Jogos mokytojo kelias ir vidinis balansas
Verta pradėti nuo to, dėl ko žmogus renkasi jogos mokytojo kelią. Kodėl šis kelias tampa svarbus jam? Žmonės gimsta kiekvienas su savo likimu, su savo asmeniniu gyvenimo keliu, su savo užduotimis, klausimais ir kažko paieškomis, kažko nematomo, tačiau pagal pojūčius, kažko labai svarbaus, be ko gyvenimas nepripildytas ypatingos prasmės. Trokštantis žinoti, kaip sudarytas pasaulis, trokštantis gauti atsakymus į savo klausimus, kurie, galbūt, nuo pat pradžių vertė susimąstyti apie gyvenimą, žmogus pradeda ieškoti ir niekas materialiame pasaulyje nesusilpnina jo troškulio.
Klausimas tame, kaip atsirado gyvenimas, dėl ko duotas šis gyvenimas, kodėl aš tai aš, o ne kažkas kitas, kas viduje tavęs taria šiuos žodžius „aš”, iš kur atsirado ši visata ir ta tuštuma, iš kurios ji kilo, nejaugi po mirties manęs niekada nebus, jaudina tūkstančių žmonių protus. Tūkstančiai žmonių užduoda sau šiuos klausimus ir daugelį iš jų tai skatina ieškoti gerokai gilesnės gyvenimo prasmės, siekio gyventi taip, kad gyvenimas nebūtų tuščias ir beprasmis.
Su laiku, įgaunant gyvenimo patirtį, staiga pradedi akivaizdžiai matyti įvykių ciklus gyvenime ir suprasti, kad viskas, kas materialu viena kartą išnyks, nes laikas ima savo, nes mūsų gyvenimas nepastovus ir jokios materialios gerovės ir resursai negali pasilikti su mumis amžinai ir jos negali pastoviai suteikti mums džiaugsmo ir pilnai patenkinti mūsų protą. Stebi, kad žmogiški jausmai taip pat kintantys, jie atsiranda ir išnyksta, gerėja ir blogėja, jie džiugina ir jie suteikia kančias.
Viskas šiame pasaulyje nepastovu, ieškoti laimės visiškai nėra prasmės ir išorinė gyvenimo pusė būtinai nuils. Tačiau žmogus visada siekia dviejų dalykų: laimės ir begalybės. Žmogus intuityviai, pagal savo prigimtį siekia išsiplėsti, tačiau klaidingai bando kaupti materialius resursus, o ne išplėsti vidinius.
Žmogus gali turėti visas materialias geroves ir kažkam tam tikrame gyvenimo etape tai pakankama. Pakankama tam, kuris neatsižaidė materialių ir juslinių žaidimų, kas is dar tiki, kad visada galės gauti nuo jų malonumą. Tačiau taip nesigauna, laimė anksčiau ar vėliau vis tiek bus laikina. Materija – tai nėra blogai ir netgi būtina geroviniam egzistavimui, patirties sukaupimui. Tačiau kai yra godumas ir prisirišimas prie materialių resursų, tai tampa problema.
Kai materializmo iliuzija atkrenta, supranti, jog gyventi taip, kaip gyvenai anksčiau, neįmanoma ir kyla noras eiti į vidinį pasaulį ir pasiekti kažką daugiau, rasti ten ramybę ir pasidalinti tuo su kitais. Kaip taisyklė, būtent šiame etape į gyvenimą įeina joga ir tampa pačiu gyvenimu. Ji, kaip šviežio oro gūsis, verčia pajausti gyvenimą naujai ir jeigu taip galima pasakyti, pratęsti gyvenimą iš naujo.
Joga nemoko įkristi iš kraštutinumo į kraštutinumą, ji moko ieškoti ir išlaikyti balansą tarp fizinio ir dvasinio pasireiškimo. Žmogiškas kūnas mums duotas tam, kad mes galėtume praeidinėti savo evoliucijos kelią šiame pasaulyje. Kūnas – ne tik kūnas, tai instrumentas, be kurio mes neturėtume galimybės išreikšti savęs materialiame pasaulyje ir kaupti dvasinės patirties.
Joga padeda palaikyti sveikatą, daro kūną stipresniu, kad per jį mes galėtume išmokti valdyti energijas, kurios teka kūne, medituoti ir įgauti ne tik materialią patirtį, tačiau ir subtilią dvasinę patirtį. Joga paliečia ir fizinius ir energetinius, ir dvasinius gyvenimo aspektus. Joga moko matyti viskame kas gyva – sąmonę, kuri eina savo evoliucijos kelią, ar tai būtų vikšras ar sraigė, mūsų asmeninis kūnas ar kitas žmogus.
Taip, mūsų kūnas – taip pat dieviškasis instrumentas, tai mikrokosmas su savo vidiniais procesais ir mes priversti saugoti jį ir elgtis su juo pagarbiai. Joga padeda kitaip sukurti santykius su aplinkiniais, su gamta, viskame matyti dievišką pasireiškimą.
Ji moko mus nekelti begalinių reakcijų į vykstančius įvykius, o būti stebėtojais, suprasti, kad mes stebėtojai ir atsikratyti nuo bereikalingų kančių. Tai padeda pamatyti pasaulį kitaip, padeda pažiūrėti į viską kas vyksta iš vidaus, per didelę begalinę Viską matančią Sąmonę, kuri per šį gyvenimą, per mus, pažįsta save ir mes taip pat esame neatsiejama šios dieviškosios Sąmonės dalis. Joga padeda suprasti, kad žmogus ne tik kūnas, kad isos gyvos būtybės turi sąmonę, turi teisę gyventi.
Joga nedaro žmogaus bejausmiu, abejingu, apatišku, nuobodžiu, ne… Joga suteikia galimybę pradėti imti atsakomybę už visus savo pasireiškimus šiame pasaulyje ir kontroliuoti šiuos pasireiškimus. Mažais žingsneliais krisdamas ir atsistodamas žmogus pamažu pradeda keisti kursą ir nueina nuo nemąstančio gyvenimo į sąmoningą kelią.
Kelias iki savęs suvokimo – tai beprotiškas kelias. Beprotiškas, nes šiame kelyje žmogus eina tik per savo instinktus ir norus. Tai nėra blogas kelias, tai reikalingas, būtinas kelias ir jis taip pat turi teisę būti kiekvieno žmogaus gyvenime, todėl jis vertingas: juk bet kokia patirtis – tai vertingiausia, ką žmogus gali gauti šiame pasaulyje, net jeigu ši patirtis suteikia skausmą ir kančias.
Neteisinga vertinti jį iš pozicijos „gerai ar blogai”, tikriausia, bus teisingiau pasakyti, kad šiame etape tai buvo reikalinga ir būtina. Būtent tokios patirties dėka žmogus tampa išmintingesnis ir pas jį atsiranda noras gyventi kitaip, gyventi sąmoningai, neiti paskui jutimus, neįsitraukti ir neatstumti.
Pas kiekvieną žmogų savo priežastys eiti jogos keliu. Tačiau jeigu žmogus gyvena joga dėl savęs, tai jo joga vargu ar galima pavadinti joga. Joga – tai ne tik tam tikrų nurodymų laikymasis, alomųjų praktikų ir asanų atlikimas, tai ne mantrų giedojimas. Visa tai – tik instrumentai, kurie padeda sustiprinti save sąmoningumo kelyje. Joga – tai sekti savo kelią, savo prigimtį, savo pareigą, tai ne spaudimas ir ne savęs apribojimas, nesuspaudimas savęs taisyklių rėmais dėl baimės būti ne tokiu, kokiu visi tikisi, kad būtum.
Joga – tai sekti viduriniu keliu, kai laikomasi fizinio ir materialaus gyvenimo interesų ir nesutrikdomos kitų gyvų būtybių teisės ir interesai.
Mokyti jogos – tai natūralus kelias, kaip tėvo ir vaiko kelias. Kaip tėvai moko savo vaiką vaikščioti, kalbėti, valgyti, būti sąmoningu, taip ir per mokytoją į pasaulį pasireiškia žinios ir nukreipia žmones į sąmoningumo kelią. Žmogų, kuris moko jogos kitus, galima sulyginti su vaisiumi, kuris kažkada buvo žalias, paskui subrendo ir jame atsirado sėklos, kurios greitu metu išsilaisvins į išorę ir taip pat taps vaisingos. Ir tai natūralus procesas. Taip ir mokytojo žinios yra subrendusios sėklos, kuriomis atėjo laikas pasidalinti į išorę, atėjo laikas išdygti pasaulyje. Mokyti jogos – tai, tikriausiai, netgi ne pareigos jausmas, tai meilės kelias, dėkingumo Aukščiausiajam kelias.
Mokyti jogos yra būtina todėl, nes dėka mokytojų ir gautų žinių, iš atjautos ir meilės duoti galimybę kitiems žmonėms bent jau neilgam, bent jau šiek tiek susimąstyti apie žmogiško gyvenimo tikslą. Tai padės žmonėms kitaip pažiūrėti į gyvenimą, į santykius visuomenėje, šeimoje, nukreipti savo gyvenimo vektorių taip, kad jie prisipildytų didele prasme, kad būti laimingesniu ir daryti laimingesniais kitus. Gyvenimui nereikalingos mūsų kančios, mes turime būti laimingi, tačiau būtent per kančias žmogus pasiekia išmintį.
Mokyti jogos svarbu tiek pačiam mokytojui, tiek ir žmonėms su kuriais jis sąveikauja, ir bendrai visuomenei. Dėka tokios veiklos žmonės randa atsakymus į savo klausimus, randa kitus žinių šaltinius, keičia savo gyvenimą, artimų žmonių gyvenimą į geresnę pusę. Jie atsinaujina, randa kitą, ne mažiau vertingą, nei anksčiau, gyvenimo prasmę ir, galbūt, net vertingesnį. Joga pagreitina natūralų evoliucijos kelią.
Mokant jogos tai padeda realizuoti gautas žinias į išorę, tai reiškia, šios žinios geriau įsisavina, imti ant savęs atsakomybę už savo gyvenimą, gauti naują sąmoningą patirtį ir nepalikti sąmoningumo kelio. Mokant jogos tai padeda nepamiršti gyvenimo tikslo, neatsitraukti nuo moralės ir sąžinės, juk gyvenimas provokuoja kiekvieną dieną, vėl ir vėl, ypač jeigu žmogus kasdieną sąveikauja su sociumu ir kiekviena diena tampa asmeninis kovos laukas, kai laimėti – reiškia ir šiandieną išsaugoti vidinių jėgų balansą sau ir savo pilnavertiškumui.
Mokant jogos tai vėl ir vėl grąžins į siekio ir sąmoningumo kelią. Ir mokytojo užduotis – tame, kad išsaugoti šį siekį ir nepailstančiai įkėpti savo pavyzdžiu tuos žmones, kurie jį supa, nežiūrint į tai, kad tai visiškai nėra paprasta.
Mokyti jogos – tai nėra lengvas kelias, tačiau didelis darbas ir didelė atsakomybė už įgautą kitų žmonių pasitikėjimą. Nuo mokytojo ketinimų švaros priklausys daugelio žmonių gyvenimo požiūriai, ne visų, tačiau daugelių. Todėl jogos mokytojui visada labai svarbu turėti švarius ketinimus, atlikti asmeninę praktiką, būti vidinės pusiausvyros būsenoje ir pastoviai kelti savo žinių lygį.
Jogos mokytojo veikla, netgi vieno, įneša milžiniškus pokyčius visuomenėje, kuri jį supa, o bendros visur vykstančios tendencijos sąmoningam gyvenimo būdui darys įtaką šaliai bendrai, politikai, santykiui tarp tautų, žmonių savybėms, o reiškia ir kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybei.
Teisingai naudojant jogos žinias, mes gausime gerokai sveikesnę, gerokai sąmoningesnę visuomenę, kur vertinamas ir žmogaus gyvenimas, ir kitų gyvų būtybių gyvenimas. Juk kuo mažiau negatyvių emocijų ir energijų aplinkui, tuo daugiau gerovės, tuo sveikesnė ir labiau klestinti tampa visuomenė, tuo daugiau šansų išsaugoti gamtą švaroje.
Svarbu, jeigu dėka jogos praktikos net vienas žmogus pradės gyventi sąmoningai! Tai pagrindiniai principai, kodėl taip būtina perdavinėti žinias.
Vaizdo įrašas. Asmeninis augimas ir tarnystė visuomenei. Aleksandr Duvalin (rusų kalba)
Autorė: E. Miziulina