Emocijos, protas ir ego. Svami Rama

Visos jūsų emocijos yra susijusios su keturiais primityviais fontanais. Iš šių keturių potraukių ar motyvų kyla šeši emocijų šaltiniai. Kama yra pirmas – noras (troškimas). Antrasis šaltinis yra krodha arba pyktis. Jeigu noras nėra patenkinamas, jūs tampate piktas ir nusivylęs. Jeigu tas pats noras išsipildo, jūs tampate pasipūtęs iš pasididžiavimo. Trečias šaltinis – mAda. Jeigu noras yra patenkinamas, jūs tampate prisirišę prie objekto, kuris patenkino jūsų troškimą. Tai yra moha. Kitas šaltinis yra lobha, kas reiškia, kad jūs tampate godus ir norite daugiau ir daugiau. Kai godumas paima viršų, jūs darote viską, kad pamaitintumėte ahamkarą (ego), kuris trukdo jums pažinti jūsų tikrąjį Aš.

Išmokite turėti stabilią būseną, neprarasdami savitvardos.

Liūdesys ir vienatvė – du palydovai sadhanos (dvasinės praktikos) kelyje. Jūsų mantra yra puikus jūsų draugas ir jūs niekada neturėtumėte susidurti su nevilties akimirkomis.

Protas

Visos sadhanos (dvasinės praktikos) turi pagrindinę temą: turėti tvarkingą protą, kuris nekelia kliūčių atsiskleisti viduje ir netrukdo sėkmei išoriniame pasaulyje.

Kūnas yra jūsų fizinis instrumentas gyvenimui išoriniame pasaulyje. Jūsų protas yra vidinis instrumentas antah-karana. Antahkarana turi keturis atributus (gebėjimus) kurie funkcionuoja išoriniame pasaulyje: manas (aktyvus protas), chitta (pasąmonė, subtilių įspūdžių arba samskarų saugykla), buddhi (intelektas) ir ahamkara (ego, aš esu pojūtis arba individualumas). Manas turi penkis subtilius ir penkis grubius pojūčius, kad patirtų išorinį pasaulį – daiktų pasaulį. Keturių atributų valdymas reikalauja pastangų ir daro protą kūrybingu, naudingu ir produktyviu.

Šiuos keturis proto atributus reikia atidžiai stebėti ir analizuoti jų veikimą kasdieniame gyvenime. Kai vedate apskaitą žinote, kiek pinigų išleidote ir kokie jūsų rezervai, jūs taip pat turėtumėte galėti vesti jūsų proto veikimo apskaitą tiek viduje, tiek išorėje.

Mintis, veiksmas ir kalba yra trys pagrindiniai objektai, kuriuos reikia stebėti. Kaip aš galvoju ir jaučiuosi, kaip aš kalbu ir kas mane motyvuoja kalbėti? Ar tai, kaip aš kalbu naudinga man ir kitiems?

Mintys ateina ir išeina – negalvokite apie jas. Visos mintys turi tą pačią kilmę. Išsiaiškinkite iš kur jos atsiranda. Jeigu įmesite akmenuką į ežerą, jis sukels raibuliavimą du kartus. Pirmą, kai jį įmeti ir tuomet, kai jis nusėda ežero dugne.

Neleiskite mintims nusėsti jūsų proto ežere. Jeigu ateina nemaloni mintis, paleiskite ją. Nebūkite sutrikdyti. Kitaip pralaimėsite pastovią kovą, kurią sukelia mintys. Būkite draugiški savo protui ir nekurkite jam priešiškumo.

Bet kuri kūrybiška mintis, apsupta nesavanaudiškos meilės ir atsidavimo tarnystės kitiems, jeigu ji nėra išreikšta ir įgyvendinta, yra tarsi išdavystė ir nutraukimas. Jeigu kūrybinės mintys neįgyvendinamos, kyla nusivylimas, kuris gali sukelti slopinimą. Vieną dieną tie slopinimai išreiškiami kūne kaip liga arba „negalavimas“.

Kad ir kur eitumėte, jūs nešatės savo mintis su savimi. Jūs turite pradėti dirbti su tuo, kur jūs bebūtumėte Nėra jokios naudos pažinti Dievą, nes jis visada egzistuoja visur. Nėra jokios naudos pažinti pasaulį, nes jis jau čia ir praeityje daugelis jį žinojo ir analizavo. Paslaptis slypi tarp dviejų ir tai yra protas. Protas gali perkelti jus į aukštesnę išminties realybę ir gali padėti susiliesti su kolektyvine sąmone.

Sadhana (dvasinė praktika) yra skirta protui. Jeigu protas išlavintas, tu pasiekei tai. Jeigu protas nėra išvalytas laikantis disciplinos, jis kentės nuo haliucinacijų epidemijos. Tie, kurie nežino sadhanos, ginčijasi su protu iki paskutinio savo gyvenimo atodūsio.

Jeigu protas nėra treniruojamas deramai suprantant visas jo modifikacijas, jis pasilieka nepaklusnus, netvarkingas ir apgaubtas savo primityvia dharma. Neišlavintas protas trukdo spontaniškiems jausmams, kylantiems iš širdies.

Protas yra vergijos ir išsivadavimo priežastis. Vienakryptis protas gali padėti įsigilinti ir atskleisti vidinio gyvenimo paslaptį, o nedrausmingas protas lieka išsisklaidęs.

Į išorę orientuotas protas bėgioja nuo vieno objekto prie kito, tikėdamasis rasti ramybę ir džiaugsmą išoriniame pasaulyje. Kai trūksta vidinio suvokimo, protas atsisako subtilios Dieviškosios Jėgos įkvėpimo. Protas, kuris nėra vedamas dieviškos šviesos stovi kaip siena tarp siekiančiojo ir jo tikslo. Turėdamas tokį protą žmogus nesugeba nagrinėti vidinių gyvenimo lygmenų ir dėl to išorinį pasaulį laiko vienintele realybe.

Norint pasiekti tobulumą čia ir dabar, reikia imtis tam tikros dvasinės disciplinos. Be praktikos neįmanoma kontroliuoti proto pokyčių. Jeigu protas nėra vienakryptis, žmogus negali atskleisti savo vidinių galimybių.

Būdas, skirtas paversti protą vienakrypčiu, vadinamas meditacija. Per meditaciją praktikas atitraukia savo protą nuo išorinio pasaulio, sutelkia dėmesį į nurodytą vidinį objektą ir ugdo susidomėjimą vidumi.

Kai praktikas išsilaisvina nuo blaškymosi, kurie kyla sąmoningoje proto dalyje, jis gali geriau suvokti minties konstrukcijas, kurios kyla iš nesąmoningo proto. Per netrukdomą, ilgą praktiką studentas neria giliai ir susipažįsta su jam būdingomis galimybėmis. Jis stebi, kad išorinio pasaulio patyrimas yra jo vidinio pasaulio atspindys.

Gyvenime nėra konfliktų. Konfliktas slypi prote. Protui reikia treniravimo. Net jeigu išlavintas protas nepajėgi nuvesti jus į viršūnę, jis pašalins visas kelyje esančias kliūtis. Laisvas protas yra Viešpaties malonė.

Kai praktikas suprato sąmoningą proto dalį ir įvaldė ją, jis natūraliai atlieka savo veiksmus sumaniai ir efektyviai. Palyginus su nesąmoninga, sąmoninga proto dalis yra labai maža, tačiau tarp nesąmoningo ir sąmoningo proto yra ryšys.

Mėgaukitės kiekvienu gyvenimo momentu ir nebūkite susijaudinę. Tai, kas neturi nutikti, nenutiks ir tai, kas turi nutikti, tai nutiks. Todėl ramybės nereikėtų trikdyti. Subalansuotas protas negali būti velnio dirbtuvėmis.

Niekada netapatinkite savęs su savo protu, jo objektais, emocijomis, kalba ar veiksmais.

Darytojas skiriasi nuo darbų. Niekada netapatinkite savęs su veiksmais, mintimis ar emocijomis, tačiau džiaukitės amžina palaima įsitvirtindami savo tikroji prigimtyje, kuri yra ramybė, džiaugsmas ir palaima.

Ego

Žmogus, kuris eina asmeninio tobulėjimo (savęs keitimo) keliu, turi žinoti egoizmo keliamus pavojus. Net praktikuodamas didžiąsias dorybės: tiesą, neprievartą, žmogus galim maitinti savo ego. Dvasinio lygmens ego yra gerokai subtilesnis ir kenksmingesnis, nei ego, susijęs su pasaulietine sėkme.

Ieškojimo laikotarpiu mokinys gali tapti pernelyg intelektualus, ignoruojantis sahaja bhava (spontanišką intuiciją), atvirkščiai, jis gali tapti per daug emocionalus, ignoruojantis priežastį. Emocinė kelionė yra tokia pati pavojinga, kaip ir intelektuali kelionė, kiekvienas maitina ego.

Žmogus tampa savo ego vergu tuomet, kai jis galvoja apie savanaudišką naudą. Savanaudiškas žmogus gyvena abejonių būsenoje, nes sąžinė jam nuolatos primena apie neteisingą požiūrį. Iš vienos pusės, jį traukia savanaudiški troškimai ir norai, o iš kitos – nerimą kelia vidinis balsas (sąžinė). Jis yra draskomas šių dviejų jėgų.

Jokiu būdu niekada nesmerkite savęs. Išmokite vertinti ir žavėtis savimi, tačiau žiūrėkite, kad nemaitintumėte savo ego. Tai pagrindinis priešas kelyje, nors dedant tam tikras pastangas, jį galima išvalyti.

Suvokite (pripažinkite) savo silpnąsias vietas, leiskite įžvalgos jėgai patarti jūsų egoizmui ir tvirtai pasiryžkite įveikti savo silpnybes. Dirbdami su silpnybių šalinimu, turite būti labai budrūs. Ego nenori atskleisti savo silpnybių. Kuo labiau slepiate savo silpnybes, tuo labiau jos auga. Priminkite sau, kad jūs kelyje į vidinį išsivalymą ir savęs pažinimą (atradimą). Tam reikalinga didžiulė drąsa. Būkite tvirti šiame vidiniame mūšyje ir palaikykite Atmaną, net jeigu reikės atsikratyti ego ir visos jo palydos.

Žmogus tampa nelaimingas, jeigu jis negeba atskleisti ir panaudoti savo vidinio potencialo. Norėdamas atskleisti savo vidinį potencialą, jis turi išvalyti ego ar atiduoti (paaukoti) jį aukštesnei Realybei. Atsisakęs ego vergijos, jis gali išeiti iš kūno, juslių ir proto.

Tik gilus meditacijos metodas gali padėti išvalyti ego. Išvalytas ego nesukuria kliūčių.

Kruopščiai praktikuodamas, žmogus gali pasiekti proto koncentraciją, kalbėti tiesą ir tarnauti kitiems, bet jis negali suvokti Tiesos, kol neatiduoda (nepaaukoja) savo ego aukštesniajam Aš. Tik pakilęs virš egocentriško sąmonės lygio (orientuoto tik į save), jis gali rasti visatą savyje. Tik tada galima išmokti mylėti visus ir neatstumti nei vieno. Tas, kuris nemyli savo artimųjų, iš viso negali mylėti Dievo.

Žmonija kenčia nuo ego sukurtų skirtumų ir nelygybės. Žmonės diskriminuoja savo brolius ir seseris vien dėl rasės, religijos, kastos ar veido. Norint būti laisviems nuo šių problemų, vien politinio susitarimo neužtenka.

Kai visos žmogiškos būtybės supras, kad jų kančia buvo sukurta jų pačių ego, tik tuomet jie išspręs visus jų nesutarimus. Jie atmes rasės, kastos, religijos ir fanatiškus jausmus. Užuot tapatinę save su tam tikra grupe ar bendruomene, jie tapatins save su visais žmonėmis. Jie mylės visus kaip savo asmeninius šeimos narius.

Ego yra labai naudingas ir padedantis jums veikti šiame pasaulyje, tačiau jis nėra labai naudingas, kalbant apie gilesnę laimę. Ego yra tai, kas atskiria jus nuo Realybės, nuo Tiesos, nuo esminio Šaltinio.

Svarbiausias žingsnis einant asmeninio tobulėjimo (savęs keitimo) keliu, yra prarasti savo ego, paaukoti jį aukštesnei Realybei (Aukščiausiajam) ir taip pasiekti skirtumų nebuvimo šviesą, tyro tikėjimo šviesą.

Kai tik ego pasiduoda aukščiausiajai Tiesai, jūs pasiekiate pergalę ir dvasinis nušvitimas yra jūsų. Greitu metu, po pergalės prieš ego, spontaniškai atsiskleidžia visos kitos dorybės. Tokios, kaip nuolankumas, meilė, nesavanaudiškumas, atjauta ir gerumas. Šios dorybės yra būtina asmeninio tobulėjimo (savęs keitimo) sąlyga. Kai šios dorybės išsiskleidžia, žmogus tampa šventas. Šios šventos savybės siunčia tylų pakvietimą Gyvenimo Viešpačiui (Aukščiausiajam).

—

Svami Rama – vienas iš didingiausių 20 amžiaus jogų, mokytojų, rašytojų ir humanitarų, Himalajų Instituto įkūrėjas, gyvenęs 1925 – 1996 metais. Gimė šiaurinėje Indijoje, nuo pat ankstyvos vaikystės buvo auginamas Himalajų išminčiaus Bengali Baba. Vadovaujamas savo mokytojo, jis keliavo iš vienuolyno į vienuolyną, mokėsi pas įvairius Himalajų šventuosius ir išminčius. Baigė mokslus Indijoje ir Europoje.