Kaip joga pakeitė mano gyvenimą: jogos mokytojo istorija
Galima pažiūrėti tiesai į akis, sąžiningai pripažinti savo trūkumus ir paimti atsakomybę į savo rankas. Tai ir taps pirmu žingsniu, kad pakeisti save ir savo gyvenimą į geresnę pusę.
Daugelis užduoda sau klausimą: „Kaip padaryti savo gyvenimą harmoningu, produktyviu ir pripildyti prasme? Ar gali tame padėti joga, vegetarizmas, blaivus ir sveikas gyvenimo būdas?” Vienas iš geriausių būdų atsakyti į šį klausimą – tai asmeninis konkretaus žmogaus pavyzdys.
Gyvenimas iki jogos
Gimiau ir užaugau Sankt-Peterburge 1986 metais. Atėjo 90-ieji, prisimenu įkyrią degtinės ir alaus reklamą per televizorių, video kasetes su filmais, kur pagrindiniai herojai drąsiai „sudrėkina gerklę” ir „išgeria stikliuką,” o kartais ir kažką uosto ar badosi. Prisimenu mokykloje istorijos vadovėlius, kur mūsų protėvius vaizduodavo kaip pusiau laukinius, gimusius vergais ir alkoholikais. Tuo metu šiam informaciniam genocidui alternatyvos praktiškai nebuvo. Taip pat prisimenu aludes su alkoholiu ir cigaretėmis, o taip pat girtas kompanijas prie metro, šalia mokyklų, universitetų. Prisimenu neprižiūrimus vaikus, bėgiojančius po miestą.
Vaikščiojau į mokyklą ir dar užsiiminėjau krepšiniu. Mėgau fastfūdą, kolą ir saldumynus. Bendrai tai mėgau pavalgyti. Buvau „normalus” vaikas. Cigaretes pradėjau rūkyti aštuntoje klasėje. Tuomet pabandžiau ir alkoholio. Iš pradžių nuo viso to mane pykino. Tačiau palaipsniui organizmas priprato.
Pradedant nuo 11-os klasės alkoholis tvirtai įsitvirtino į mano gyvenimą. Tuomet jau pradėjau vartoti alkoholį stabiliai, kartą per savaitę. Tuomet man neatrodė, kad tai priklausomybė. Galvojau, kad visa tai yra natūralus ir normalus poelgis. Juk visi suaugę taip daro, daugelis dar ir dažniau. Buvo linksma kompanija. Kartais „linksmindavomės” ir visą savaitgalį. Kartą netgi nakvojau policijos skyriuje.
Tuo metu aš mečiau krepšinį ir pradėjau vaikščioti į sporto salę. Pradėjau valgyti daug mėsos, kiaušinių ir pieno, kad augtų raumenys. Be to, valgiau daug saldumynų ir baltos duonos, išgerdavau dviejų litrų kolos butelį kiekvieną dieną. Svoris pradėjo stipriai didėti. 11-os klasės pabaigoje svėriau jau 95 kilogramus.
Toliau universitetas, teisės fakultetas. Pirmame kurse svėriau jau 117 kilogramų. Gerai prisimenu dešreles tešloje per pertraukas, po ko dar reikėjo būtinai suspėti nubėgti parūkyti. Iš viso, maksimalus svoris kurį man pavyko užfiksuoti ant svarstyklių – 124 kilogramai.
Panašiai trečiame universiteto kurse, prie leidžiamų narkotikų (alkoholio ir cigarečių) prisidėjo uždrausti. Universitetą pradėjau lankyti vis rečiau ir rečiau, o vartojau vis dažniau ir dažniau. Stabdžių nebuvo. Narkomanų kalboje yra netgi specialus terminas „pribaigti save”, tai yra pavartoti milžinišką narkotikų dozė. Labai tinkamas žodis apibūdinti tai, kas vyko.
Tada atrodė, kad tai linksma. Dabar baisu net prisiminti. Dėl mano neadekvataus poelgio alkoholio ir narkotikų įkarštyje blogėjo santykiai su žmonėmis. Pradėjau periodiškai patekti į didelius nemalonumus.
Prisimenu taip vadinamas „pagirias”, tai yra detoksikacijos periodus – tai jau buvo visiškai nelinksma. Nervinis nutrūkimas, nerimo pojūtis, nemiga, naktiniai košmarai.
Po universiteto aš metams nuėjau į armiją, paskui pradėjau dirbti pagal specialybę teisininku. Toliau vartojau kaip ir visi „normalūs” žmonės, per išeigines ir savaitgalius. Vaikščiojau į sporto salę, vienu laiku gėriau proteiną, aminorūgštis ir kitus miltelius, galvojau, kad visa tai naudinga. Valgiau daug saldumynų ir pieno produktų. Periodiškai dariau dietas: tai lieknėjau, tai didinau svorį. Tuo periodu aš jau svėriau plius minus apie 100 kilogramų.
Neturėjau ypatingo susidomėjimo gyvenimu, tiesiog plaukiau pasroviui. Buvo tik vienas noras – datempti iki penktadienio, o dar geriau – iki atostogų arba švenčių. Savaitgaliai pralėkdavo akimirksniu ir šis pastovaus laukimo pojūtis grįždavo vėl.
Taip pat dažnai lankydavo pojūtis, kad aš praleidžiu kažką svarbaus ir vertingo, kad aš galėčiau gyventi ir kitaip. Lyg gyvenimas praeidinėja pro šoną, o aš tuščiai švaistau savo laiką, nerealizuodamas savo potencialo. Taip tęsėsi maždaug iki 27 metų.
Kas pasikeitė po pažinties su joga?
Paskui į akis pateko Vladimiro Ždanovo (Владимир Жданов) paskaitos. Kai supratau, kad mūsų šalį manipuliuoja tam tikros jėgos, kad su alkoholio ir kitų narkotikų pagalba mane ir mano tėvynainius nuodija, kaip tarakonus, noras vartoti pradingo.
Pradėjau ieškoti informacijos internete, alternatyvos tam, ką siūlo masinė medija. Radau paskaitas apie jogą, asmeninį tobulėjimą, vegetarizmą, altruizmą, kūrybišką, sąmoningą ir sveiką mūsų protėvių gyvenimo būdą. Ir tuomet man atsivėrė akys.
Aš lyg prabudau iš aptemimo, kuriame buvau visą savo gyvenimą. Atsirado pagarba sau, patikėjau savimi ir savo jėgomis, atsirado susidomėjimas gyvenimu. Tuomet iš mano gyvenimo išėjo narkotikai. Iš pradžių buvo nelengva, nežinojau kuo užsiimti laisvu laiku, tačiau gerokai svarbiau man buvo išsaugoti blaivybę.
Kai pradėjau praktikuoti jogą, sąmonė pradėjo valytis, pradėjo atsirasti įvairios idėjos ir energija jų įgyvendinimui, atsirado susidomėjimas pažinti aplinkinį pasaulį ir patį save. Dienos prisipildė darbais ir jogos praktika. Pradėjau suprasti, kodėl verta prabusti kiekvieną rytą.
Nuo jogos praktikos padidėjo sąmoningumo lygis. Pradėjau mažiau valgyti, pradėjau kruopščiai kramtyti maistą. Iš pradžių perėjau į vegetarizmą, o paskui ir į veganizmą. Pradėjau valgyti daugiau šviežio, gyvo maisto ir mažiau termiškai apdoroto. Mano svoris pradėjo mažėti, o savijauta – gėrėti.
Dabar mano svoris – apie 80 kilogramų, man 34 metai ir jaučiuosi kaip niekada gerai. Palaipsniui suvokiau būtinybę kodėl reikia tarnauti visuomenei, kodėl svarbu dalintis žiniomis apie jogą ir asmeninį tobulėjimą. Supratau, kad reikia gyventi pagal sąžinę, gyventi ne dėl savęs. Išėjau iš jurisprudencijos ir pradėjau mokyti jogos, darbuotis daugiau iš idėjos.
Yra toks posakis: kas viduje, tas ir išorėje. Aš jau ne tas žmogus, kuris buvau anksčiau. Ir svarbiausia, aš suprantu, kad man yra kur augti. Jaučiu, kad priekyje dar ilgas kelias, priekyje daug įdomių ir svarbių atradimų.
Reguliari jogos praktikas ir skerdienos nebuvimas žarnyne leidžia išsaugoti ramybę ir daugiau mažiau pozityvumą, aktyvią ir veiklią nuotaiką bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje. Todėl sukrėtimų, nerimo ir jaudulio tapo gerokai mažiau, nei buvo iki jogos. Tai labai svarbu.
Manau, kad kiekvienas turi jėgų pakeisti save ir savo gyvenimą į geresnę pusę. Ir svarbu prisiminti, kad tobulėjimui nėra ribų, mes ne idealūs ir visada yra kur tobulėti.
Tikiuosi, kad mano istorija ir pavyzdys įkvėps kažką pozityviems pokyčiams gyvenime.
Dėkoju, kad perskaitėte.
Autorius: Michail Dmitriev
Šaltinis: OUM.RU
