Atjauta – žmogaus laimės pagrindas. Dalai Lama

Jo Šventenybės Dalai Lamos kalba Laisvosios prekybos centre Mančesteryje, Jungtinėje Karalystėje, 1996-ųjų liepos 19-ąją

Manau, kiekvienas žmogus turi vidinį „aš“ jausmą. Negalime paaiškinti, kodėl šis jausmas gyvas mumyse. Jis yra ir tiek. Jį lydi noras būti laimingiems ir nepatirti kančių. Tai visiškai pateisinama: turime savaime suprantamą teisę pasiekti kuo daugiau laimės ir atsikratyti kentėjimo.

Visa žmonijos istorija vystėsi to jausmo skatinama. Iš tikrųjų jis būdingas ne tik žmonėms. Budisto požiūriu, net mažiausias vabalėlis jį turi ir pagal savo galimybes stengiasi pasiekti kažkiek laimės ir išvengti skausmo.

Tačiau žmonės daug kuo ir skiriasi nuo kitų gyvų būtybių. Šie skirtumai kyla iš žmogaus proto. Kadangi esame protingi ir labiau išsivystę, tai mūsų galimybės didesnės. Mes galime žvelgti toli į ateitį, o atmintis leidžia mums grįžti daugelį metų atgal. Taip pat turime žodines tradicijas ir raštus, kurie mums primena daugelio ankstesniųjų amžių įvykius. Mokslas dabar jau tiria netgi tai, kas vyko prieš daugelį milijonų metų.

Taigi protas mus padaro labai sumanius, bet kaip tik dėl jo mes turime ir daugiau abejonių bei įtarumo, tad ir daugiau baimių. Manau, baiminga žmonių vaizduotė kur kas labiau išsivysčiusi nei gyvūnų. Be to, visi karai, šeimos barniai, bendruomenių ir tautų vaidai, taip pat vidiniai žmogaus konfliktai kyla dėl skirtingų idėjų bei pažiūrų, kurias sukuria mūsų protas. Taigi, nelaimei, protas kartais gali sukelti gana nelaimingą būseną. Šia prasme jis yra kitas žmogaus kančių šaltinis. Bet kartu, manau, protas galop gali tapti įrankiu, leidžiančiu įveikti visus tuos nesutarimus ir skirtumus.

Šiuo požiūriu iš visų gyvų planetos būtybių žmonės yra didžiausi rūpesčių kėlėjai. Tai aišku. Ir galima įsivaizduoti – jeigu Žemėje išnyktų žmonės, ji taptų saugesnė! Išties milijonams žuvų, viščiukų ir kitų mažų gyvūnų tai būtų tikras išganymas!

Taigi, svarbiausia, kad žmogaus protas būtų naudojamas konstruktyviai. Jei deramai naudotųsi jo galia, žmonės ne tik mažiau kenktų vieni kitiems ir planetai, bet ir patys kaip individai būtų laimingesni. Mūsų laimė mūsų pačių rankose. Kiekvieno žmogaus valia naudotis savo protu teisingai arba klaidingai. Niekas negali mums primesti svetimų vertybių. Tačiau kaip įmanoma išmokti konstruktyviai naudotis savo protiniais gabumais? Pirmiausia turime suprasti žmogiškąją prigimtį ir tuomet, jei pasiryžtame, išties galime savo širdį padaryti geresnę.

Šituo remdamasis šiandien kalbėsiu apie tai, kaip žmogus gali pasiekti asmeninę laimę, nes tikiu, jog viskas prasideda nuo individualybės. Kad visuomenė pasikeistų, iniciatyvą turi rodyti individas. Jeigu jis tampa geras, ramus, taikingas, jo šeimoje savaime susikuria teigiama atmosfera. Jei tėvai yra šiltos širdies, taikingi ir ramūs žmonės, dažniausiai tokie būna ir jų vaikai.

Mūsų būseną dažnai trikdo išoriniai veiksniai, tad tėra viena išeitis – juos pašalinti. Ar žmogus laimingas, stipriai lemia aplinka, kitaip tariant, išorinio pasaulio įvykiai. Tačiau dar svarbesnė kita šio dalyko pusė – mūsų dvasios nuostata.

Aplinkinė situacija gali būti ir nelabai palanki, netgi priešiška, bet jei nuostata bus teisinga, situacija nesudrums jūsų vidinės ramybės. Antra vertus, jeigu jūsų nuostata nederama, tai net ir gerų draugų, bei patogumų apsuptas negalite būti laimingas. Štai kodėl dvasios nuostata daug svarbesnė už išorines sąlygas. Tačiau atrodo, jog daugelis žmonių labiau rūpinasi išorinėmis sąlygomis ir nepaiso savo vidaus. Manau, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti mūsų vidinėms savybėms.

Daugelis veiksnių svarbūs mūsų dvasinei ramybei, bet remdamasis savo menka patirtimi manau, kad svarbiausi – žmogiška atjauta ir meilė, rūpestis.

Leiskite paaiškinti, kaip mes suprantame atjautą. Paprastai atjauta arba meile laikome artumo jausmą, kurį puoselėjame draugams ar mylimiesiems. Kartais atjautą suprantame kaip gailestį, užuojautą. Tai klaidinga. Jokia meilė ar užuojauta, kurioje glūdi žvelgimas į kitą iš aukšto, nėra nuoširdi atjauta. Kad būtų nuoširdi, atjauta turi remtis pagarba kitiems ir suvokimu, jog ir jie turi tokią pačią kaip jūs teisę būti laimingi ir nekentėti. Šitaip žvelgdami į kitų kančią galite išsiugdyti nuoširdų rūpestį jais.

O draugams jaučiamas artumas veikiau yra prieraišumas nei atjauta. Nuoširdi atjauta turi būti nešališka. Jeigu jaučiamės artimi tik draugams, bet ne priešams ir abejingi daugybei nepažįstamųjų, mūsų atjauta yra šališka.

Jau minėjau, kad tikroji atjauta remiasi suvokimu, jog kiti turi tokią pačią teisę būti laimingi kaip mes patys – tarp tų kitų ir mūsų priešai, kurie taip pat trokšta laimės. Šiuo pagrindu išugdytą rūpesčio jausmą mes ir vadiname atjauta; ji aprėpia visus – ir priešus, ir draugus.

Vienas tokios atjautos aspektų – gailiaširdiška atsakomybė. Kai išsiugdome šitokią paskatą, savaime sustiprėja mūsų pasitikėjimas savimi. Jis savo ruožtu sumažina baimę ir stiprina ryžtą. Kai nuo pat pradžių pasiryžtame atlikti sunkią užduotį, tai net jeigu vieną, antrą, trečią kartą nepasiseka, nesvarbu. Tikslas aiškus, taigi ir vėl stengiamės. Tokia optimistiška ir ryžtinga nuostata yra lemiamas sėkmės veiksnys.

Atjauta taip pat suteikia mums vidinės jėgos. Išugdyta ji savaime atveria dvasios duris, pro kurias galime laisvai, iš širdies į širdį bendrauti su žmonėmis ir net kitomis būtybėmis. Antra vertus, jeigu jaučiame neapykantą ar priešiškumą kitiems, jie taip pat gali mūsų neapkęsti, todėl atsiranda įtarumas ir baimė, kurie atitolina mus nuo kitų žmonių ir apsunkina bendravimą. Tuomet jaučiamės vieniši ir nuo visų atskirti. Mūsų blogus jausmus taip pat gali imti smerkti kai kurie mūsų bendruomenės nariai.

Jeigu jūsų emocijos kitų atžvilgiu yra neigiamos, bet tikinės žmonių draugiškumo, tai stokojate logikos. Jeigu norite, kad aplinkiniai jums būtų draugiškesni, pirmiausia turite sukurti tam pagrindą. Ar kitų požiūris į jus teigiamas, ar neigiamas, pirma reikia pakloti draugiškumo pamatą. Jei net po to kitų atsakas būtų neigiamas, tada ir jūs galėtumėte taip elgtis.

Aš visuomet stengiuosi užmegzti su žmonėmis draugiškus ryšius. Kai, pavyzdžiui, susitinku su kokiu nauju žmogumi, man nereikia, kad jį kas nors pristatytų. Jis yra tiesiog žmogus. Galbūt kada nors vėliau technologinė pažanga privers mane supainioti robotą su žmogumi, bet kol kas taip atsitikę nebuvo. Matydamas šypseną, keletą dantų, akis ir t. t. aš atpažįstu, kad ši būtybė yra žmogus! Taigi emociniame lygmenyje mes visi esame vienodi ir mūsų išvaizda iš esmės tokia pat, išskyrus odos bei plaukų spalvą. Tačiau iš tikrųjų nesvarbu ar vakariečiai yra geltonplaukiai, mėlynplaukiai ar baltaplaukiai. Svarbu, kad esame vienodi savo jausmais. Būdamas tuo tikras žvelgiu į kitą žmogų kaip įbrolį ir bendrauju su juo spontaniškai. Dažniausiai jis atsako tuo pačiu ir pasidaro mano draugas. Bet kartais man susidraugauti nepavyksta, tuomet elgiuosi pagal aplinkybes.

Taigi svarbiausia bendrauti su kitais atvirai, pripažįstant, jog ir jie tokie pat žmonės kaip mes. Vieni nuo kitų mes nedaug skiriamės.

Atjauta savaime sukuria teigiamą aplinką, todėl jaučiamės ramūs bei patenkinti. Kur gyvena atjautus žmogus, ten visuomet malonu.

Ištrauka iš Jo Šventenybės Dalai Lamos knygos Keturios Tauriosios Tiesos