Kodėl mes praktikuojame Ahimsą

Jogos praktika natūraliai skatina mus praktikuoti Ahimsą (nekenkimo principą). Matydami Dievą viskame, mes jaučiame artumą ir prisirišimą prie visų gyvų būtybių. Mes nekada nenorime sukelti žalos tam, ką mes mylime ir gerbiame. Žinios apie tai, jog Dievas yra kiekviename žmoguje, kiekvienoje būtybėje, kiekviename dalyke, sukelia pakylėtą kantrybę ir gerovinį pojūtį. Mes atmetame idėją, kad kai kurie žmonės yra blogis ir užsitarnauja tik blogo santykio. Žmonės atlieka blogus poelgius, tačiau giliai viduje jie visi – dieviškosios būtybės, jie tik praeina sunkią savo vystymosi kelio dalį.

Antra priežastis, tai karmos dėsnis. Mes žinome, jog bet koks skausmas kuris padaromas kitiems, kažkada grįš mums atgal. Žinant šį pagrindinį principą, mes tyrai praktikuojame ahimsą – susilaikymą ne tik nuo fizinės žalos ir prievartos atlikimo, tačiau ir nuo žalos darymo kitiems savo žodžiais ir mintimis. Toks gerumas sukelia pagarbų, mandagų ir palankų santykį į kitus.

Nekenkimas – tai dvasinės sąmonės išsivystymo lygis. Kenkimas vyksta nuo žemutinės, instinktyvios sąmonės – baimės, pykčio, godumo, pavydo ir neapykantos. Jų pagrindas – mentalinis išsiskaidymas (dualumas): gėris ir blogis, mano ir tavo. Mes niekada nekeršijame. Išmintingiau priimti įžeidimą, kaip mūsų pačių sukurtą karmą ir atsakyti supratimu ir atleidimu, nes kerštas tik sustiprins šią karmą.

Ahimsa – tai taip pat svarbus instrumentas gerinant visuomenę. Mahatma Gandis tai patvirtino savo neprievartiniu judėjimu, kuris privedė Indiją prie išsilaisvinimo nuo kolonizatorių, nenaudojant jokios jėgos.

Ahimsą vadina „mahavrata”, didingas įžadas. Iš visų jamų ir nijamų, tai pats svarbiausias įžadas.