūksta. Jeigu tai kažkas konstruktyvaus, galbūt verta dėti pastangas, kad tai pasiektume, o jeigu mes norime kažko nelabai naudingo, tai verta analizuoti šį norą ir suprasti, kad tai mums nereikalinga.

Puikybė tam tikra prasme yra viena iš pačių pavojingiausių ydų. Kodėl? Nes dažnai ją turi netgi žmonės su aukštu dvasinio išsilavinimo lygiu. Dalykas tame, kad puikybė yra labai klastingas priešininkas, kuris dažnai įsliūkina nepastebėtas. Taip atliekant kažkokius gerus poelgius arba pasiekiant sėkmę kažkokioje srityje, žmogus gali „susirgti“ puikybe ir netgi nepastebėti to.

Paprasčiau kalbant, puikybė – tai kai mes iškeliame save ir nužeminame kitus. O taip pat priskiriame sau bet kokį nuopelną. Svarbu suprasti, kad vienaip ar kitaip, bet kokiam žmogui padeda iš aukščiau iš be šios pagalbos vargu ar mes galėtume pasiekti tai, ką pasiekėme. O svarbiausia – mūsų sėkmė kažkokioje srityje visiškai nėra priežastis tam, kad laikytume kitus to nevertais, kvailais, nuodėmingais arba panašiais.

Puikybė yra, turbūt, paskutinė iš ydų, su kuriomis žmogus susiduria dvasinio tobulėjimo kelyje. Įveikęs tokius akivaizdžius kenksmingus dalykus, kaip troškimai, pyktis, pavydas ir kitus, žmogus gali įkristi į puikybę, nes tam yra pagrindas: „Aš toks šventas, toks dvasiškai išsilavinęs, ne toks, koks visi…“. Tai yra labai pavojinga pozicija, nes ji veda į kritimą.

Taigi, mes išnagrinėjome šešis priešus, kurie daugumoje yra mūsų kančių priežastis. Būtent šie šeši priešais užtemdo mūsų protą ir verčia atlikti negerus poelgius. Šių šešių priešų atsiradimo pagrindas – savęs tapatinimas su materialiu kūnu. Svarbu suprasti, kad siela – jau tobula ir viskas, ką mums reikia padaryti – tai atsikratyti nuo to kiauto, tų dulkių, kurios nusėdo ant mūsų begalinių atgimimų kelyje.