Jogos nauda. Pasitikėjimas savo jėgomis. Savęs vertinimo pagerinimas
Ne paslaptis, kad dauguma iš mūsų laikas nuo laiko kenčia nuo nepasitikėjimo savimi. Tai proto savybė – be galo viskuo abejoti, ji priveda mus iki pilno išsekimo, iki nenori iš viso kažką daryti su savimi arba savo gyvenimu. Būna, kad pas žmogų labai daug teigiamų savybių ir talentų, tačiau jis negali jų iš tiesų atverti dėl to, kad jis pastoviai abejoja savimi ir bando lyginti save su kitais. Tokio žmogaus gyvenimas pavirsta į vieną didelę kančią. Jis jaučiasi bejėgis prieš gyvenimą dėl to, kad jis negali išreikšti savęs, nemoka apsisaugoti nuo manipuliacijų iš kitų pusės.
Aplinkiniai žmonės labai greitai nuskaito tokią būseną ir elgiasi atitinkamai. Su laiku nepasitikintis savimi žmogus gali tapti piktas, netgi nachalas, tačiau viso labi tai tiko savo baimės prieš žmones kompensacija. Jis iš visų jėgų stengiasi viską kontroliuoti savo gyvenime, kad nuo nieko nepriklausyti, tačiau anksčiau arba vėliau susiduria su situacija, kai tai neveikia, tenka mokytis bendrauti su žmonėmis ir gauti jų palaikymą ir pagalbą.
Egzistuoja didelis kiekis įvairių treiningų, kur moko būti pasitikinčiu, dirbti su oratorystės įgūdžiais, ieško psichoemocinių traumų, dirba su kūnu ir pasaulėžiūra. Pas kažką yra rezultatai, pas kažką jų nėra. Kai taisyklė geri rezultatai pas tuos, kieno treneris derina įvairias technikas iš karto dirbdamas keliose kryptyse. Ką tai mums sako? Apie tai, kad ši problema gali būti išspręsta, tačiau jeigu prieiti prie jos sistematiškai. Taip pat tai, kad ji turi keletą lygių, su kuriais reikia dirbti.
Psichologijoje įprastai pradeda darbą nuo to fakto, kas pas nepasitikintį savimi žmogų, greičiausiai, buvo kažkokia situacija vaikystėje arba jaunystėje, po kurios jis tapo elgtis su savimi blogai. Prarado pagarbą arba tikėjimą savo galimybėmis. Kadangi mūsų fundamentalus poreikis yra tame, kad mus mylėtų besąlygiška meile tie, kurie mus supa, pirmu atveju tėvai, todėl draugai, mylimieji, negaudami meilės, pradedame jaustis niekingais, nevertais ir nepasitikinčiais savimi.
Ką galima pasiūlyti tokiu atveju? Juk besąlyginė meilė – tai greičiau išimtis, nei taisyklė. Visų pirma bus gerai prisiminti apie tai, kad mūsų siela begalinė ir jos norai taip pat begaliniai. Kiek mes begautume meilės iš žmonių, mums visada bus mažai. Gera to iliustracija bus žinomų žmonių gyvenimas. Ypač aktorių, menininkų, rašytojų. Jų kūryba dažnai iššaukia didelį susidomėjimą pas žmones, jie grožisi tuo, apsupa dėmesiu, pripažįsta jų talentą, pripažįsta meilę, o tie vis tiek jaučiasi nelaimingi, vieniši ir nepasitikintys. Griūna jų šeimos, jiems sunku kažkuo pasitikėti. Įprastas žmogus stebisi: „Ir ko jiems dar reikia, štai jeigu aš būčiau jo (ar jos) vietoje, aš tuomet būčiau absoliučiai laimingas!“ Tačiau deja tai iliuzija. Šių žmonių gyvenimas turi mums būti pavyzdys to, kaip neefektyvu ieškoti visuotinio pripažinimo ir meilės sau iš aplinkinių. Nors draugiškas palaikymas yra labai svarbus tuo momentu, kai mes dar neįsitvirtinome kelyje.
Kur ieškoti išėjimo, kai mes tai supratome. Pats iš savęs šio fakto suvokimas išlaisvina mus nuo didelio svorio ir milžiniškų pastangų įdėjimo į beprasmišką dalyką. Mes išsaugome mūsų energiją. Toliau pagal galimybes reikia paleisti viską, kas nutiko mūsų praeityje ir atleisti tuos žmones, kurie mums kažko nedadavė, pagal mūsų nuomonę. Mes dabar galime numanyti, kodėl jie taip elgėsi. Taip, jie taip darė, nes patys neturėjo meilės ir duoti jie neturėjo ko.
Mums reikia pabandyti išanalizuoti vektorių į kitą pusę. Kažką pradėti daryti kitiems, išreiškiant rūpestį ir simpatiją. Svarbu nesitikėti nieko atgal. Kitaip tai jau bus prekyba ir mes pateksime į spąstus. Dabar daug kalbama apie meilę artimajam, tačiau tai ne taip lengva atlikti nepripratus. Todėl pradėti geriausia nuo paprastų dalykų: pagalba, kai yra galimybė, pavaišinti arbata draugus, su malonumu nusišypsoti, paskatinti, pasakyti gerus žodžius. Palaipsniui tai taps įpročiu ir bus lengva. Mes pradėsime gauti nuo to pasitenkinimą ir žmonių atsišaukimą suvokti, kaip bonusą. Einame toliau.
Toliau eina darbas su baimėmis. Tai taip pat psichologinis darbas. Visos baimės pas mus galvoje. Mes dabar neliesime tos baimės rūšies, kuri atsako už mūsų saugumą. Tačiau tai greičiau sveikos ir sąmoningos prasmės išreiškimas O štai bereikalinga baimė apsisaugoti tai ir yra tai, kas mums trukdo pažinti gyvenimą, realizuoti drąsius projektus ir svajones.
Kokios baimės pas mus būna? Pačios įvairiausios. Baimė patirti nesėkmę, vandens baimė, baimė skraidyti lėktuvu, baimė įeiti į artimus santykius, baimė pasilikti be pinigų arba prarasti darbą. Žinoma, negalima pasakyti, kad tai taip paprasta- paimti ir susitvarkyti su visomis savo baimėmis. Ties tuo reikia dirbti, palaipsniui išsilaisvinant nuo kiekvieno iš jų. Pasitikėjimas kiekvienu iš šio atveju įgaunamas su patirtimi. Todėl, kaip tai bebūtų baisu, pasistenkite eiti į susitikimą su jais, o ne bėgti nuo problemų.
Man savo laiku labai padėjo patarimas įsivaizduoti sau blogiausia situacijos vystymosi variantą ir susitaikyti su juo. O paskui atidirbti keletą sprendimo variantų, kad būtų galimybė pasirinkti, jeigu kažkas vyktų ne taip. Kai pas tave iš anksto yra paruoštas veikimo planas, jau jauti labiau savimi pasitikintis. Pamažu bandykite savo jėgas tose srityse, kurios jums įdomios, tačiau jūs bijote susimauti. Sukaupus patirtį, baimės bus vis mažiau, o savęs vertinimas vis aukščiau. Tai kaip su raumenimis: kuo daugiau juos stiprini, tuo stipresni jie taps. Neįprasti poelgiai pavirsta į įprastus ir nebaisius.
Kitas faktorius, kurį mums labai svarbu išnagrinėti, tai mūsų fizinio kūno būsena. Iš jogos pozicijos, pavyzdžiui, už mūsų pasitikėjimą savimi atsako trys apatiniai centrai arba trys čakros: muladhara, svadhistana ir manipura čakra. Muladhara arba šakninė čakra yra tarpkojo srityje pas vyrus ir gimdos kaklelio srityje pas moteris. Jeigu ši čakra išvystyta, tai duoda mums stabilumo ir jėgos pojūtį. Išvystyta ir subalansuota svahistana čakra suteikia mums tokias savybes, kaip lankstumas bendravime, švelnumas, gebėjimas susitvarkyti su įvairiomis aplinkybėmis. Kai ji disbalanse, atsiranda nepilnavertiškumo kompleksas ir noras prisitaikyti prie kitų, kad įgauti patvirtinimą. Ši čakra išsidėsčiusi vos aukščiau už muladharą. Manipūra čakra – tai kaip tik mūsų baimės, noras manipuliuoti kitais ir užsiciklinimas savyje. Vystantis šitam centrui pas mus įsitvirtina valios jėga, gebėjimas atlikti nesavanaudiškus poelgius ir atsakomybė. Ši čakra yra saulės rezginio srityje, už bambos.
Tam, kad vystyti ir stiprinti šiuos mums svarbius centrus, labai teigiama praktikuoti šias pozas arba asanas.
Muladhara čakrai:
– Hanumanasana ir samakonasana (arba špagatai),
– Uttanasana ir utkatasana,
– Vamadevasana,
– Prasarita padattonasana,
– Badha konasana,
– Padmasana
Svadhistana čakrai:
– Gomukhasana,
– Šalabhasana,
– Joga mudra,
– Supta virasana,
– Bhudžangasana,
– Paripurna navasana (ir visi pratimai preso sustiprinimui).
Manipura čakrai:
– Matsiendrasana,
– Kurmasana,
– Uttkata paščimotanasana,
– Majurasana,
– Čakrasana,
– Navasana,
– Padahastasana,
– Agnisara mudra,
– Uddijana bandha (energetinis užraktas).
Reguliariai atliekant šias asanas, o taip pat valant savo organizmą nuo šlakų ir toksinų su valomųjų technikų pagalba (jogoje tai šatkarmos), dėka subalansuotos mitybos, iškrovos dienų (kaip pasninko arba trumpo 1-3 dienų badavimo), kvėpavimo praktikų ir gebėjimo kokybiškai atpalaiduoti raumenis (pavyzdžiui, šavasana), mes padarysime mūsų kūną sveiku ir subalansuotu. Ir kaip pasekmė, tvirčiau stovėsime ant kojų ir jausimės vis labiau pasitikinčiai, nes stiprinant kūną, mes taip pat stipriname mūsų nervus ir protą. O stiprinant protą (tai, ką mes nagrinėjome pradžioje), mes daro įtaką procesams mūsų kūne.
Darbui su protu mums labai padės meditacijos praktika. Meditacija nuims nuo mūsų proto bereikalingas neramias mintis ir išmokys koncentruotis į svarbius dalykus.
Ir paskutinis dalykas, ką norėtųsi panagrinėti šioje temoje, tai yra taip vadinamas dvasinis faktorius. Sulyginkite žodžius „tikėjimas savimi“ ir „pasitikėjimas kitu“. Kuo mes galime tikėti arba pasitikėti, jei ne pačiais savimi? Tikėjimas savimi – geras dalykas, tačiau nepakankamas tam, kad būtų jaučiamas pilnas saugumas ir vidinė ramybė. Žmogus, turintis materialaus polinkio proto suvokimą mato save viso labo lašeliu visatos vandenyne ir vandenynas gali su juo padaryti ką tik nori. Viskas nenuspėjama ir nepatikima tokio žmogaus pasaulyje.
Ką galima pastatyti palyginimui tokiai slegiančiai pasaulėžiūrai? Įsivaizduokite akimirkai, kad virš mūsų ir mumyse ir visur aplinkui egzistuoja kažkokia aukštesnioji jėga, kuri su meile ir rūpesčiu sąveikauja su kiekvienu. Moko ir nukreipia taip, kaip būtų geriausia mūsų tobulėjimui. Saugo mus nuo pačių savęs ir nuo to, kas gali mums pakenkti gyvenimo kelyje. Jeigu mes tikime į tai, tai mes pasitikime šia jėga, kuri mus veda. Mums nebereikia nieko bijoti, nes yra kažkas, kas mus prižiūri.
Mes galime ramiai priimti viską, su kuo susiduriame gyvenime, kaip tam tikrą pamoką mūsų Sielos augimui. Taip atsiveria frazės esmė: „Ką bedarytum, viskas į gerą!“ O tam, kad pajaustume šią Meilę ir Dievo rūpestį mumis, mes galime užsiiminėti dvasinėmis praktikomis. Palaipsniui, kuo toliau, jūs judėsite šioje kryptyje, tuo daugiau galėsite gauti asmeninės patirties. Taigi pabandykite, užsiiminėkite, ieškokite kelio, eksperimentuokite! Ir jūs galėsite ir kitiems žmonėms padėsi suprasti, kaip jiems tapti labiau pasitikinčiais savimi, pripildytais džiaugsmo ir ramybės.
Straipsnis išverstas iš tinklapio www.asanaonline.ru