Kas yra Askezė. 3 dalis

Askezės rūšių yra daugybė, priklausomai nuo praktikuojančio tradicijos, kultūros, pasaulėžiūros. Panagrinėsime pagrindines rūšis.

Kūno askezės:

– Mityba, kuri skatina dvasinį tobulėjimą (sattvinis maistas, be skerdienos, be intoksikantų),
– Saikingas fizinis krūvis,
– Piligrimystė,
– Skaistybė (susituokus ištikimybė šeimoje),
– Kūno ir aprangos švara.

Atliekant askezes dėl kūno, svarbu prisiminti, kad tikslas ne tam, kad sužaloti kūną ir kentėti, o per askezę išmokti kontroliuoti savo norus ir jusles.

Proto askezės:

– Jutimų ir emocijų kontrolė,
– Vedinių šventraščių skaitymas ir apmąstymas,
– Džniana joga,
– Savianalizė,
– Puikybės slopinimas,
– Atgailavimas,
– Pagarbus santykis į žmones,
– Pagarbos ir dėkingumo išreiškimas.

Kalbos askezės:

– Satja (sakyti ir daryti tiesą),
– Nekritikuoti, neaptarinėti,
– Nepiktžodžiauti,
– Nekalbėti blogai apie kažką už nugaros,
– Nepertraukinėti,
– Nerėkti,
– Neversti klausyti tų, kurie nenori klausyti arba nepasiruošę priimti tai, kas sakoma,
– Vengti ginčų,
– Neįtikinėti niekieno dėl nieko ir nesistengti pertempti į savo tikėjimą.

Askezę svarbu atlikti su atsidavimu, priėmimu ir sąmoningumu, nieko nelaukiant mainais.

Yra ir kitos askezių rūšys, pavyzdžiui, džainizmo tradicijoje.

Askezė gali būti skirstoma į:

1. Išorinę.
2. Vidinę.

Išorinė askezė akivaizdi visiems, nes joje yra fizinė sudedamoji.

Vidinės askezės nemato niekas, nes joje yra mentalinė sudedamoji.

Kiekviena iš šių dviejų rūšių skirstoma į šešias.

Išorinė:

Pilnas pasninkas (anašana).
Dalinis pasninkas (unodari).
Apribotos maisto rūšys (viruti sankšepa).
Atsisakymas nuo skanaus maisto (rasa paritjaga).
Kūno skausmo kentėjimas (kaja kleša).
Jutimų kontrolė (pratisallinata).

Vidinė:

Atgailavimas (prajaščitta).
Pagarbumas (vinaja).
Tarnystė kitiems (vajavratja).
Atsižadėjimas (nuo kūno ir troškimų) (vjutsarga).
Raštų studijavimas (svadhjaja).
Meditacija (dhyana).

Išorinė askezė

Pilnas pasninkas (anašana):

Tai reiškia pasninkas, atsisakymas nuo maisto ir vandens vienai arba keletai dienų. Vienadienis pilnas pasninkas vadinamas upavasa.

Supratimas bhava anašana susijęs su pilna jutimų kontrolė trumpo arba ilgo laiko periodu. Be šios rūšies askezės kultyvavimo dvasinis tobulėjimas neįmanomas.

Dalinis pasninkas (unodari):

Mažesnio maisto kiekio vartojimas, nei reikia.

Bhava unodari reiškia tam tikras mūsų norų apribojimas. Tai padaryti gali būti sunku, tačiau kartą pradėję, mes ankščiau ar vėliau sugebėsime apriboti mūsų troškimus dalykams, kurie vartojami kasdieniame gyvenime.

Apribotos maisto rūšys (viruti sankšepa):

Atliekant šį pasninką, mes uždedame tam tikrą apribojimą maisto produktams, kuriuos galima suvalgyti pe vieną kartą arba dienos eigoje.

Bhava viruti sankšepa reiškia norų apribojimas dienos eigoje arba kažkokioje dienos dalyje. Ši askezės rūšis padeda kontroliuoti jutimus ir tuo pačiu išvengti proto klajojimo.

Atsisakymas nuo skanaus maisto (rasa paritjaga):

Čia mes atsisakome nuo to maisto, kuris mums patinka labiausiai. Atsisakymas gali būti pilnas arba dalinis, trumpalaikis arba ilgalaikis.

Sunkiausia atlikti bhava rasa paritjaga, nes šiuo atveju mes apribojame mūsų pačias mėgstamiausias mintis. Tačiau tokia askezė padeda supančioti troškimus netgi pačiais stipriausiais pagundų atvejais.

Kūno skausmo kentėjimas (kaja kleša):

Čia turima mintyje buvimas vienoje ar kitoje pozoje ilgą laiką. Tokia askezė suteikia skausmą, tačiau būtina išmokti jį ignoruoti.

Praktikuojant bhava kaja klešą, mes mokomės išsaugoti jutimų kontrolę netgi stipriausių pagundų atvejais.

Jutimų kontrolė (pratisallinata):

Šiuo atveju kontroliuojami visi mūsų jutimai su tikslu išvengti bet kokios rūšies pagundų. Šią askezę galima atlikti pilnoje izoliacijoje (atsiskyrime).

Atliekant bhava sallinatą, mes susilaikome nuo melo, iškreiptos tiesos ir visokių jutimų noro pasireiškimų. Ši askezė padeda kontroliuoti tokius potraukius, kaip pyktis, puikybė, melagingumas ir godumas.

Vidinė askezė

Atgailavimas (prajaščitta):

Atliekant šią askezę mes prašome atleidimo už visas nuodėmes ir negerus poelgius, atliktus tiek sąmoningai, tiek ir nesąmoningai. Atgaila įmanoma esant vienuoliui arba vienuolei, nors tai ir nėra būtina. Atgaila padeda mums įvertinti asmeninius poelgius ir tokiu būdu pataisyti savo poelgius. Net nedidelių nuodėmių atvejų mes sakome: Miččhami dukkadam.

Pagarbumas (vinaja):

Mes turime kultyvuoti kuklumą ir pagarbą santykyje į kiekvieną. Ši askezė veda į kantrybę ir bendrą supratimą, taip pat padeda įveikti puikybę ir pyktį.

Yra keturios vinajos rūšys:

1. Džniana vinaja: pagarba tiems, kurie yra aukščiau už mus žiniomis ir išmintimi.
2. Daršana vinaja pagarba tiems, kas turi intuityvų, praktinį religinių principų suvokimą.
3. Čaritra vinaja pagarba turintiems aukštą moralę, kruopščiai besilaikantiems religinių principų.
4. Mana vinaja pagarba vienuoliams, padedantiems mūsų dvasiniam tobulėjimui.

Tarnystė kitiems (vajavratja):

Atsidavusi tarnystė dvasiniams mokytojams, asketams, geroviniams žmonėms, vienuoliams, draugams ir taip toliau. Ypatingą dėmesį verta skirti tarnystei silpniems ir ligotiems. Nors ši askezė ir atrodo išorinė, tačiau ji padeda lavinti kuklumą ir įveikti egoizmą, neapykantą.

Atsižadėjimas (nuo kūno ir troškimų) (vjutsarga).

Ši askezė reikalauja atsisakyti ne tik nuo nuodėmių, tačiau ir nuo 16 vidinių troškimų.

Raštų studijavimas (svadhjaja):

Raštų studijavimas ir Aš prigimties suvokimas. per raštų studijavimą siekiame rasti atsakymą į klausimą: Kas aš? Kuo turiu būti? Svadhjaja duoda mums galimybę pažinti, kad siela – švari būtis. Tai, savo ruožtu, veda mus prie klausimo: O ką aš darau šiame kūne? Tokiu būdu, raštų studijavimas veda mus į dvasios prigimties suvokimo. Jis skirstomas į penkis lygius:

Vačana: pradinis lygis, kai mes tik pradedame skaityti raštus.
Pračana: lygis, kuriame kyla tam tikros abejones, kurias mes siekiame išsklaidyti.
Anuprekša: šiame lygyje mes suvokiame, kokia yra esmė ir apmąstome apie ją.
Amnaja: supratę, kame yra esmė, mes turime vėl ir vėl ją suvokti, pastoviai koncentruojantis į ją. Toks pakartojimas vadinasi amnaja.
Dharmopadeša: pažinus, kas yra Aš, mes turime mokyti to kitus.

Meditacija (dhyana):

Žodis ‘dhyana’ reiškia ‘minties koncentraciją’. Tokia koncentracija gali kilti iš įvairių šaltinių: pavyzdžiui, iš intensyvių troškimų kaip pykčio ir geismo, tačiau gali ir iš esmės pažinimo ir pilno atsižadėjimo nuo visų pasaulietiškų reikalų.

Dhyana skirstoma į keturias kategorijas:

1. Arta dhyana
2. Raudra dhyana
3. Dharma dhyana
4. Šukla dhyana

Arta dhyanoje žmogus mąsto apie:

1) Mums brangių objektų praradimą,
2) Naujų santykių vystymą su nepageidaujamais arba nemaloniais žmonėmis,
3) Fizines ligas,
4) Ateities planus.

Raudra dhyanoje žmogus pilnai pasinėręs mintimis apie kerštą už kažkokį atliktą blogį arba žalą, kurią atliko kiti. Tai gali būti apmąstymai apie prievartą, melą, vagystes ir juslinį pasitenkinimą.

Abi šios dhyanos veda į durnos karmos sukaupimą, todėl jų verta vengti.

Dharma dhyana yra apmąstymas apie gebėjimus, priemones, nukreiptas į asmeninio Aš realizaciją.

Šukla dhyana – tai meditacija į sielos švarą.

Egzistuoja dar keletas išorinės askezės rūšių:

1. Navkarši: Maistas ir vanduo vartojamas ne anksčiau, nei 48 minutės po saulės paskilimo. Iki to momento nederėtų netgi valytis dantų.

2. Porši: maisto ir vandens priėmimas praėjus 3 valandoms po saulės pakilimo.

3. Sadhporši: vandens ir maisto valgymas po 4 su puse valandų po saulės pakilimo.

4. Pirumuddh: vandens ir maisto vartojimas po 6 valandų po saulės pakilimo.

5. Avaddh: vandens ir maisto vartojimas po 8 valandų po saulės pakilimo.

6. Vijašan: maisto vartojimas du kartus per dieną vienoje nustatytoje vietoje.

7. Ekašan: maisto vartojimas kartą per dieną vienoje vietoje.

8. Ajambil: maisto vartojimas kartą per dieną vienoje vietoje. Maistas turi būti beskonis ir pagamintas be prieskonių.

9. Upavas: draudžiamas bet kokio maisto vartojimas visą parą, nuo saulės pakilimo iki pakilimo.

10. Tivihar upavas: tas pats, kas ir upavas, tačiau leidžiama vartoti virintą vandenį.

11. Čauvihar upavas: draudžiama netgi gerti vandenį atliekant upavasa.

12. Tivihar: maistas ir sultys nėra vartojamos po saulės pakilimo, tačiau leidžiama gerti vandenį.

13. Čauvihar: po saulės pakilimo nevartojamas nei maistas, nei vanduo.

14. Ččhath: upavas dviejų dienų bėgyje.

15. Attham: upavas trijų dienų bėgyje.

16. Attham: upavas aštuonių dienų bėgyje.

Taip pat kaip asketišką praktiką galima panaudoti vienos rūšies maisto vartojimą (monovalgystę, kažkokį vieną produktą) sau nustatytu laiko periodu (dieną, savaitę, mėnesį, metus ir taip toliau.