Dualumas: kas tai yra
„Gerai“ ir „blogai“ – tai sąlyginiai suvokimai. Pavyzdžiui, vedinėje kultūroje karvė skaitosi šventas gyvūnas, o jos nužudymas – viena iš pačių sunkiausių nuodėmių. Korane aprašoma, kaip pranašas Mahometas faktiškai privertė žmones užmušti karvę, kad įrodytų savo atsidavimą Dievui (antra sura „Al-Bakara“). Ar galima pasakyti, kad vieni teisūs, o kiti ne? Čia ir yra dualumas, kai mes teisiame paviršutiniškai, neįvertinant viso paveikslo. Paradoksas tame, kad pilną vaizdą mes vargu ar iš viso gebame pamatyti.
Kiekviena iš šių religijų atsirado savo laiku. Jeigu vedinės žinios atėjo pas mus iš gerokai labiau gerovinių laikų, tai islamas atsirado Kali-jugos epochoje. Tai, kas buvo kalbama prieš 5000 metų „Bhagavad-gitoje“ ir tai, kas buvo perduota prieš 1500 metų Korane, visiškai akivaizdu, kad turi skirtis, nes pasikeitė žmonės. Tai, ką jie gebėjo suvokti prieš 5000 metų, to jie jau nebegalėjo suprasti prieš 1500 metų.
Taigi, kas yra žmogaus „dualumas“ paprastais žodžiais? Kasdieniame gyvenime mes suvokiame įvykius, kaip vieningą srautą, mes skirstome juos į gerus, blogus, malonius, nemalonius, teisingus, neteisingus, naudingus, nenaudingus, patogius, nepatogius ir taip toliau. Ir visa tai būtų nieko tokio, tačiau dalykas tome, jog šis požiūris visada subjektyvus. Panašiai, kaip aukščiau nurodytame pavyzdyje, tai, ką vienos religijos atstovai laiko nuodėme, kitoje gali būti skaitoma vos ne dievą patenkinančiu reikalu.
Dualumo suvokimas tiesiogiai susijęs su mūsų protu. Būtent jis priprato viską skirstyti, beje, dažniausiai tai vyksta automatiniame lygyje. Čia kalba netgi neeina apie kažkokių koncepcijų ir tikėjimų priešpriešą. Pavyzdžiui, mes nuo vaikystės mokomės to, kad skausmas – tai blogai. Tačiau jeigu panagrinėti duotą reiškinį, tai kyla klausimas: o kas tokio yra blogai su skausmu? Argi galėjo gamta įdėti į mus tai, kas apriori blogai, neteisinga ir suteikia žalą? Deja, tačiau tai viso labo mūsų dualus suvokimas.
Skausmas signalizuoja mums apie tai, kad su mūsų sveikata kažkas negerai, kad mes gyvename neteisingą gyvenimo būdą. Skausmas mums duoda signalą, kur reikia kreipti dėmesį, kol dar nevėlu. Jeigu žmogus išsisukęs kojos nejaustų skausmo, jis taip ir eitų toliau, blogindamas savo padėtį. Yra toks retas susirgimas, kai žmogus nejaučia skausmo. Kaip bebūtų keista, šie žmonės labai nelaimingi, nes jie nežino kada ir kur organizme atsiranda problemos.
Tačiau mes pripratome viską skirstyti į juodą ir baltą. Beje, į baltųjų kategoriją dažniausiai patenka ne tai, kas pozityvu ir naudinga, o greičiau malonu, patogu, suprantama ir taip toliau. O gyvenimo pamokos (ta pati liga) suprantama, kaip kažkas negatyvaus. Tame ir yra dualaus suvokimo ir dualaus mąstymo problema.
Dualus mąstymas
Dualumas… Iš karto į galvą ateina asociacija su žodžiu „duelis“, tai yra „priešintis“. Dualus mąstymas – tai visada priešinimasis. Mes atsistojame į opoziciją pasauliui, gamtai ir kitiems žmonėms. Iš esmės, visi karai vyksta tik dėl dualaus mąstymo priežasties. Galima prisiminti istoriją apie Guliverį, kur liliputai kariavo už tai, kokiu galu sudaužyti kiaušinį – buku ar aštriu. Visi draugiškai pasijuokė taip ir nesupratę, kad tai sarkazmas mūsų visai visuomenei ir žmonės dažnai kariauja dėl dar smulkesnių priežasčių: jie ginčijasi dėl to, kaip rengtis, kaip kalbėti, kokias knygas skaityti ir tai toliau.
Dualus mąstymas – tai spąstai, į kuriuos mus pagauna mūsų pačių asmeninis protas. Pabandykite dabar sąžiningai sau atsakyti ar jūsų įsitikinimai yra tikrai jūsų asmeniniai įsitikinimai? Mes sukurti savo aplinkos, mes buvome auklėjami mūsų tėvų, mokyklos, visuomenės. Ir dualus mąstymas tai, turbūt, pagrindas, kurį praėjusios kartos perduoda savo palikuonims.
Mus moko dalinti pasaulį į juodą ir baltą, atitinkamai su subjektyviu pasaulio suvokimo įsivaizdavimu. Koks to rezultatas? Kad pas kiekvieną yra sava duali koordinačių sistema, kur „pliuso“ kategorijoje pas vienus – vieni suvokimai, o pas kitus – kiti. Tačiau įdomiausia toliau: netgi vienas ir tas pats reiškinys pas vieną ir tą patį žmogų gali iššaukti skirtingą reakciją, priklausomai nuo aplinkybių.
Jeigu kondicionierius įjungtas vasarą, tai bus palaima, o jeigu žiemą – kančia. Tai kas yra kančių priežastimi – kondicionierius ar aplinkybės? O galbūt problema dar giliau ir kančių priežastis yra mūsų požiūris į objektą?
Proto dualumas
Žmogaus dualumas – tai normalu. Tokia mūsų proto prigimtis: nuo pirmų gyvenimo minučių mes pradedame skirstyti pasaulį atitinkamai pagal mūsų suvokimus ir pojūčius. Dualumo principas seka mus visur. Pavyzdžiui, Buda mokė savo mokinius to, kad kančios, iš esmės, kyla viso iš dviejų norų: noro gauti tai, kas malonu ir noro išvengti to, kas nemalonu. Susimąstome, kas yra šių dviejų norų pagrindas? Teisingai: vėl dualus suvokimas.
Taip, galima pasakyti, kad neva tai ne mūsų protas dualus, tai pasaulis dualus. Tačiau būties dualumas – tai ne daugiau, nei iliuzija. Tiksliau, kažkokiu lygiu yra dualumas. Tačiau jeigu pažiūrėti giliai į dalykų esmę, tai viskas yra vienis. Kaip sakė mūsų protėviai: „nakties jėga, dienos jėga – viskas viena dėl manęs“. Ir čia kalba eina ne apie visko sau leidimą arba nihilizmą. Kalba eina apie tai, kad viskas turi vieningą prigimtį. Ir nakties jėgą, taip pat, kaip ir dienos jėgą galima panaudoti gerovei.
Pasaulio dualumas: kas tai yra
Pasaulio dualumas – tai mūsų veiksmų rezultatas. Visuomenėje, kur niekas netiki į reinkarnaciją, mirtis yra baisus blogis, o ten, kur žmonės suvokia save, kaip sielą, o ne kaip kūną, mirtis – tai viso labo tobulėjimo etapas. Todėl dualumo principas kyla tik ten, kur atsiranda priimantis, suvokiantis ir veikiantis personažas. Tai yra mes su jumis. Kuo giliau mes pasiekėme dalykų prigimtį, tuo bus mažiau dualumo mūsų gyvenime.
Suvokti pasaulį dualiai – tai pradinis tobulėjimo etapas, pirma klasė. Kaip pasakyti eiliuotame „Bhagavad-gitos“ vertime: „nelaimė ir laimė – žemiški rūpesčiai – pamiršk, būk pusiausvyroje – jogoje“. Tam ir reikalinga joga, juk vienas iš šio suvokimo vertimų – „harmonija“.
Dualumas ir dualizmas yra glaudžiai susiję. Dualus suvokimas pagimdė visą filosofinę pasaulėžiūrą – dualizmą, tai yra įprotį viską skirstyti į priešingas puses. Taip atskiriama siela ir kūnas, gėris ir blogis, ateizmas ir tikėjimas, egoizmas ir altruizmas, ir taip toliau.
Tai, paradoksas tame, kad prieš tai tekste mes taip pat padarėme dualų suvokimą, priešingai pastatydami suvokimą „kūnas“ ir „siela“. Kartais dualizmas būtinas vienų ar kitų dalykų paprastam suvokimui, tačiau svarbu suvokti, kad bet koks dualumas yra iliuzija. Siela gimsta kūne pagal savo karmą ir ji pririšta prie kūno – ar galima pasakyti, kad tai dvi savarankiškos substancijos? Visiškai ne. Tačiau tam, kad išsiaiškinti su klausimu, kartais reikia „įjungti“ dualumą. Svarbu neužsižaisti šioje iliuzijoje.
Gėrio ir blogio dualumas taip pat yra sąlyginis. Juk gal būt savižudis, spaudžiantis mygtuką metro laiko save teisingu, tačiau juk mes su jumis taip negalvojame, teisybe? Visiškai akivaizdu, kad mūsų koordinavimosi sistemos, kurių pagrindas „gėris“ ir „blogis“ šiek tiek skiriasi. Tikėjimo dualumas ir ateizmo dualumas taip pat yra sąlyginiai.
Ateistas – toks pat tikintis, tiesiog tiki į tai, kad Dievo nėra. Ir dažniausiai jis tiki į savo idėją dar labiau be pagrindo ir nelogiškai, netgi nei religiniai fanatikai tiki į savo dievus. Tai kur riba tarp ateizmo ir tikėjimo? Kur dėti dualumo brūkšnį?
O egoizmas ir altruizmas? Dažnai būna, kad vienas kyla iš kito. Jeigu žmogus nenori gyventi purve, jis eina ir iššluoja laiptinę. Galbūt, kažkas pagalvos, kad jis altruistas. Ir netgi nesužinos apie tai, kad tuo momentu žmogus galvojo tik apie save. Tai kur ribos tarp altruizmu ir egoizmu? Šias ribas kuria tik mūsų protas, kurdamas būties dualumą, kurio iš tiesų nėra. Dualumas – tai mūsų proto iliuzija. Ir dualumas egzistuoja viskame: kaip pasaulio skirstymas į juodą ir baltą, taip ir savęs atskyrimas nuo šio pasaulio.
Tačiau verta tik pažiūrėti į mūsų kūno ląsteles ir mes suprasime, kad vienovė – įvairovėje (единство — в многообразии). Audiniai ir organai yra skirtingi, tačiau ar nors vienai iš ląstelių ateis į galvą, kad ji egzistuoja atskirai nuo viso organizmo? Beje, kartais tai būna, tai mes vadiname onkologija. Ir tai liga, o ne jokia norma. Kodėl mes savo dualų suvokimą, savęs suvokimą, kaip atskirą nuo viso pasaulio mes laikome norma?
Smėlio grūdelis dykumoje gali kiek tik nori galvoti, kad jis egzistuoja atskirai nuo dykumos. Galime įsivaizduoti, kaip iš to juokiasi dykuma. Beje, galbūt smėlio audros – tai ir yra jų juokas? Arba nepasitenkinimas? Juk gali būti, kad mūsų pasaulis suteikia mums tokias pačias „smėlio audras“ išbandymus, kad mes galų gale atsikratytume nuo dualumo ir nustotume laikyti save atskiru smėlio grūdeliu?
Joga Vasištha. Paskaita jogos mokytojams. Andrejus Verba (rusų kalba)
Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru
