Kaip rasti ilgalaikį vidinį džiaugsmą. Svamis Višnudevananda
Kiekvienas iš mūsų, kad ir koks didis ar menkas būtų, šventasis ar nuodėmingas, turtingas ar vargšas, karalius ar pavaldinys, visi siekia laimės, o ne skausmo. Mes trokštame malonumų, o ne nemalonių dalykų. Kodėl mes nesame laimingi? Juk mes instinktyviai trokštame džiaugsmo. Kokio dydžio malonumo mes siekiame? Atsakymas būtų – šimtaprocentinio malonumo. Kaip mes galėtume pasiekti šimtaprocentinę laimę? Paimkime žmogų, kuris turi viską, ko trokšta ir dar milijoną dolerių banke. Ar jam to gana? Jeigu jis turi milijoną dolerių, jis trokšta turėti du milijonus, o tuomet, kai jo noras bus patenkintas, jis padaugins šią sumą iš keturių ir tai truks be galo. Ar yra riba, kurią pasiekę, mes būsime visiškai patenkinti? Kam mums reikalingi visi šie turtai ir pinigai? Atsakyti galime labai paprastai – malonumams. Bet ar žmogus gali rasti visišką laimę didindamas savo troškimus? Vėlgi mes negalime atsakyti, kaip galėtume pasiekti šimtaprocentinę laimę.
Žmogus nuolatos godžiai ieško laimės išoriniame pasaulyje, ieško kažko, ko neteko ir ko niekuomet nesusiras, jeigu toliau ieškos jutiminiame pasaulyje. Tas kažkas ko jis ieško, yra palaima, kurią jaučiame Savastyje, savo sieloje.
Sena moteriškė savo miegamajame pametė auksinę adatą. Nors adata iškrito miegamajame, ji puolė jos ieškoti sode. Ji ne tik pati ieškojo tos adatos, bet ir pasikvietė kaimynus jai padėti. Kai jos draugai paklausė, kodėl ji ieško sode, o ne miegamajame, ji atsakė labai paprastai:
– Todėl, kad mano miegamajame nėra šviesos. Aš ieškau adatos ten, kur šviesu.
Lygiai taip pat ir žmogus prarasto sielos džiaugsmo ieško jutiminiame pasaulyje. Šis procesas sukelia žmogui amžiną nepasitenkinimą, nes jis negali čia surasti vidinio sielos džiaugsmo. Šiandien, rytoj arba kitame gyvenime, kiekvienas mes nustosime ieškoję laimės išoriniame pasaulyje ir atsisuksime į savo vidų, savo Savastį arba sielą. Gryna Savastis pati savaime yra palaima, žmogus iš prigimties trokšta būti laimingas. Sanskrito kalboje šis palaimos aspektas vadinamas ananda, žinojimo aspektas vadinamas chit, o būties aspektas – sat. Todėl savastis vadinama sat-chit-ananda (būtis, žinojimas, palaima). Ši triguba Savasties prigimtis pasireiškia individe, kaip trys troškimai: 1) troškimas būti, 2) troškimas pažinti, 3) troškimas patirti džiaugsmą.
Visgi kyla klausimas: jeigu tikroji Savasties prigimtis yra džiaugsmas, tai kodėl žmogus jaučiasi toks nelaimingas? Atsakyti galima šitaip: yra du žmogaus nelaimių šaltiniai – tai „aš“ tapatinimas su kūnu ir „mano“ pojūtis (egoizmas). Net labai išsimokslinęs žmogus kenčia nuo ligų ir sužeidimų dėl klaidingo Savasties tapatinimo su kūnu ir išgyvena didžiulį skausmą, netekęs žmonos, vaiko ar turto. Tačiau netekęs priešo, jis nepatiria kančios, nes šiuo atveju nėra „aš“ į „mano“ identifikacijos.
Nors žmoguje sąmonė atrodo visiškai išsivysčiusi, ji visgi labai ribota ir šis ribotumas išlieka tol, kol mes identifikuojame save su kūnu ir protu.
Dėl neišmanymo žmogus galvoja: „Aš esu kūnas“, „Aš esu ponas toks ar toks“. Bet analizuodamas jis atranda tiesą – jo „Aš“ yra tikrasis pažįstantysis, o kūnas – jo pažinimo objektas. Šį santykį ir išreiškia pasakymas „mano kūnas“, „mano drabužis“ ir kiti. Kaip drabužis yra mano, bet aš ne šis drabužis, taip ir kūnas yra mano tačiau aš nesu šis kūnas.
Svamis Višnudevananda
