„Sodinsiu medžius, kol turėsiu pakankamai jėgų“
Aplink Ustyankos kaimą, esantį Loktevskio rajone (Rusija) dar XVIII amžiuje augo pušynas. Pastačius sidabro lydyklą, visi medžiai buvo nukirsti anglims gaminti. Dar visai neseniai kaimas buvo apsuptas plikų kalvų.
Jurijus Kvasovas – paprastas vietinis žmogus – kiekvienais metais laisvas teritorijas apsodina pušimis, ąžuolais, liepomis, maumedžiais.
Jo svajonė – atgaivinti mišką.
2003 m. Kvasovas su žmona ir vaikais iš mokyklos pasodino pirmuosius 500 sodinukų ir tik 30 įsišaknijo.
Dabar teritorijoje auga 4500 aštuonių skirtingų rūšių medžių: patys pirmieji – keturių metrų pušys, labai mažos – eglės ir kedrai.
Kvasovas ima arba perka pušų sodinukus iš miškų ūkių, o savo darželyje daigina kedrus iš riešutų.
Žmogaus sukurtame miške jau atsirado uogų, gyvena paukščiai ir maži gyvūnai.
„Visi pjauna, o aš sodinsiu. Esu toks priešingas žmogus “, – sako apie save 63 metų kaimietis.
Jurijus Kvasovas, be medžių sodinimo, atlieka sau eksperimentą – tikrina, ar jis gali „su kuo mažiau gyventi“. Miško pakraštyje jis pastatė nedidelį namelį su sodu. Ten nėra elektros, o vanduo pumpuojamas rankiniu siurbliu.
Jurijus maitinasi tik „iš sodo“, o duoną pats kepa rusiškoje krosnyje. Ir dar – jokių nesuyrančių atliekų.
„Ligoninės statomos, širdies transplantacijos išmoktos daryti, tačiau pacientų skaičius nesumažėjo. Mes gyvename neteisingai. Žmogaus paskirtis yra tobulinti save ir savo aplinką “, – sako Jurijus Kvasovas, stovintis apsuptas medžių, kuriuos sodins toliau tol, kol turės jėgų.
Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru